Michelle Reid - Mija ir įtakingasis graikas

Здесь есть возможность читать онлайн «Michelle Reid - Mija ir įtakingasis graikas» — ознакомительный отрывок электронной книги совершенно бесплатно, а после прочтения отрывка купить полную версию. В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. ISBN: , Жанр: Зарубежные любовные романы, foreign_contemporary, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Mija ir įtakingasis graikas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Mija ir įtakingasis graikas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Aštuonių knygų serija „Balforų šeimos paveldėtojos“. Pirma knyga.
Šveisdama grindis Mija svajodavo apie geresnį gyvenimą. O tada sužinojo, kad priklauso Balforų šeimai – yra nesantuokinė vieno iš turtingiausių pasaulio vyrų duktė. Su visa galva panardinta į kerimai prabangų naujosios šeimos pasaulį, ji išsigąsta…
Netrukus atsiranda galimybė šį tą daugiau sužinoti apie aukštuomenę dirbant graikų magnatui Nikui Teakiui. Nikas savo jėgomis prasiskynė kelią į aukštumas, iš Atėnų lūšnynų įkopė į pirmąsias milijonierių gretas. Visada buvo nesustabdomas ir pasiimdavo tai, ko troško. Nekaltas Mijos mielumas ir sąžiningumas viską apverčia aukštyn kojom.

Mija ir įtakingasis graikas — читать онлайн ознакомительный отрывок

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Mija ir įtakingasis graikas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Dėl Theos meilės, Oskarai, – tyliai nusikeikė. – Kokį žaidimą žaidi?

– Jokių žaidimų, – Oskaras Balforas neatlyžo. – Ilgai apie tai galvojau ir dabar prašau padėti.

Prašai? – Nikas mirtinai pašaipiai pabrėžė žodį.

– Nebent tu pernelyg didis ir svarbus, kad pagelbėtum senam draugui…

Bedęs ilgu pirštu į paskutinio aukšto mygtuką, Nikas atitraukė nepriekaištingai baltų marškinių rankogalį, norėdamas dirstelėti į popieriaus plonumo daugiafunkcį platininį laikrodį, ir vos susilaikė nenusikeikęs. Į šalį grįžo vos prieš valandą, savaites skraidė aplink pasaulį lyg prakeiktas palydovas, kurdamas multikonglomerato, kuris nenusipelnė žlugti dėl to, kad tarptautiniai investuotojai staiga pavirto viščiukais ir užveržė paskolų žarneles, gelbėjimo planą. Jis buvo pavargęs, alkanas ir visiškai pasiklydęs laiko juostose, bet viršuje, konferencijų kambaryje, būrelis nekantraujančių žmonių troško išgirsti, kokie galutiniai jo lakstymo rezultatai.

– Liaukis tampęs mane už virvelių, – jis tėškė.

– Malonu girdėti, kad manai, jog vis dar tai galiu, – nutęsė Oskaras.

– Eik prie reikalo, – pridūrė Nikas, puikiai žinodamas, kad Oskaras yra negailestingas, klastingas ir suktas manipuliacijų karalius, tad tokios apgaulingos pagyros jo neveikia. – Geriau klok, ką, po paraliais, tikiesi, kad padarysiu dėl vienos iš tų tavo mirtinai išpaikintų dukterų?

– Na, tik jau ne pasiguldysi.

Nikas jau rengėsi žengti iš lifto į tylią viršutinio aukšto koridoriaus prabangą, bet šis ramiai pasakytas pareiškimas akimirką sustabdė jį kaip įkastą, užgautas jis išdidžiai kilstelėjo tamsią galvą.

– Nė iš tolo nejuokinga, – lediniu išdidumo kupinu balsu atrėžė jis. – Nė sykio net dviprasmiškai tavo dukterų neliečiau. Būtų…

– Nepagarba man?

