Amy Andrews - Ji tai padarė!

– Gerai, trisdešimt minučių.

Katia mirktelėjo:

– Daugiau ir nereikia.

Pitas nuvairavo Elę su Katia prie Makso surasto staliuko. Aplinkui stalelį buvo išdėliotos keturios apmuštos taburetės, labiau primenančios kojų suoliukus.

– Čia Katia ir Elė, – pristatė Maksui ir palaikė Katią už rankos, kol ši atsisėdo ant kėdutės.

Elė nepatenkinta išpūtė akis: atsisėsti teko pačiai, be pagalbos.

– O čia Maksas.

– Labas, Maksai, – linksmai pasisveikino Katia.

Elė, apsvaigusi nuo pradėto ketvirto kokteilio, abejingai linktelėjo spoksodama į taurę. Ko gero, laikas liautis.

Maksas mandagiai nusilenkė:

– Damos.

Švelnus žemas baritonas perliejo kaip lėtos gundančios saksofono gaidos ir ištraukė Elę iš apsvaigimo, bet burbuliukų galvoje tik padaugėjo. Nors nenorėdama, pažiūrėjo. Į dėmesį prikaustančias pilkas akis, tirštai apsuptas blakstienų. Ji sumirksėjo nustebusi, kokios jos išraiškingos. Su paslėptu liūdesiu. Kol apžvelgė jį, tos akys spėjo praryti. Viską žinojo apie tokias akis. Ištisus metus matė savo veidrodyje.

– Na, – Pitas mostelėjo į kokteilius, – gal ponios šį vakarą ką nors švenčia?

– Skandiname širdgėlą, – nusišaipė Katia ir apkabino draugės pečius. – Niekšelis Elės buvusysis prieš valandą susituokė su savo šliundra, o aš ją atsitempiau kaip reikiant nusigerti.

– A, puikiai padarei, – nusišypsojo Pitas ir ištiesęs butelį alaus susidaužė su Elės taure. – Australų metodas. Protėviai didžiuotųsi.

– Na, – Katia, sukryžiavusi kojas, suko čiurną, – pirmą mano pasiūlymą ji atmetė.

– O? – nustebo Pitas, užhipnotizuotas lėtų ryškiai raudono kulniuko judesių. – Ir kokį gi?

– Vudu lėlę.

Maksas vos nepaspringo alumi, o Pitas atsilošęs garsiai nusikvatojo.

Maksas kilstelėjo antakį į jam primestą moterį. Pitas teisus – ji žavi, maža riesta nosyte ir įkyriomis garbanomis.

Apmaudu, kad gelsvai žalios akys tokios velniškai rimtos, puikiai užgožia žavesį. Net ir aklas matytų ženklus Draudžiama .

– Vudu lėlę? – perklausė Maksas.

Dėl tų liūdnų akių ir džiazinio balso Elė laikinai prarado gebėjimą mąstyti. O dar klasikinė kaulų struktūra – ryškūs skruostikauliai, platus smakras – ir putlios lūpos su įdomiomis duobutėmis, kurios būtų ryškesnės, jei vyras dažniau šypsotųsi.

Smakras nubarstytas trijų dienų šereliais. Pitui tokia barzdelė tiktų kaip čia buvusi, bet Maksas ją pasitrynė išsiblaškęs, o gal sunerimęs – tai pridėjo jam žavaus nuovargio.

– Katiai patinka dramos, – gūžtelėjusi Elė pratęsė pokalbį.

– Koks sutapimas, – ramiai atsakė Maksas ir žvilgtelėjo į Pitą.

Įdėmiai pažiūrėjo į Elę. Ši suspaudė lūpas ir Maksas pats nenorėdamas susidomėjo.

Pitas nekreipė dėmesio į draugą.

– Man patinka. Gal ir tau tokią padarom, Maksai? – Pitas pasilenkė arčiau Katios. – Šiandien baigėsi Makso skyrybos.

Elė stebėjo, kaip Makso akys, vos prieš kelias sekundes linksmai spindėjusios, staiga užgeso, ir jai pritrūko oro. Atrodė lyg vyrui kas sielą būtų ištraukęs.

O negi ji nežino, koks tai jausmas?

– Užjaučiu, – sumurmėjo.

Maksas pažvelgė tiesiai į akis. Pajuto keistą ryšį, atpažino kenčiančią žmogišką būtybę. Be abejonių – Elei irgi nesaldu.

– C’est la vie , – gūžtelėjo Maksas.

Akimirką visi keturi patylėjo, bet tuojau vėl prabilo Pitas.

– Tai kuo užsiimi, Ele?

Elė pažvelgė į Piterį, bet šis į ją nė nedirstelėjo. Elė vos nenusijuokė. Reikia pripažinti: Piteris iš kailio neriasi vaidindamas puikų šeimininką, bet Elė neapsigaus – ji Pitui nė kiek nerūpi.

Ji žvilgtelėjo į draugę. Ši įsitempė.

– Aš…

– Baristė, – užbaigė Katia.

