Victoria Dahl - Kai meilė atima protą

– Na, mes juk norime, kad atostogos prasidėtų taip, kaip dera…

– Tikra tiesa.

Kloja pastebėjo, kad už šviesių Dženės plaukų kažkas juda. Ji palinko į priekį, truktelėjo žemyn saulės akinius ir pajutusi šiltą vėjo gūsį prisimerkė.

– Sveiki, vyručiai!..

– Ką? – paklausė Dženė ir plačiai nusižiovavo.

Vyrai priartėjo, todėl Kloja vėl atsilošė krėsle ir užsidėjo akinius.

– Atrodo, turime kaimynų.

Dženė suraukė nosį:

– Tikiuosi, ne tas liežuvautojas senutes, kurias sutikome parduotuvėje?

– Tikrai ne.

Draugė galiausiai prisivertė atsisėsti ir pasukti galvą į vyrus. Kloja suprato, jog Dženė pastebėjo juos, nes ši taip džiaugsmingai įkvėpė oro, kad netoliese skraidžiusi žuvėdra iš išgąsčio suplakė sparnais ir nuplasnojo tolyn. Vyrai vis dar buvo per toli, todėl nieko neišgirdo, bet neabejotinai ėjo prie gretimo atostogų namelio.

Abu buvo tamsiaplaukiai, plačių pečių. Mūvėjo lengvus šortus, kurie atidengė raumeningas, tamsiais plaukeliais apžėlusias blauzdas. Vienas buvo kiek aukštesnis ir labiau įdegęs, bet tvirti abiejų žandikauliai išdavė, kad juodu broliai ar pusbroliai. Kitas buvo su akiniais metaliniais rėmeliais ir tvirčiau sučiaupęs lūpas.

Labiau įdegęs vyrukas atsisuko į Kloją su Džene ir stabtelėjo – matyt, nesitikėjo, kad kas nors juos stebi. Neatrodė sutrikęs, nes tuoj pat, nešinas didžiuliu kelioniniu krepšiu, užšuoliavo laipteliais į savąją verandą.

Nespėjus jiems pradingti tarpduryje, Dženė pasisuko į Kloją.

– Po perkūnais! Kaip manai, ar būtų labai baisu užmegzti karštą romaną su dvyniais?

– Manai, jie dvyniai?

– Gana panašūs, visai tikėtina.

Kloja nusiviepė ir prunkštelėjo:

– Jeigu kėsinsiesi į abu, kas liks man?

Dženė atsisėdo, nuleido basas kojas ant grindų, nusiėmė akinius ir pažvelgė į Kloją.

– Susidomėjai? Jei tu rimtai, imk abu!

– Kodėl turėčiau?

– Nes privalai išmesi iš galvos Tomą.

Kloja nesusigėdo, bet vis tiek pajuto, kaip veidą užplūsta karščio banga.

– Privalai, – pakartojo Dženė.

– Niekas nenorės susitikinėti su liūdnai pagarsėjusia siaubūne nuotaka. Vyrų sekso troškimą nuslopinu kaip koks kriptonitas. Jie tikriausiai tikisi, kad po pirmo pasimatymo atsibudę ras mane stovinčią prie lovos kojūgalio su nudriskusia vestuvine suknele ir žvanginančią grandinėmis.

– Ši sala tobulai tinka! Čia niekas nežino, kas tu tokia.

Kloja gūžtelėjo pečiais ir įsispyrė į basutes.

– Tuodu ne iš salos. Ką žinai, gal jie paparacai, – tarė Kloja ir iš karto pasigailėjo lengvabūdiškai prasitarusi – draugė iš siaubo išplėtė akis.

– Manai, kad jie paparacai?

Kloja pažvelgė trobelės link ir prisiminė, koks dailus tas aukštesnis vyriškis.

– Ne, ne taip pasakiau. Jie atrodo per daug normalūs, kad būtų paparacai. Bet vis tiek negalėčiau su jais susitikinėti.

– Negi daugiau niekada nevaikščiosi į pasimatymus?!

Kloja susigėdo, bet išgirdusi rūpestį Dženės balse nusišypsojo.

– Juk praėjo tik mėnuo. Dabar man sunku pasitikėti žmonėmis, Džene. Taip jau būna, kai sužadėtinis suvaidina savo paties mirtį, kad tik nuo tavęs paspruktų.

– Akivaizdu, kad Tomui ne visi namie!

– Taip, dabar akivaizdu, – Kloja patogiai atsilošė medinėje kėdėje. – Bet anksčiau jis buvo mielas. Juk aš nieko nenutuokiau!

– Taip, mielas, bet…

– Man dar kai kas neaišku. Jei Tomas tikrai buvo toks mielas, kodėl suvaidinęs savo mirtį ir pažeminęs mane prieš visą pasaulį net nepaskambino? Nė kartelio nebandė su manimi susisiekti! Tačiau jo mama šią savaitę telefono atsakiklyje paliko keletą žinučių. Gal Tomas ją įkalbėjo paskambinti?

Kloja nusišypsojo pastebėjusi, kad Dženė krūptelėjo ir sunkiai nurijo seilę.

– Nebeturiu vilties, Džene. Dabar tikrai nesusitvarkyčiau su tais karštais dvynukais. Tau teks manytis be manęs. Gelbėkis.

