Sarah Morgan - Brangesnė už deimantus

Su niekuo nesupainiojami žingsniai aidėjo virš senovinių laiptų, vedančių į muziejaus rūsį. Netikėto trukdžio sugluminta Anžė Litlvud pakėlė akis nuo užrašų. Viršuje muziejus ošė nuo lankytojų srauto, bet čia, apačioje, pačioje istorinio pastato širdyje, tvyrojo didinga storų akmeninių sienų tyla, prie kurios prisidėjo ir viešai nematomi moksliniai tyrimai.

Anžė kiek nustebo tarpduryje pasirodžius Helenai Naitli – muziejaus kuratorei, kuri paprastai šiuo dienos metu viršuje būdavo užsiėmusi su lankytojais. Anžės dėmesį patraukė neramus bendradarbės veidas.

– Helena, ar viskas gerai? Gal kas nors atsitiko?

– Brangioji, nė nežinau, kaip tau pasakyti.

Helenos veidas buvo blyškesnis nei įprastai ir Anžės širdis nemaloniai suspurdėjo. Greičiausiai vėl mama ką nors iškrėtė. Paskutinių šešių mėnesių įvykiai taip paveikė Geinorą Litlvud, kad Anžė net bijodavo palikti mamą vieną namuose.

– Kas atsitiko?

– Kai kas nori su tavimi susitikti.

Anžė atsargiai padėjo senovinį molinį puodą, kurį apžiūrinėjo, ir su rašikliu rankoje atsikėlė nuo kėdės.

– Apgailestauju, jei tai ir vėl mano mama, – tarė ji kimiu balsu ir pasitaisiusi akinius bei baltą švarkelį žengė link kuratorės. – Pastarieji šeši mėnesiai jai buvo labai sunkūs. Aš nuolat sakau, kad negalima čia ateiti neperspėjus.

– Tai ne tavo motina, – kuratorė nervingai kostelėjo ir tai dar labiau pakurstė Anžės nerimą.

Jei ne mama, tikriausiai vėl iškilo lėšų klausimas. Mokslinio darbuotojo pareigos visada buvo nesaugios, menkai atlyginamos. Staiga ją apniko baimė. Kaip reikės verstis netekus darbo? Anžė jau ketino paraginti kolegę, bet staiga laiptinėje pasigirdo vyriški žingsniai. Pro duris nelaukdamas kvietimo įėjo vyras.

Anžės dėmesį prikaustė šaltas vyro veido tvirtumas ir tobulumas – jis priminė vieną iš graikų dievų. Mintys skriejo viena po kitos, kai ji tyrinėjo tobulą jo sudėjimą, vyriškus veido bruožus ir atletišką, tvirtą kūną. Visi kažkada skaityti graikų mitai pralėkė galvoje, vaizduotėje stojo apnuogintas torsas, raumenys, tviskantys prakaitu nuo fizinės įtampos kovojant su Minotauru ar kitu padaru, tuo metu kokia nors bejėgė moteriška būtybė guli ant žemės surakinta grandinėmis ir laukia išvadavimo.

− Daktare Litlvud? Anže! − aštrus Helenos balsas išblaškė šią viziją. Mintyse ji nusipurtė primindama sau, kad rėmėjai nesitiki sutikti užsisvajojusių archeologių. O šis – neabejotinai labai svarbus asmuo. Jis tiesiog spinduliavo pasitikėjimu ir savo asmens reikšmės suvokimu. Žvilgsnis nuslydo prie dviejų tarpduryje už šio graiko įsikūrusių vyrų. Jie atrodė pagarbūs ir akyli. Anžė pajuto, koks jis įtakingas. Greičiausiai ketina paaukoti nemažą sumą muziejui. Ir nors mieliau būtų tęsusi savo tyrimą, suvokė, kad jos tarnybą išlaiko tik tokie dosnūs asmenys ir organizacijos. Helena Naitli, žinoma, tikėjosi, kad Anžė deramai atstovaus muziejui ir padarys gerą įspūdį. Nugalėjusi įgimtą drovumą ir atmetusi mintį, kad tokie vyrai niekada dukart nepažvelgia į tokias moteris kaip ji, Anžė žengė į priekį.

Nesvarbu, kad ji visai ne grakšti gražuolė. Anžė geriausiai iš viso kurso baigė universitetą, be to, laisvai kalba penkiomis kalbomis, iš jų lotynų ir graikų. Tad jei šis žmogus nori paaukoti muziejui, kaip tik šios savybės turėtų jį sudominti.

– Labai malonu susipažinti, – Anžė ištiesė ranką, vis tebelaikydama pieštuką. Pasigirdo Helenos atodūsis.

– Anže, tai ne… na, gal turėčiau tave pristatyti, – pradėjo ji, bet vyras žengė į priekį ir paspaudė Anželinai ranką.

– Ar jūs panelė Litlvud? – paklausė jis tvirtu balsu su nežymiu akcentu. Jo stiprių įdegusių pirštų paspaudimas tiko prie galingo stoto. Į kurį iš dievų jis labiau panašus? Apoloną? Arėją? Anžės mintys vėl nuklydo į lankas, bet Helenos balsas už nugaros sugrąžino į realybę.