Iš padavėjos paaukštinta į kavos virėjas Elė droviai sumirksėjo. Vis dar krimtosi dėl likimo vingių, atvedusių į dabartinę darbo vietą.

– O, kur? Mudu su Maksu dažnai ieškome geros kavos.

Elė atsikrenkštė.

– Upės vėjelyje Sautbanke. Tai Katios kavinė.

Kokias penkias minutes šnekučiavosi apie kavos rūšių pranašumus. Elė ir Maksas pokalbyje beveik nedalyvavo.

– Nuostabu, – burbtelėjo Pitas. – Reikės užlėkti, ar ne, Maksai?

Maksas kantriai atsiliepė:

– Na, taip, Pitai, būtinai.

Elė nusišypsojo: akivaizdu, kad Maksas čia nori būti ne daugiau nei ji. Atrodė lyg ištrauktas tiesiai iš darbo, tik žalsvai pilkas dryžuotas kaklaraištis atlaisvintas, viršutinė saga atsegta.

Kodėl visko nepaspartinus? Pitas su Katia, galima sakyti, vienas nuo kito akių neatplėšia – kam vilkinti? Reikia paplepėti, kad juodu su Maksu galėtų išeiti, o rytoj jų draugai manys, kad vos susipažinę jie suvirto į lovą.

– O ką tu veiki, Maksai? – mandagiai paklausė Elė.

Staiga – pernelyg skubėdamas – įsikišo Pitas, nors iki tol jis šypsojosi Katiai:

– Jis buhalteris.

Elė žvilgtelėjo į Pitą ir vėl į Maksą.

– Tu juk ne buhalteris, ar ne?

Maksas nusiviepė. Pastaruoju metu šypsojosi retai, todėl keistai pasijutęs liovėsi.

– Ne, – santūriai atsakė nekreipdamas dėmesio į Pito dėbčiojimą.

Tas trumpas šyptelėjimas paveikė Elę. Vyro skruostų duobutės paryškėjo, pagilėjo. Pilkos akys nebeatrodė tokios atšiaurios. Mergina susimąstė, kaip jis atrodytų iš širdies kvatodamasis.

– Tai ką iš tikrųjų veiki?

– Aš – advokatas.

Pirma Elės mintis – bėgti. Juk ir Tomas buvo advokatas. Ką jau kalbėti, kad jos laukia bala žino kiek – ko gero, ilgi mėnesiai – su advokatu. Akivaizdu, kad labai geru.

Geriausiu.

Tačiau…

Troškimas bėgti taip užvaldė, kad ji nevalingai atstūmė kėdę. Katia pastvėrė už rankos ir tvirtai suspaudė Elę, nespėjusią nė kilstelėti užpakalio.

Norėdamas suprasti netikėtą Elės reakciją, Maksas persibraukė krumpliais per smakrą.

– Arba nemėgsti advokatų, arba esi bėglė.

Katia nusikvatojo.

– O dar kalba, kad aš linkusi į dramas. Niekšas buvęs jos vaikinas – advokatas, – paaiškino.

Maksas pastebėjo, kad paaiškinimas visiškai patenkino Pitą. Bet juk jis vos pažvelgęs į Katią liaujasi galvojęs galva.

O štai Maksas nebuvo taip įsitikinęs.

– Atnešiu išgerti, – tarė Pitas.

Katia pašoko:

– Aš su tavimi.

Nei Maksui, nei Elei nespėjus atsakyti, balandėliai jau buvo netoli baro, Pitas draugiškai apkabino Katios liemenį.

O jie liko dviese.

Makso akys sugrįžo prie Elės, ši, atrodė, tuoj užsisklęs.

– Juk ir tu ne baristė, ar ne?

Elė susierzinusi atsiduso:

– Ne, tik dirbu Katios kavinėje.

Tai buvo tiesa. Ar bent taip atrodė. Ji tikrai dirbo Upės vėjelyje .

Dabar.

Šį pirmadienį ji baisiai ilgai kalbėsis su labai labai geru advokatu apie tai, ką veikė anksčiau, bet dabar galvoti nenorėjo.

Be to, šis gyvenimo etapas jau baigėsi.

Maksas stebėjo, kaip Elė žaidė garbana. Sunerimusi ir liūdna. Istorija, matyt, sudėtinga. Dar akivaizdžiau, kad mergina apie tai nenorėjo kalbėti.

Maksas ir neketino gilintis.

Jis pažvelgė į barą, kur Pitas žavėjo Katią, tada vėl į Elę.

– Tai va, – pradėjo nusiteikęs praskaidrinti nuotaiką, – nelabai esu patyręs. Gal turėčiau paklausti, koks tavo Zodiako ženklas, ar dar ko? – Maksas net šypseną išspaudė.

Elė pažvelgė į jį ir pagalvojo, kad vyras, ko gero, kalba rimtai. Apgailestaujanti šypsenėlė sutirpdė baimę ir kažkaip keistai paveikė jos pulsą. Ji nusijuokė. Koks palengvėjimas kalbėtis su Maksu, kai nesiklauso Katia. Be jokių ketinimų. Juo labiau kad ir jis nebesistengė įtikti draugui.