– Taip! – riktelėjo Nikas, nes niekas geriau už jį patį nežinojo, kiek daug jis skolingas Oskarui už tai, kad pavertė jį tuo, kas yra dabar. Išlaikydamas atstumą tarp savęs ir dailiųjų Oskaro dukterų jis tiesiog rodė pagarbą tai skolai.

– Ačiū, – sumurmėjo Oskaras.

– Nereikia tavo padėkų, – nuleido niekais Nikas ir ilgais elegantiškais žingsniais perėjo koridorių. – Nereikia ir vienos iš dekoratyviųjų tavo dukterų, užgriozdinančių mano biurą ir apsimetančių, kad yra įgudusios padėjėjos vien tam, kad tu būtum patenkintas, – pridūrė. – Ir iš viso, iš kur toks staigus sprendimas surasti joms darbo? – pasmalsavo stumdamas kabineto duris.

Sekretorė Fiona pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano ir nušvito sveikinančia šypsena. Bakstelėjęs į mobilųjį telefoną, savo nurodymus Nikas išdėstė ilgapiršte ranka, patyrusi Fiona supratingai kinktelėjo šviesiaplaukę galvutę, tad jis galėjo užsidaryti kabinete, o konferencijų kambaryje laukiantiems žmonėms bus pranešta, kad jis vėluoja.

Tik užtrenkęs kabineto duris susivokė, kad ragelyje sunkiai kaip debesis kybo tyla. Jis vėl susiraukė, nes Oskaro Balforo smegenys veikė šviesos greičiu, tad bet kokio pobūdžio tyla vertė Niką sunerimti.

– Ar viskas gerai, Oskarai? – atsargiai paklausė.

Vyresnysis vyras atsiduso.

– Tiesą sakant, jaučiuosi pragariškai, – pripažino. – Nebežinau, ko verti pastarieji trisdešimt mano gyvenimo metų.

Įsivaizdavęs augalotą investicijų magnatą su tais sniego baltumo plaukais, tvarkinga ožio barzdele ir į kiekvieną kūno ląstelę įspausta sena aristokratiška kilme…

– Ilgiesi Lilijanos, – sumurmėjo Nikas.

– Kiekvieną minutę, valandą ir dieną, – patvirtino Oskaras. – Guluosi miegoti galvodamas apie ją, naktį sapnuoju ją, ryte pabundu ieškodamas šilto kūno šalia savęs.

– Man… labai gaila. – Nikas puikiai suprato, kad toks atsakymas vis dar žmonos gedinčiam Oskarui Balforui toli gražu nepakankamas. – Jums visiems buvo sunkus metas…

– Kai po finansų krizės grasinimo paversti mus visus vargetomis turėjome ištverti vieną mirtį ir du siautulingus skandalus? – Oskaras sausai nusikvatojo. – Sunkus – per švelnus žodis.

Nuo tada, kai prieš tris mėnesius staiga mirė Lilijana Balfor, Balforų šeimą purtė skandalas po skandalo. Nuo tos akimirkos, kai Oskaras ryžosi pranešti turįs dvidešimt vienų metų dukterį, apie kurią iki šiol niekas nežinojo, visi, kas tik galėjo, iškasė kovos kirvius ir išlindo į dienos šviesą. Trumpai tariant, mąstė Nikas, pastaruosius kelis mėnesius Balforai dalyvavo atvirame savo pačių realybės šou. Gal jie tam sutikimo ir nedavė, bet pažiūrėti tikrai buvo į ką.

– Krizę išgyvenote palyginti gerai, – Nikas prabilo pozityviau.

– Tiesa, – sutiko Oskaras. – Kaip ir tu.

Nors rengėsi prieiti prie stalo, Nikas pasuko kitur ir atsidūrė prie didelės įrėmintos gimto miesto nuotraukos, kurią buvo pasikabinęs ant sienos. Jei tik prisimerkdavo, įžiūrėdavo tamsią, murziną dėmę apatiniame kampe – Atėnų lūšnynai, kuriuose jis praleido pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų, kur dėl savo aštraus proto gyveno pusbadžiu, vos sudurdamas galą su galu.