– Anželina, tai Nikas Kirijaku, Kirijaku investicijų prezidentas.

Graikiškas vardas? Anžė jau buvo benusišypsanti, bet staiga jos sąmonę pasiekė aštrus Helenos balso tonas.

Nikas Kirijaku!

Šis vardas pakibo ore lyg tamsi slapta grėsmė. Anžė staiga atitraukė ranką ir nevalingai žengė atgal. Nuo stipraus sukrėtimo pieštukas iškrito iš rankos ir barkštelėjo į grindis.

Ji nebuvo girdėjusi apie Kirijaku investicijas , bet tikrai girdėjo apie Niką Kirijaku. Pastaruosius šešis mėnesius šis vardas kas vakarą rauda išsiverždavo iš jos motinos lūpų.

Pajutusi staiga kilusią įtampą Helena vėl krenkštelėjo ir pasisuko į duris.

– Gal mums derėtų…

– Palikite mus, – tamsus, slegiantis atleto žvilgsnis sustojo ties Anželina. Nikas Kirijaku pareikalavo nė kiek nedvejodamas ir nepaisydamas etiketo taisyklių. – Noriu pasikalbėti su panele Litlvud akis į akį.

– Bet…

– Viskas gerai, Helena, – Anžė sunkiai rinko žodžius. Nieko čia gero. Jai virpėjo keliai. Visai nenorėjo pasilikti su šiuo žmogum vienu du. Jis šiurkštus – tai aišku kaip dieną. Anžė jau suprato, kad Nikas nesistengs būti mandagus. Dabar ji jau žinojo, ką jis primena: Arėją, karo dievą. Šaltą gražuolį, pranašaujantį mirtį ir prapultį.

Anžė pasirengė susirėmimui, jos pečiai įsitempė. Dabar ne metas graudentis. Stoti priešais šį vyrą – jos pareiga šeimai. Tik bėda – Anželina nekentė konfliktų. Ar ne dėl taikingo būdo ją pašiepdavo sesuo? Anžei rūpėjo tik mokslinės diskusijos. Visa, ko ji troško, tai ramiai tęsti tyrimą.

Bet pasirinkimo nebuvo.

Stebėdama Niką Anžė nusprendė, kad jis iš tiesų vertas apie jį sklindančių gandų. Jai staiga kilo noras sprukti. Bet tada prisiminė seserį vaikystėje – tobulo grožio nuolat besišypsančią baltapūkę. Paskui – raudančią, krūpčiojančią motiną. Visa tai ji buvo pasiryžusi išrėžti Nikui Kirijaku, jeigu kada nors susidurtų su juo akis į akį.

Kodėl ji turėtų bijoti pasilikti su juo? Argi įmanoma dar labiau pakenkti Anžės šeimai?

Laukdamas, kol nuslops Helenos žingsnių aidas, Nikas spoksojo į Anžę tamsiu gluminančiu žvilgsniu. Jis elgėsi įžūliai – žiūrėjo jai tiesiai į akis ir neatrodė sutrikęs. Anžė jam už tai atsilygins.

Tik įsitikinęs, kad Helena Naitli jų nebeišgirs, Nikas prabilo:

– Pirmiausia noriu pareikšti užuojautą dėl sesers mirties.

Jo veidmainiškas pareiškimas pribloškė Anžę. Pasakyti bent kiek švelniau tie žodžiai galėjo reikšti ir daugiau, bet Niko balsas skambėjo atšiauriai. Tas šaltumas užuojautą pavertė įžeidimu.

Anžė staigiai įkvėpė, kūną pervėrė skausmas.

– Užuojautą? – Anžės burna taip išdžiūvo, kad ji vos galėjo kalbėti. – Kitą kartą reikšdamas užuojautą pirmiausia pasistenkite neatrodyti toks arogantiškas. Ar nemanote, kad šiomis aplinkybėmis jūsų užuojauta mažų mažiausiai užgauli? Pasielgėte neįtikėtinai įžūliai ateidamas čia ir reikšdamas užuojautą po savo darbelių! – pirmą kartą gyvenime Anžė šitaip su kuo nors kalbėjo. Kad jaustųsi tvirčiau, ji ranka pasirėmė į stalą.

Raukšlės susimetė išdidžiame Niko veide. Regis, šis vyras nepratęs būti kritikuojamas.

– Jūsų sesers mirtis mano priemiesčio name buvo baisi nelaimė, bet…

– Baisi nelaimė? – ta, kuriai buvo svetima kalbėti pakeltu tonu, kuri pirmenybę teikė logiškiems ir pagrįstiems argumentams, o ne beprasmei agresijai, pakėlė balsą. Prieš Anžės akis stojo sesers paveikslas. Sesers, kurios ji daugiau niekada nebeapkabins, su kuria kartu nebesijuoks. – Nelaimė? Ar taip save teisinate, pone Kirijaku? Ar taip raminate sąžinę? Kaip naktimis sumerkiate akis?