Carole Mortimer: Anė ir aistringasis amerikietis

Italijos slidinėjimo kurortas, 2006 m. sausis

– Nejaugi visi draugai tave paliko?

Anė stovėjo ant kalno Italijoje, baimingai žvelgė žemyn ir mėgino nuspręsti, ar rizikuoti pirmą kartą nusileisti juodąja trasa. Staiga pajuto nugara nuvilnijantį šiurpulį, niekuo nesusijusį su pavojinga trasa ar šaltu oru, o tik su kimiu ir erzinančiu itališku akcentu prabilusiu balsu.

Atsisukus ir pažiūrėjus į prakalbusį vyrą, šiurpuliukas virto maloniu drebuliu. Labai aukštas, apsivilkęs juodai, plačiapetis, siauru liemeniu ir klubais, jis priminė vieną tų modelių, su kuriais taip dažnai dirbdavo vyresnioji sesuo Bela. Tik laukinis šio vyro seksualumas visiškai nebuvo dirbtinis.

Juodi veidrodiniai akiniai neleido Anei pamatyti jo akių spalvos, bet visa kita tikrai atėmė žadą. Iš po vilnonės kepuraitės matėsi tamsūs, pečius siekiantys plaukai, veidas po akiniais nuo saulės buvo įdegęs, virš geidulingų, it marmure iškaltų lūpų puikavosi ilga, aristokratiška nosis ir aukšti skruostikauliai, kampuotas žandikaulis buvo stiprus ir ryžtingas.

Jis velniškai šypsojosi, dantys prie tamsios, juodbruvos odos atrodė baltutėliai.

– O gal tiesiog persigalvojai dėl šios trasos? – erzino jis.

Būtent tai ir nutiko!

Kai tuzinas jos universiteto draugų pasiūlė po Kalėdų, prieš kimbant ruoštis baigiamiesiems egzaminams, visiems vykti slidinėti į Italiją, ji nebuvo tikra, kad to nori, bet praėjusi savaitė buvo stebėtinai smagi. Oras tobulas. Slidinėti nuostabu. O jų trobelėje kas vakarą vykdavo triukšmingi vakarėliai, paprastai į juos būdavo pasikviečiama ir kitų kurorte besiilsinčių svečių.

Per kasmetines šeimos atostogas Klosteryje Anei nuolat tekdavo konkuruoti su seserimis, o dabar atsipalaidavusių draugų kompanijoje ji tiesiog pražydo. Tad šiandien, likus vos trims atostogų dienoms, ji nusprendė išmėginti juodąją trasą. Deja, paskutiniesiems iš draugų nusileidus pas kitus pakalnėje atsigerti karšto šokolado, ji išsigando.

O štai šis gražuolis italas meta jai iššūkį.

– Tik norėjau atsikvėpti, – tarė ji ne visai nuoširdžiai.

Vyras apakino ją plačia visažinio šypsena.

– Tada gal norėtum palenktyniauti su manimi iki apačios?

Gal vis dėlto ir nenorėtų! Būtų taip kvaila ir neatsakinga priimti šio gražuolio iššūkį. Ar ne?..

Kvaila ir neatsakinga, pripažino Anė. Bet juk visuomet buvo praktiška ir protinga, argi ne laikas pasielgti kaip nors kvailai ir neatsakingai, pavyzdžiui, nusileisti nuo kalno paskui seksualų, žavingą vyrą? Tikrų tikriausiai!

Anė ryžtingai atsitiesė.

– Man tinka! – ji įbedė savo lazdas į minkštą sniegą ir pasistūmėjo nuo kalno.

Pati buvo patyrusi ir nusimananti slidininkė, bet tikrai neprilygo nepažįstamajam, kuris vos po kelių sekundžių ją aplenkė. Jis buvo kur kas drąsesnis ir nulėkė kalnu žemyn priešakyje.

Sukaupusi visas jėgas, kad tik nenuvirstų, Anė negalėjo atitraukti akių nuo vyro elegancijos. Jis judėjo taip lengvai, taip gracingai, kad vien stebėjimas jaudino. Kai pagaliau sustojo šalia jo pakalnėje, jos skruostai buvo išraudę, o akys ryškiai mėlynos.

– Buvo smagu! – alsiai nusijuokė jam Anė.

– Tikrai, – jis dar sykį jai padaužiškai šyptelėjo ir nusiėmęs akinius atidengė giliausias ir tamsiausias akis, kokias Anė kada buvo mačiusi.

– Nori pamėginti dar sykį? – entuziastingai pasiūlė, nenorėdama jo taip lengvai paleisti. Turėdama tris vyresnes seseris, Anė retai kada atsidurdavo vyrų dėmesio centre, ypač tokių žavių kaip šis.

Vyriškis vyptelėjo jai.

