Yvonne Lindsay - Antra galimybė

Ji nekentė ligoninių.

Olivija nurijo nemalonų gniužulą gerklėje, nuvijo šalin baimingus prisiminimus ir, įžengusi pro duris, ėmė nenoriai ieškoti reikalingo skyriaus.

Cha, reikalingas , tai bent žodis. Ko jau ko, bet jai tikrai nereikėjo susitikti savo susvetimėjusio vyro, nors šis jos ir prašėsi. Prieš dvejus metus Ksanderis nusprendė ją palikti ir nuo tada kuo puikiausiai tvarkėsi pati. Puikiausiai. Jei puikumu galima vadinti panikavimą, nepasitikėjimą savimi, nervinimąsi, perdėtą emocionalumą. Jautėsi būtent taip. Neprivalėjo čia būti, tačiau…

Nuskambėjo lifto signalas ir durys atsivėrė. Vos laikėsi neapsisukusi ir nepabėgusi, tačiau prisivertė įžengti į kabiną ir paspausti reikiamą mygtuką.

Velniava, ir vėl žodis reikėti . Septynios kvailos, bet reikšmingos raidės. Visai kaip ir trokšti – pavieniui nereikšmingos, tačiau dviejų, vienas nuo kito tolstančių žmonių santykių kontekste jos skambėjo skausmingai. Olivija įveikė išsiskyrimo skausmą ir tuos praradimus, kurie vos jos nesugniuždė. Taip manė iki skambučio šį rytą, sugadinusio likusį rytmečio miegą.

Olivija tvirčiau sugriebė rankinės dirželį. Jai nebuvo būtina aplankyti Ksanderio, jei pati nebūtų to norėjusi, net ir po šešias savaites trukusios komos, iš kurios šis atsibudo reikalaudamas ją išvysti. Reikalavimas buvo įprastas Ksanderio bruožas – jokių mandagybių. Ji atsiduso ir, durims atsidarius, žengė į priimamąjį.

– Kuo galiu padėti? – paklausė išvargusi seselė su glėbiu popierių rankose.

– Ar gydytojas Tomas laisvas? Jis manęs laukia.

– Ak, jūs – ponia Džekson? Žinoma, palydėsiu jus.

Seselė paliko ją nuobodžiame privačiame laukiamajame lūkuriuoti netrukus pasirodysiančio gydytojo.

Olivija nervingai mindžikavo po kambarį: tris žingsnius pirmyn, tris atgal ir vėl iš pradžių. Jiems tikrai vertėtų praplėsti šituos kambarius , – mąstė ji, bet netikėtas garsas privertė atsisukti. Tai buvo gydytojas, kuris atrodė per jaunas būti neurologijos specialistu.

– Ačiū, kad atėjote, ponia Džekson.

Ji linktelėjo ir paspaudė ištiestą ranką. Olivija pastebėjo skirtumus: vyro delnas buvo švarus, šiltas ir sausas, o jos – išteptas dažais ir toks šaltas, kad ji pamanė, jog po žinių apie Ksanderį sutriko kraujo cirkuliacija.

– Sakėte, Ksanderis pakliuvo į nelaimingą atsitikimą?

– Taip, nesuvaldė automobilio šlapiame kelyje ir rėžėsi į elektros stulpą. Sužeidimai sugijo kuo puikiausiai, jis pabudo iš komos ir buvo perkeltas iš intensyviosios terapijos į bendrąjį skyrių.

– O kaip avarija? Girdėjau, jis komoje išbuvo šešias savaites, gana ilgai ar ne?

– Tiesa. Pastarosiomis dienomis jis pradėjo rodyti sąmoningumo ženklus ir praėjusią naktį staiga atsibudo, šaukdamasis jūsų. Ligoninės personalui buvo netikėta, nes artimųjų sąraše paminėta tik jo motina.

Olivija susmuko į kėdę. Ksanderis? Prašėsi jos? Tądien, kai ją paliko, jis prasitarė, kad jiedu nebeturi ko vienas kitam pasakyti. Ar daktaras tikrai kalba apie tą patį žmogų?

– Aš… Aš nesuprantu, – galiausiai pratarė.

– Be kitų sužeidimų, ponas Džeksonas patyrė potrauminę amneziją. Gana įprastas reiškinys po smegenų traumos, tiesą pasakius, tyrimai rodo, kad vos trys procentai pacientų nepatiria jokių atminties sutrikimų.

– Ir jis nėra vienas iš tų trijų procentų.

Gydytojas papurtė galvą.

– Žmonės patiria potrauminę amneziją po smarkaus smegenų sužeidimo, jie dažniausiai jaučiasi sutrikę, sunkiai orientuojasi ir kenčia trumpalaikės atminties sutrikimus, tačiau pono Džeksono padėtis šiek tiek sudėtingesnė, ko gero, jis prarado dalį ilgalaikės atminties. Kaip suprantu, jūs apie šią nelaimę nežinojote?