Dženė žioptelėjo lyg norėdama ką pasakyti, bet persigalvojo, giliai įkvėpė ir papurtė galvą.

– Vadinasi, galiu imtis abiejų?

– Tu baisi apsimetėlė! Per visą gyvenimą esi miegojusi lygiai su dviem vyrais – ir su abiem atskirai. Nemanau, kad esi pasirengusi seksui trise!

– Užsičiaupk! Negadink mano fantazijų. Pati supranti, kad dažniausiai tik jos man telieka.

Tai tiesa. Liekna ir graži Dženė, leisdama laiką su merginomis, šmaikštaudavo ir būdavo dėmesio centre, o pakliuvusi tarp vyrų tapdavo tikru nervų kamuoliu. Dabar išraudo vien apie juos kalbėdama.

Kloja pajudino pečius, atsistojo ir nustebo, kad visą mėnesį kamavę kaklo skausmai kažkur išgaravo.

– Mes abi apgailėtinos ir beviltiškos, todėl eikime valgyti sūrainių. Žuvėdroms nusispjauti, kaip atrodome vilkėdamos maudymosi kostiumėliais.

Dženė įsispyrė į šlepetes, Kloja pasičiupo piniginę ir eidamos smėliu nė viena nebandė apsimetinėti, kad nežvilgčioja į vilą, kurioje apsigyveno vyrukai.

– Tikriausiai juodu pora, – burbtelėjo Kloja.

– Nejuokavau sakydama, kad imtumeisi iniciatyvos, – tarė Dženė. – Suviliok bent vieną, jeigu ne abu.

– Ačiū, apsieisiu.

– Turi pasilinksminti, Kloja. Negaliu į tave tokią žiūrėti. Eina tas Tomas velniop! Mėgaukis gyvenimu. Tapk salos mergina!

– Salos mergina? – Kloja papurtė galvą. Gyvenimas ir taip per daug sudėtingas. – Tik jau ne aš. Ne dabar.

– Tiesiog… neatmesk tokios galimybės.

Po poros minučių jiedvi stovėjo priešais barą ir valėsi nuo padų smėlį.

– Čia nuostabu, – patikino Dženė. – Kai salą užplūsta turistai, nerasi laisvos vietos. Pamenu, kai pasičiupdavome nuo stalo alaus ir sėdėdavome terasoje.

Šiandien pajūrio terasoje nesimatė nė gyvos dvasios – matyt, vietiniams saulė ir vanduo seniai pabodo.

Kai merginos įžengė vidun, Kloja pirmiausia pajuto, kad kondicionierius pučia ledinį orą. Jau buvo besiūlanti prisėsti lauke, kai staiga šį tą pastebėjo. Nuo tada, kai prieš dešimt metų Dženė dirbo saloje, tikriausiai daug kas pasikeitė. Visuose keturiuose baro kampuose kabojo po plazminį televizorių – rodė beisbolo rungtynes.

– Vaje, – atsiduso Dženė.

Artimiausio televizoriaus ekrane buvo matyti, kaip po ryškiai žalią pievą bėgioja baltai apsirengę sportininkai.

– Palydovų stebuklai, – sumurmėjo Kloja. Ji pajuto kylant paniką, bet stengėsi tvardytis.

– Atleisk, Kloja! Tikrai šito nesitikėjau!

– Tu nekalta, nieko baisaus. Čia juk sporto baras. Niekam aš čia nerūpiu.

Tai buvo tiesa, bent jau kol kas. Bare sėdėjo šeši lankytojai; merginoms įėjus, jie atsisuko, bet greitai dėmesį vėl sutelkė į varžybas.

Kloja giliai įkvėpė ir lėtai išpūtė orą.

– Užsakyk mums maisto, o aš užimsiu staliuką terasoje.

Dženė linktelėjo ir skubiai stumtelėjo Kloją eiti lauk, tarytum prie durų būriuotųsi minios žmonių, tik ir trokštančių staliuko lauke.

Kloja apsisuko, suėmė šaltą metalinę durų rankeną ir sugniaužusi ją sustingo kaip įbesta. Iki kaulų smegenų ją apėmė baimė, panika ir ėmė purtyti drebulys. Pastarojo mėnesio įvykiai pavertė Kloją baile, kuri gąsčioja kiekvieno šešėlio. Ji taip ėmė nepasitikėti žmonėmis, kad negalėjo nusėdėti greta jų pietaudama. Vos pamačiusi įjungtą televizorių, Kloja pajuto, kaip skrandis susitraukė į mažą kamuoliuką. Bet ji susiėmė ir nepuolė laukan. Jau visą amžinybę nebuvo sėdėjusi su drauge bare.

Staiga baimė virto įniršiu – šįkart Kloja pasiryžo niekur nebėgti ir atsigręžė. Niekas į ją nežiūri. Net Dženė nekreipia dėmesio. Kloja paleido tvirtai sugniaužtą durų rankeną ir su palengvėjimu atsiduso. Tomo kvailumas pavertė ją paranojiška baile. Nors greičiausiai tiesa ta, kad paranojike Kloją pavertė dvidešimt keturias valandas per parą persekiojanti geltonoji spauda, bet dabar ji visai nenusiteikusi pripažinti teisybės.