– Šiandien slidinėti jau baigiau, dabar ketinu grįžti į savo trobelę ir išgerti degtinės.

Gilios, mėlynos merginos akys užgeso, šypsena nuvyto.

– Ak.

Vyras gudriai ją nužiūrėjo.

– Gal norėtum prie manęs prisijungti? – paklausė jis.

– Norėčiau? – Anė sumirksėjo jam plačiomis it lėkštės akimis. – Noriu pasakyti… taip, norėčiau. – Ir tvirtai linktelėjo.

– Lukas, – nusimovęs pirštinę, jis ištiesė ranką.

Ji atsakė jam tuo pačiu, mažas ir šiltas delnas sutilpo jo didesniame.

– Anė.

Atvykęs į kurortą prieš dvi dienas Lukas laikėsi atokiai, bet vis vien pastebėjo besilinksminančių studentų būrelį. Labiausiai į akį krito viena mergina, nes šiek tiek išsiskyrė iš kitų savo draugų. O į ją atkreipti dėmesį tikrai vertėjo – turėjo ilgus, vešlius, kaštoninius plaukus, ryškiai mėlynos akys žybčiojo jai juokiantis, o mėlynas slidinėjimo kostiumas apglobė goslų, moterišką kūną. Nesitvėrė smalsumu pamatyti tas formas ir be kostiumo…

Blogiausiu atveju išgėręs su ja degtinės jis bent pamirš bjaurastį, kurią paliko Romoje.

– Palauksiu tavęs čia, jei nori pranešti draugams, kur eisi, – jis dirstelėjo į kavinės terasą, kur karštą šokoladą gėrė, plepėjo ir juokėsi jos bičiuliai.

– Aš… Taip, – jos skruostai nuraudo, – kaip viską apgalvojai.

Koks dar apgalvojimas, ciniškai pamanė Lukas, tiesiog reikia būti tikram, kad nakties, kurią jau įsivaizdavo su šia mergina, nesukliudys jos ieškoti sumanę draugai.

Ištiesęs ranką jis švelniai palietė kreminį jos skruostą ir tuoj pastebėjo, kaip aptemo plačios mėlynos akys, kaip merginai užėmė kvapą.

– Neversk manęs ilgai laukti, m? – kimiai paragino jis.

Anė vėl pajuto jaudulio virpulį nuvilnijant nugara. Gerasis Dieve, šis vyras mirtinas. Šimtu procentų mirtinas. Ir bent sykį savo iki šiol tokiame praktiškame gyvenime Anė bus drąsi. Nerūpestinga.

Ir po velnių visas pasekmes.

Gardos ežeras, Italija

2010 m. birželis

– Grįšiu po kelių dienų, brangusis, – Anė šiltai kalbėjo į telefoną, visiškai abejinga saulei ir nuostabiam ežerui, tviskančiam už ilgų viešbučio langų. Ji skubėjo koridoriumi į konferencijų salę pirmajame aukšte. – Ir aš tave myliu, Oliveri… och! – Anei teko staigiai – ir skausmingai – sustoti, atsitrenkus į nejudantį objektą.

Šiltą, tvirtą, labai vyrišką objektą, suprato Anė, kai laisvąja ranka atsirėmė į platų petį ir pajuto jį sujudant.

– Labai atsiprašau… – pakėlus akis į šaltą, mąslų, neįtikėtinai gražų veidą, draugiškas Anės atsiprašymas lūpose sustingo, o veidas išbalo.

Ne…

Čia negali būti Lukas!

Ar gali?

Anė buvo visiškai priblokšta. Ar čia iš tiesų gali būti tas vyras, su kuriuo susipažino prieš ketverius su puse metų? Aukštąjį ir raumeningąjį Luką Anė matė tik su slidinėjimo kostiumu arba kasdieniais džinsais bei kašmyro megztiniais, o šis vyras vilkėjo brangiu kostiumu, baltais šilkiniais marškiniais ir ryšėjo nepriekaištingu kaklaraiščiu, bet, regis, tai tikrai tas pats vyras, su kuriuo prieš visus tuos metus praleido karštą, aistringą naktį.

Tik…

Anas Lukas turėjo tamsius, pečius siekiančius plaukus, o šio vyro plaukai buvo nukirpti – kad nesigarbanotų? Bet jo akys, tamsios kaip oniksai arogantiškame, griežtame veide, buvo tokios pat. Kaip ir ilga nosis, it akmenyje iškaltos lūpos ir sukąstas žandikaulis.

Jis atrodė toks pats, bet kartu ir visiškai kitoks.

Rudose, tamsiose Luko, kurį Anė sutiko kalnuose prieš ketverius su puse metų, akyse žibėjo kažkas padaužiško. Ryžtinga šypsena spinduliavo nerūpestingumą, kuris pritraukė iki tol tokią rimtą dvidešimtmetę Anę prie savęs it liepsna plaštakę.