Cat Schield - Išlošta naktis

Jo eilė. Jo eilė kam?

Slėnis tarp jos krūtų kvietė. Sebastianas jau įsivaizdavo, kaip palinksta į priekį ir panardina veidą į tą grožybę. Kaip ima jaudrinti ją lūpomis ir liežuviu. Kaip čiulpia vieną spenelį, paskui apima antrąjį, iki ji ima iš džiaugsmo verkti.

Sebastianą pribloškė jį užplūdusio poreikio jėga. Norėdamas apraminti plakančią širdį, jis giliai įtraukė oro. Jos viliokiškas kvapas įsiskverbė į jo pojūčius ir migla aptraukė protą.

– Sebastianai?

– Ką? – Atplėšęs žvilgsnį nuo jį apžavėjusio slėnio jis sumirksėjo ir pasistengė vėl susitelkti į reikalą.

– Ar gerai jautiesi? – Jos lūpos paslaptingai, bet kartu be galo moteriškai išsirietė į šypseną. Tarsi ji tiksliai žinotų, ką jis galvoja. Ir tuo mėgautųsi.

Kas gi nutiko šaltakraujiškai, profesionaliai merginai, kuria per pastaruosius ketverius metus jis išmoko net nedvejodamas pasikliauti? Veikiausiai bus pasielgęs ne itin protingai atsiveždamas ją į Las Vegasą.

– Gerai. – Kas jam darosi? Net mintys nebeklauso. Sebastianas pažvelgė į tuščią taurelę ant baro. Gal jam kažko įpylė? – Apie ką mes kalbėjomės?

– Apie mano atsistatydinimą.

Šie žodžiai tarsi antausis sugrąžino jį į realybę. Protas kaipmat nuskaidrėjo. Karštis atslūgo. Teisingesnis žodis būtų atsitraukė.

– Ko nori? Daugiau pinigų? O gal sieki paaukštinimo?

– Noriu ištekėti. Turėti vaikų.

Dar labiau pribloškianti naujiena. Misė jam visuomet atrodė orientuota į karjerą. Keisų holdinge ji garsėjo stropumu ir atsidavimu. Žinoma, daugiau nei logiška, kad ji turi ir asmeninį gyvenimą, draugų ir meilužių, tačiau apie šitai jis niekada nepagalvodavo.

– Neprivalai mesti darbo, kad ištekėtum ir turėtum vaikų.

– O, dar ir kaip privalau.

– Ar nori pasakyti, kad neleidžiu tau susituokti ir susilaukti vaikų?

– Taip. – Jos ilgos blakstienos nusileido paslėpdamos akyse kažką, ko ji nenorėjo Sebastianui atskleisti.

– Kokiu būdu?

Jis pamojo barmenui įpilti dar tekilos ir, nukreipęs žvilgsnį į Misės gėrimą, papurtė galvą. Kiek ji išgėrė? Aiškus žvilgsnis visgi neišdavė jokio apgirtimo. Kita vertus, kuo dar galėtum paaiškinti skubų sprendimą atsistatydinti?

– Daugumą vakarų verti mane dirbti iki išnaktų, – pradėjo Misė. – Kad pakeistum savo kelionių planus arba suderintum pasitarimo skambučių laiką, skambini kada tik užsigeidęs. Kiek savaitgalių esu praleidusi skubiai koreguodama pristatymus, kuriuos būdavau rengusi visą savaitę?

Ar jis per daug iš jos reikalauja? Gal ir tikrai ilgainiui darėsi vis labiau nuo jos priklausomas, bet jam patiko žinoti, kad gali su ja susisiekti bet kada ir bet kokiu klausimu.

– Tu niekada nesiilsi, – toliau skundėsi Misė, užbaigdama savo rausvo gėrimo likučius. – Neleidi pailsėti ir man.

– Pažadu daugiau netrikdyti tavo savaitgalių.

– Kalbu ne vien apie savaitgalius. Kalbu ir apie tai, kad turiu tartis dėl tavo apsilankymų pas gydytoją, dėl tavo automobilio apžiūros. Turiu bendrauti su rangovais dėl tavo namo renovacijos, parinkti plyteles, spalvų derinius, įrangą. Tai tavo namai. Tokius sprendimus turėtum priimti pats.

Apie tai jie jau buvo kalbėjęsi anksčiau.

– Vertinu tavo skonį.

– Žinau, bet namų apdaila turėtų rūpintis tavo žmona.

– Žmonos neturiu.

– Dar ne. – Misė nukreipė į šefą su niekuo nesupainiojamą nevilties kupiną žvilgsnį. – Tavo mama sakė, kad tarp tavęs ir Keitlinos Murei mezgasi rimti santykiai.

– Nesakyčiau, kad rimti.

