Leslie Kelly - Ak, kokia aistringa naktis!

– Gal abiejų po truputį. – Hmm. – Tik primink man, kad neįkiščiau tau neegzistuojančio savo telefono numerio.

– Ir neaptaškytum manęs vandeniu, – pridėjo ji ir nusišypsojo – kaip lengva jiems buvo bendrauti.

Seni draugai šiek tiek flirtavo, mažai ką beprisiminė. Nes jie abu rausėsi bendruose prisiminimuose.

Tada buvo vienuoliktas jos Helovinas. Ji svajojo būti Spice Girls mergina, bet pasikartojus Mėnulio Jūreivės fiasko, berniukai nepalaikė jos sumanymo, todėl jie visi vaidino kažką iš Ozo šalies burtininko . Čezas buvo kaliausė, Lorensas, jos brolis, buvo alavinis kareivėlis, jos šuo buvo Toto, o Čezo šuo – bailusis liūtas. Atrodė, kad jis suprato savo vaidmenį ir buvo nepatenkintas, pavadintas bailiu, piktas skalikas išsirangė iš liūto karčių ir paslėpė juos savo būdoje, jiems nepradėjus ubagauti.

O visi kiti… na, žinoma, Sara buvo Doroti, o Lulu – blogoji ragana iš Vakarų. Žalių miltų pasta išsitepusi veidą, užsimaukšlinusi suveltų plaukų peruką, bjaurią kepurę ir siaubingą suknelę. Ne visai kaip Posh Spice , kurią įsivaizdavo.

Lulu puikiai žinojo, kad tais metais savo saldainių krepšelyje vietoj šokolado Sara rado razinų. Po šimts, tikriausiai razinų teko visiems.

– Dėl vieno esu tikras, nepamenu, kad raganos dėvėtų juodos odos korsetus, – pasakė jis.

– Ir voratinklines pėdkelnes? – Ji pakrutino antakį. Lulu labai patiko pėdkelnės.

– Bet sijonas ir aukštakulniai nepakenks.

Tiesa, dauguma raganų nedėvi surauktų, nėriniuotų, juodų mini sijonukų ar batų, kurie vadinasi iškrušk mane , su sidabro grandinėmis aplink kulkšnis. Visa tai Lulu pasirinko tam, kad sužavėtų vyruką, kuris dabar jos visiškai nebedomino, tačiau jos apranga patraukė akį seno pažįstamo, su kuriuo ji ilgokai nesimatė. Koks keistas tas pasaulis.

– Grįžkime prie reikalo. Aš pastebėjau tave ir tada tu man nusišypsojai.

Taip, tikrai. Plačia, draugiška šypsena, sakančia neklausk manęs, ką aš galvoju.

– Na, taip, nusišypsojau.

– Tavo šypsena nuostabi . Maloni ir nesuvaržyta.

Jo balsas skambėjo nuoširdžiai, o akys spindėjo – Lulu negalėjo apsakyti kaip. Meiliai? Gal ir taip. Čezas visada turėjo mielų, švelnių, išskirtinių charakterio bruožų, kuriuos kiti vaikai stengėsi užgniaužti. Lulu – kartais irgi.

– Kai išvydau žavią šypseną ir supratau, kad ji skirta man, pamaniau, kad ir tu pajutai tą patį.

– Ką pajutau?

Kaip tik dabar ji jautėsi apsvaigusi nuo žodžių, kurių tikrai niekada nesitikėjo išgirsti iš Čezo.

Jis pakėlė ranką ir palietė ilgą, raudonai nupurkštą, blizgančią jos plaukų sruogą, švelniai patrynė ir pasuko tarp savo pirštų.

– Trauką. Karštį.

Jo tiesumas apstulbino Lulu.

– Tu rimtai?

– Visiškai.

Ji negalėjo nieko pasakyti, tikrai nerado tinkamų žodžių.

– Ir vėl tave nustebinau?

Ji lėtai linktelėjo.

– Truputį.

– Atleisk. Per ilgai buvau išvykęs. Pamiršau, kaip reikia elgtis ir kaip žaisti šį žaidimą.

– Ar mes kažką žaidžiame?

– O, taip.

Čezas giliai įkvėpė, kad pajustų jos plaukų kvapą, ir švelniai, ak, kaip švelniai lūpomis palietė jos smilkinį virš kaukės.

Lulu pavyko išsilaikyti ant kojų nuo šito pirmojo jų bučinio, nors pasaulis sudrebėjo, srovės pakeitė kryptį, o planetos iššoko iš orbitų, kai jo lūpos palietė jos odą.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.