Joss Wood - Skirta nuodėmei

– Šiąnakt manęs į lovą neįsiviliosi. Rytoj taip pat.

Stovėdama priešais didžiulį veidrodį Saints restorano tualete Vila Mur-Fišer parepetavo ir pasibjaurėjusi papurtė galvą. Ji pernelyg mandagi. Aklas pasimatymas nevertas šitiek pastangų, bet tas kvailys įsivaizduoja, kad jam dar pavyks su ja permiegoti. Nepavyks. Niekada. Greičiau išsidurs akis buku pagaliu.

– Paaiškinčiau, kodėl esi arogantiškas šiknius, bet vis tiek nesuprasi, – pamėgino Vila.

Vaizdelis bus to vertas. Bum! Ji jau įsivaizdavo, kaip ištaškys jo arogantišką šypsenėlę. Vila manė, kad C-4 gali išspręsti bet kokią asmeninę problemą.

Sprogmenys puikiai tiktų ir būsimiems, ir buvusiems vyrams…

Galbūt reikėtų grįžti ir suteikti jam antrą progą , – įsikišo mandagioji Vila. Vila mazgotė. – Galbūt pasimatymas nevykęs dėl tavo kaltės. Jei patrauktum jį už liežuvio, užduotum gerus klausimus, būtum įdomesnė…

Laukinė Vila spyrė Vilai mazgotei į užpakalį. Darei tai aštuonerius metus, kvaiša; stengeisi išryškinti gerąsias Veino savybes; mėginai pasikeisti, kad pasikeistų jis. Ar pavyko?

– Atsigauk, pusprote, – išspjovė Vila ir pirštu bakstelėjo į savo atspindį. – Paimk jį už kiaušų, pasakyk, kad tavo laiką švaisto veltui ir dink iš čia.

Kurgi ne, neišdrįsi pasakyti to garsiai , – atšovė laukinė Vila. – Tu didžiausia skystablauzdė. Verčiau taikstysiesi su bet kokiom nesąmonėm, nei su kuo nors susipyksi.

Galbūt vieną dieną ji išmoks apsiginti.

Laukinė Vila skeptiškai prunkštelėjo.

Dieve, balsai galvoje išvarys ją iš proto.

– Ar kalbėtis su savimi pradėjai neseniai, ar anksčiau tiesiog nepastebėjau?

Veidrodyje pasirodė graži blondinė. Vila susižavėjusi nužvelgė trumpus, lygius, bobu nukirptus plaukus, sumirksėjo netikėdama savo akimis ir staiga apsisuko.

– Eime ? Dieve mano, Eime!

– Labas, Vila.

Eimė atkaukšėjo prie jos smailais kulniukais. Aptempta suknelė išryškino privalumus, makiažas ir šukuosena nepriekaištingi. Vila nužvelgė jos veidą. Iš atkišto smakro ir linksmai žibančių akių atpažino merginą, su kuria aštuoniolikos buvo geriausios draugės. Ta pati šelmė flirtuotoja, prieš daug metų vieną vasarą jai parodžiusi, ką reiškia linksmintis.

– O Dieve, Eime, ką čia veiki?

Vila apkabino draugę ir net pati nustebo, kad nenori jos paleisti. Kodėl išvis ją paleido? Leido draugystei atšalti? Ta vasara Sekminių saloje, nauji draugai – Eimė, Brodis, Skotas, Šantalė ir jos vyresnėlis brolis Lukas – ištekėjus už Veino liko toli praeityje.

Kvaiša.

– Vakarieniauju su kambarioke. Po to eisim į klubą, – atsakė Eimė nepaleisdama Vilos rankos. – O tu? Kodėl kalbiesi su savimi?

– Trumpai tariant… siaubingas aklas pasimatymas, iš kurio noriu pabėgti, – Vila galva parodė į tualeto langą. – Kaip manai, ar aš pakankamai liekna, kad per jį pralįsčiau?

Eimė nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Tiesą sakant, tu per liekna, bet aš nieko nesuprantu. Kaip Veinas? Jūs susituokėte?

Vila pakėlė kairę ranką. Jokių žiedų.

– Ir netrukus išsiskirsime. Tai buvo klaida.

Hmm… klaida. Švelniai pasakyta, bet tebūnie.

Eimė papūtė lūpas.

– Apgailestauju… Dievulėliau, kiek laiko prabėgo. Mums reikia pasikalbėti. Dabar pat.

– O kaip tavo draugė ir mano pasimatymas? – paklausė Vila. Ji lindėjo tualete gerokai per ilgai. Kaip nemandagu.

Na ir kas? – pavartė akis laukinė Vila.

– Pfiu … Tavo vaikinas tikras šiknius, o Džesika žaidžia žvilgsniais su vaikinu prie kito staliuko. Ji manęs nepasiges.