Nors jį suerzino tai, jog Misė su Zuzana aptarinėjo jo asmeninį gyvenimą, teisės skųstis neturėjo. Kreipdamasis į Misę jos pareigas viršijančiais klausimais, pirmas peržengė ribą. Turint žmogų, kuris rūpinosi visais jo poreikiais – tiek darbiniais, tiek asmeniniais – tiesiog buvo gerokai lengviau gyventi.

– Tu su ja susitikinėji jau šešis mėnesius, – tęsė Misė. – Tavo mama sakė, kad tokių ilgų santykių nesi turėjęs nuo…

Ji nutilo.

Nuo jo skyrybų, kurios įvyko prieš šešerius metus.

Sebastianas nebuvo priešiškai nusiteikęs dar vienos santuokos atžvilgiu. Jis veikiausiai būtų susituokęs jau prieš kelerius metus, jeigu tik buvusi žmona nebūtų sutrypusi jo gebėjimo pasitikėti. Šandros kvailiojimai paliko įspaudą ne tik jo namų gyvenime. Ji pavertė Sebastianą savanaudžiu atsiskyrėliu, nepuoselėjančiu jokių vilčių dėl romantiškų santykių.

Visų jo gyvenime buvusių moterų nelaimei, jis gyveno susitelkęs tik į tai, ką mokėjo valdyti – į kapitalo kaupimą. Į Keisų holdingo plėtrą.

– Na gerai. Daugiau neprašysiu, kad rūpintumeisi mano asmeniniais reikalais. – Jis vieną po kito panaikins Misės atsistatydinimo priežastis, kol jos argumentai išseks. – Ar dabar jau viskas?

Jos žalios akys sušvito nupoliruoto jaspio spindesiu.

– Sebastianai, kad ir ką pasakytum, aš neapsigalvosiu. Išeinu iš darbo. Kai tik pasibaigs ši savaitė.

– Palikai man vos savaitę susirasti ką nors, kas tave pakeistų.

– Įsivaizduok, kad turi visas keturias. Mažiausiai tiek liko neišnaudotų atostogų. – Ji sugavo barmeno žvilgsnį ir parodė į savo gėrimą.

– Nemanai, kad jau užteks?

Sebastianas suspaudė Misės ranką ir nuleido žemyn. Sąlytis su jos oda paveikė kaip bauginantis apreiškimas. Jis geidė jos pačiu primityviausiu būdu, ir tas geismas prieštaravo bet kokiam logiškam mąstymui. Kas jam darosi? Juk tai Misė. Jie petys į petį dirbo ketverius metus, be jokio kibirkščiavimo, be jokių fejerverkų. Be jokio nenugalimo noro praleisti valandų valandas panirus į juslinį vienas kito tyrinėjimą.

Ji jo darbuotoja, o jis už ją atsakingas. Tik mąstė jis dabar toli gražu neatsakingai. Tiksliau, nemąstė visiškai. Jis jautė. Ugnį. Deginančią. Geidulingą.

– Nesi mano tėvas, – ištraukdama ranką paprieštaravo Misė. – Liaukis reguliavęs, ką turiu daryti.

Jis nykščiu patrynė pirštų galiukus, bet negalėjo panaikinti pojūčio, kurį sukėlė jos švelnus prisilietimas.

– Toks elgesys tau nebūdingas.

– Toks elgesys nebūdingas senajai Misei. – Prieš vėl prabildama ji nugėrė pusę ką tik paruošto gėrimo. – Ar žinai, kokia šiandien diena?

– Balandžio penktoji. Rytoj vakare prasideda vadovų susitikimas. – Kasmetinis savaitę trunkantis renginys suburdavo draugėn visų dvylikos Keisų holdingui priklausančių įmonių vadovus. Jis suteikdavo progą aptarti ateities strategijas ir paskatinti atskirai valdomas bendroves laikytis darnaus, visuotinio požiūrio.

– Šiandien mano gimtadienis.

Sebastianas susigūžė. Ir vėl pamiršo. Paprastai per biurą būdavo siunčiamas atvirukas, kuriame jis pasirašydavo, o jos stalą puošdavo krepinas ir balionai, primenantys, jog reikia pasveikinti Misę su gimimo diena. Šį kartą Sebastianas buvo susitelkęs į būsimą susitikimą ir motyvuojančios kalbos tobulinimą. Tik niekam tikęs vadovas neprisimena antros pagal svarbą savo gyvenime moters gimtadienio.

– Ar nupirkau tau ką nors gražaus?

Misė plačiai išskėtė rankas rodydama save.

– Dieną grožio salone ir visapusišką gražinimąsi.

– Turiu puikų skonį, – liūdnai šypsodamasis pasakė Sebastianas. – Esi gražiausia moteris visame bare. – Toks palyginimas veikiausiai buvo nieko vertas, nes bare daugiausia sėdėjo vyrai. Kelios jo pastebėtos moterys buvo gerokai vyresnės ir senamadiškos.

Ji primerkė akis.

– O Dieve, ačiū. Žinodama, kad atrodau seksualiau nei būrelis senučių, imsiu kur kas labiau savimi pasitikėti.