Įsitempę žandikauliai nervingai tvinkčiojo, akis užtemdė tamsios mintys. Niūriai pamanė, kad gatvės vargetos lemtis buvo geriausias postūmis dirbti kaip šuniui, kad būtų tikras, jog daugiau nebebus vargšas. Ir jei ne tas sėkmingas netikėtas susitikimas su Oskaru, tikriausiai ir dabar ten leistų dienas ir toliau gyventų pusbadžiu – kartais dar atsidurtų ir kalėjime, nuoširdžiai pridūrė sau ir išsiviepė.

Šį vyrą, šį įžvalgų ir apsukrų, suktą it lapiną anglą, kažkuo patraukė jaunas arogantiškas kvailys, koks jis anuomet buvo, tad Oskaras pakluso instinktams ir suteikė jaunuoliui šansą pabėgti nuo to gyvenimo.

Staiga prisiminęs savo prabangaus šilko itališką kostiumą, rankų darbo marškinius ir batus, Nikas priėjo prie stiklinės sienos, kuri erdviam biurui paskutiniame pastato aukšte atvėrė žymųjį vaizdą į Londoną. Jam priklausė dar keli tokie biurai didžiausiose sostinėse ir prie tokio gyvenimo būdo derantys namai. Jis turėjo ir nuosavą jachtą, lėktuvą, asmeninę investicijų kolekciją, kuriai neprilygtų jokia kita…

Vargeta išsikapstė , – tylomis pacitavo Nikas antraštę iš Atėnų laikraščio, kadaise išspausdinusio apie jį straipsnį.

Gaila, pamanė jis, kad tie randai liko giliai viduje, randai, apie kuriuos nenutuokia net Oskaras.

– Na, mano dukterys nė nenumanė, kad iš viso buvo tokia pasaulinė ekonomikos krizė, – ausyje vėl pasigirdo Oskaro balsas. – Tu teisus, Nikai, jas išlepinau. Paklusau tų išpopintų princesių norams, o štai dabar turiu pjauti derlių. Rengiuosi tai ištaisyti.

– Atkirsdamas jas nuo pinigų upės ir išsiųsdamas į platųjį pasaulį nuskęsti arba išplaukti savo jėgomis? – Nors pokalbis ne iš linksmųjų, Nikas sausai nusijuokė. – Patikėk, Oskarai, to jau per daug.

– Ar abejoji mano sprendimu?

Taip, pamanė Nikas.

– Ne, – ištarė balsu vien dėl to, kaip stipriai gerbė šį vyrą, – žinoma, ne.

– Gerai, – tarė Oskaras. – Noriu, kad po sparnu priimtum Miją ir išmokytum visko, ko prireiks, kad išgyventų kaip Balfor.

– Miją?.. – Nikas akimirką gromuliavo nepažįstamą vardą. – Ar ji ta… – jis prikando lūpą, bet buvo per vėlu.

– Ar Mija kas? – prispyrė Oskaras.

– Ta naujoji , – Nikas pasirinko diplomatiškiausią būdą pavadinti, jei prisiminsime tą skandalą, kurį sukėlė Mijos, kaip Balfor, pristatymas.

– Gali vartoti terminą nesantuokinė manęs neįžeisdamas, Nikai, – nutęsė Oskaras. – Nors negaliu būti tikras, kad Mija taip pat jausis. Ji… ji nepanaši į kitas mano dukteris… Jei kalbėsime tiesiai šviesiai, – Oskaras atsiduso, – Mijai tiesiog nelabai sekasi būti Balfor. Manau, gyvenimas Londone ir darbas tavo pašonėje išeis į naudą – ji išmoks pasitikėti savimi ir sustiprės.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Mija ir įtakingasis graikas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Mija ir įtakingasis graikas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Mija ir įtakingasis graikas»

Обсуждение, отзывы о книге «Mija ir įtakingasis graikas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x