Eimė nuėjo prie durų, atidarė jas ir garsiai švilptelėjo. Vila nesistebėjo, kai prieš jas išdygo restorano padavėjas.

– Ar mažoji konferencijų salė tuščia? – paklausė Eimė.

– Taip, ponia.

– Puiku. Pasakykit Gvidui, kad kuriam laikui ją užimsiu, ir paprašykit atnešti deginto medžio statinėje brandinto šardonė. Įrašykit į mano sąskaitą, – išbėrė Eimė ir išlydėjo jį plačia šypsena.

Apsiseilėjęs vaikinukas nuskubėjo vykdyti deivės įsakymų. Eimė mokėjo flirtuoti nuo gimimo, bet panašu, kad neseniai apsigynė daktaro disertaciją tema, kaip priversti vyrus šokti pagal savo dūdelę.

Atsisukusi į Vilą ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Surengiau čia ne vieną konferenciją. Gvidas man skolingas.

Jos išėjo iš tualeto ir Eimė koridoriumi nusivedė Vilą į nedidelę konferencijų salę su didžiuliu stalu viename gale ir keliais krėslais kitame. Eimė parodė sėstis į karališką krėslą.

– Gera tave matyti, Vila, – tarė ji sėsdamasi priešais. – Atrodai pasikeitusi. Elegantiška… turtinga.

Vila žinojo, ką mato jos draugė: tą patį veidą ir kūną, į kurį kasdien žvelgė veidrodyje. Ji buvo tokio paties ūgio, aukštesnė nei dauguma moterų, bet lieknesnė nei aštuoniolikos. Stori kaštoniniai, sulig pečiais plaukai, sunkūs kirpčiai, įrėminantys mergaitišką veidą pilkai žaliomis akimis.

– Todėl, kad esu elegantiška, o mano vyras – buvęs vyras – turtingas, – paaiškino Vila veltui stengdamasi nuslėpti kartėlį. – Sporto klubas, brangūs drabužiai, geriausias Sidnėjaus kirpėjas.

Eimė švelniai palietė jos kelį.

– Ar buvo labai baisu… būti jo žmona?

Vila pamanė, jog galėtų pameluoti, užglaistyti tiesą, tačiau Eimės akyse matė užuojautą ir supratimą. Ji neprivalo jai ar bet kam kitam sakyti visos tiesos, tačiau nebūtina meluoti.

– Gal ir nebaisu, tačiau tikrai nuobodu. Veinas norėjo jaunos, gražios žmonos – trofėjaus. Pastaruosius aštuonerius metus jos vietą užėmiau aš.

Aštuonerius metus trukusi santuoka tilpo į du sakinius…

– Dieve mano, – krūptelėjo Eimė. – Bet juk tu tokia protinga… norėjai studijuoti ekonomiką, verslą.

– Taip, bet Veinui reikėjo tik grožio ir paklusnumo, o ne smegenų. Visada domėjausi rinka, naujienomis, bet jam nepatiko, kad žmona kalba apie verslą. Turėjau būti matoma, bet negirdima.

– Visada maniau, kad jis tavęs nevertas.

Pasigirdus beldimui į duris, Eimė nuėjo paimti butelio su taurėmis, padėkojo padavėjui ir elegantiškai bei dosniai pripildė taures.

Gurkštelėjusi vyno ji atsisėdo.

– Kodėl man atrodo, kad girdžiu adaptuotą versiją?

Nes ji nekvaila.

– Mano nevykusi santuoka – labai nuobodi tema, Eime.

– Niekada nebuvai nuobodi, Vila. Galbūt tyli, gal griežta, gal drovi, bet ne nuobodi. Esu tikra, kad dėl to šūdžiaus Veino stengeisi iš paskutiniųjų, nes Vila, kurią pažįstu, versdavosi per galvą, kad tik visi būtų patenkinti. Jei jau pažadėjai ar nusprendei, tau nesukliudys net atominė bomba.

– Ei, aš ne kokia pabaisa, – užprotestavo Vila, nors giliai širdyje puikiai žinojo, kokia yra. Ji lengvai nepasiduodavo.

– Labiau už viską nemėgsti netesėti žodžio, – liūdnai šyptelėjo draugė. – Tik per didžiausias kančias pakvietei Luką į pagalbą tą vakarą saloje, nes prašiau tavęs to nedaryti.

Vila prikando lūpą. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip Eimė guli paplūdimyje, sumušta ir kruvina, veidas ašarotas ir aplipęs raudonu smėliu. Akis mėlynai juoda, skruostas praskeltas nuo mėginimų pasipriešinti Džastinui. Kartais vis dar susapnuodavo jos veidą ir nubusdavo išmušta šalto prakaito.

– Atsiprašau, bet be Luko nebūčiau galėjusi tau padėti.