– Retai susitinku su jo artimaisiais ir niekuomet nebuvau artima jo motinai, tad nesistebiu, kad niekas man nepranešė. Ksanderis prieš dvejus metus nutraukė mūsų santuoką ir nuo tada jo nemačiau. Dabar laukiame, kol teismas patvirtins mūsų skyrybas.

Oliviją nukrėtė šiurpulys. Jos balse iki šiol skambėjo kartumo gaidelė.

– Štai kaip, tuomet reikalai šiek tiek sudėtingi.

– Sudėtingi?

– Dėl jo išleidimo.

– Nesuprantu, – susiraukė Olivija, mėgindama suvokti gydytojo žodžius.

– Jis gyvena vienas, tiesa?

– Kiek žinau, taip.

– Jis įsitikinęs, kad grįžta namo pas jus.

Ją sukaustė šokas.

– Ti-tikrai?

– Jis mano, kad judu vis dar kartu, todėl ir prašė jus pakviesti. Jo pirmi žodžiai atsibudus buvo: „Pasakykite mano žmonai, kad man viskas gerai.“

Gydytojas Tomas toliau pasakojo apie Ksanderio traumas, tačiau jai buvo sunku klausytis šnekų apie jo fizinę būklę po komos, trumpalaikės ir ilgalaikės atminties sutrikimus, galvoje sukosi vienintelė mintis: atitolęs vyras vėl norėjo būti su ja.

– Atleiskite, – pertraukė ji, – tačiau ką Ksanderis vis dar atsimena?

– Ko gero, paskutiniai aiškūs prisiminimai yra daugmaž šešerių metų senumo.

– Vos mums susituokus, – prasitarė Olivija.

Vadinasi, jis neatsimena nieko apie jų XIX amžiaus namų Čeltenhamo paplūdimyje renovaciją ir sūnaus gimimą prieš penkerius metus.

Nieko apie Parkerio mirtį, vos jam atšventus trečiąjį gimtadienį.

Ji šiaip ne taip susikaupė paklausti:

– Ar jis gali… ar jis prisimins?

Gydytojas patraukė pečiais:

– Įmanoma. Tačiau yra ir galimybė, kad neprisimins nieko arba tik kelis tų šešerių metų fragmentus.

Akimirką Olivija sėdėjo tyloje, bandydama įsisąmoninti gydytojo žodžius, tuomet giliai įkvėpė. Ji turėjo tai padaryti.

– Ar galiu jį pamatyti dabar?

– Žinoma, eime.

Gydytojas palydėjo ją į didžiulę palatą. Joje stovėjo keturios lovos, tačiau tik viena, prie lango, buvo užimta. Ji prisivertė žengti toliau ir pažvelgti į vyrą, kuriam kadaise prisiekė meilę, kurį mylėjo labiau už viską ir iš kurio tikėjosi to paties. Išvydus pažįstamą veidą, tokį panašų į Parkerio, Olivijai suspurdėjo širdis. Kadaise jiedu buvo kaip tos pačios rankos pirštai. Ji nesąmoningai paglostė krūtinę, tarsi šis veiksmas padėtų užpildyti žiojinčią tuštumą.

– Žinoma, dabar jis miega, tačiau greičiausiai netrukus atsibus, – tarė gydytojas, trumpai žvilgtelėjęs į Ksanderio ligos istoriją, – galite pabūti šalia jo.

– A-ačiū, – atsakė sėsdamasi į krėslą šalia vyro lovos, nugara į langą ir saulėlydį virš uosto tolumoje.

Olivija leido sau apžiūrėti ramų siluetą po apklotais. Pradėjo nuo pėdų, tuomet nužvelgė kojas, klubus, liemenį ir veidą. Jis neteko svorio ir raumenų masės – įprastai didingas stotas dabar atrodė liesesnis, švelnesnis, visuomet švariai nuskustą smakrą dengė barzdelė, o plaukai prašėsi kerpami.

Kaip troško jo. Jam pačiam nepatiktų būti tokiam pažeidžiamam – Ksanderis buvo ryžtingas ir linkęs veikti, o ne būti veikiamas – bejėgiškas gulėjimas ligoninės lovoje jį būtų išvaręs iš proto. Olivija su siaubu pastebėjo, kaip jis atmerkė veriančias pilkas akis, jų žvilgsniai susitiko. Jai suskaudo širdį, kai Ksanderio veide nušvito pažinimas ir jis šiltai nusišypsojo. Ji pajuto ryšį, tarsi šis nebūtų nutrūkęs dėl nevaldomų priežasčių, ir pati atsakė šypsena.

Kada ji pastarąjį kartą matė šią šypseną? Labai labai seniai. Pasiilgo jos. Pasiilgo jo. Dvejus siaubingus, vienišus metus įtikinėjo save, kad labai pasistengusi sugebės pamiršti tą, kurį taip lengvai kitados įsimylėjo, tačiau tai buvo melas. Niekas negali nustoti mylėti, paslėpti galvą smėlyje ir apsimesti, kad žmogus, kadaise gyvenime buvęs pats svarbiausias, staiga nustojo egzistuoti.