Catherine Mann - Už jokius pinigus

– Labai dėkoju už pagalbą.

Bela tvirčiau sugniaužė paklodę stengdamasi nepaleisti iš rankos bent šios šykščios priedangos ir ištiesė kitą ranką prisistatyti.

– Aš – Bela Hadson.

Semas Garisonas veikiausiai jau žinojo, kas ji tokia. Po Garbės reklamos dauguma žmonių ją akimirksniu pažindavo. Plakatai su jos veidu kabėjo visose Jungtinės Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Tačiau laikyti savaime suprantamu tai, kad naujai sutiktas žmogus ją pažįsta, buvo nemandagu. Be to, Belai patiko kiek įmanoma normalesnis gyvenimas.

Na, kiek jis galėjo būti normalus merginai, kuri prisidengusi paklode spruko nuo pasiutusio reporterio.

– Žinau, kas jūs. – Jis ištiesė ranką. – Semas Garisonas.

– O aš žinau, kas jūs , – tarsi aidu atsiliepė Bela paliesdama nuospaudomis nusėtą delną, kurio kaitra persmelkė ją nuo galvos iki kojų; jai vaidenosi, kad smenga į jo milžinišką plaštaką.

O Dieve.

Visos viltys išsaugoti šaltakraujiškumą išsisklaidė tarsi sausi lapai papūtus rudeniniam vėjui. Tačiau šalta nebuvo. Neee. Deginanti liepsna ėmė kilti jos pirštais užliedama venas, plisdama viso kūno kraujagyslėmis. To jau buvo per daug. Juk ji čia atvyko tam, kad pabėgtų nuo tokių jausmų, po galais.

Bela skubiai atitraukė ranką.

– Taigi, – ji perkėlė svorį nuo vienos nuogos pėdos ant kitos, – kur toks vaikinas kaip jūs išmoko gatvės muštynių manevrų?

Viešbučių magnatai Garisonai garsėjo kur kas įspūdingesniais už jos šeimos, susikūrusios gerovę kino filmų pramonės srityje, turtais. Negalima sakyti, kad ji užaugo ko nors stokodama, turint galvoje tai, jog mokėsi Europos pensionuose ir atostogaudavo Fidžio salose, tačiau Garisonai turtų gausa Hadsonus gerokai lenkė, jų nekilnojamas turtas buvo išsibarstęs po visą pasaulį. Jų gyvenimas buvo kupinas stilingos prabangos.

– Argi turtingi žmonės nemoka kovoti? – Jis išsivedė Belą iš savo kabineto į koridorių, o iš ten į tuščią priimamąjį, kuo toliau nuo savo darbuotojų, galinčių net tokiomis neįprastomis valandomis atklysti koridoriumi, akių.

– Juk tam samdomi apsauginiai. – Nors Bela tikrai nesitikėjo, kad teks garsiai šauktis apsauginio pagalbos Garrison Grand atsipalaidavimo centre.

– Pats kovoju su sunkumais, visada taip elgiausi. – Semo žvilgsnis akimirkai sugriežtėjo, paskui jis nusišypsojo.

Visi darbuotojai veikiausiai jau buvo baigę darbą ir Bela netikėtai pasijuto taip, lyg be jųdviejų aplinkui daugiau nebūtų nė gyvos dvasios. Juodu stovėjo gausiai dekoruotame priimamajame, o nuo Semo darbo kabineto juos teskyrė praviros durys. Viena su be galo seksualiu vyriškiu ir dar tokiu gyvenimo tarpsniu, kai aplinkybės turėjo versti šalintis bet kokio vyriškos lyties atstovo, ypač garsaus mergišiaus.

Bela šį gražuolį buvo trumpai sutikusi jau anksčiau, nes tiek Hadsonai, tiek Garisonai lankydavosi daugumoje tų pačių labdaros renginių, iškilmių ir balių. Įtakingos šeimos turėjo viešai rodytis visose reikiamose vietose – tai buvo kontaktų užmezgimo ir palaikymo žaidimo dalis.

Ji, žinoma, jau anksčiau buvo spėjusi pastebėti akį traukiančią Semo Garisono išvaizdą, tačiau, turint galvoje, kad jis Belą lenkė beveik dešimčia metų, jinai apie jį niekada nė nesvajojo. Kuo gi šis viliotojas ją taip patraukė šį vakarą? Juk Semas paprasčiausiai patiesė žurnalistą.

Belos nugara nusirito virpulio banga.

Tačiau veido išraiška liko kuo ramiausia – ačiū Dievui už aktorinius sugebėjimus. Tokia nirtulinga trauka tikriausiai kilo dėl išsiskyrimo sukeltų ir dar nenurimusių pažeidžiamų jausmų. Nekalbant jau apie šoką sužinojus, kad jos motina ir dėdė kadaise turėjo romaną.

Tai buvo dar viena priežastis grįžti į savo apartamentus ir atsigulti į putų vonią. Atsidurti kaip galima toliau nuo bet kokio vyro, kol galiausiai vėl atgaus pusiausvyrą.

– Dar kartą ačiū už išgelbėjimą. Kaip galėčiau grįžti į savo kambarį nesukeldama ant kojų viso vestibiulio?

– Atsiprašau dėl sumaišties. – Semas pasilenkė, paėmė į rankas šunytį ir įdėjo jį į narvelį. Ar jis bent girdėjo klausimą? – Mes didžiuojamės galėdami užtikrinti savo svečiams privatumą. Nė neabejokite, kad šis neapdairumas bus ištirtas ir sutvarkytas.

– Nieko baisaus. – Aukštai kilstelėdama koją Bela prisivertė pajudėti ir primindama paklodės kraštą ištiesė ranką paimti Keksiuko narvelį. – Toli gražu nesidžiaugiu, kai mane ima vaikytis spauda, bet tokią kainą turiu mokėti už tai, jog gimiau garsioje šeimoje ir dirbu mėgstamą darbą. Dažniausiai man tai per daug netrukdo. – Ji nutilo ir atsikrenkštė. – Tik šis mėnuo buvo itin sunkus.

Semas tebelaikė ranką ant šuns narvelio neleisdamas Belai jo perimti.

– Tokiu atveju prašau suteikti man galimybę jį praskaidrinti.

Tprū, vyruti, čia ir sustok. Bela žengė žingsnį tolyn nuo žybčiojančių Semo akių, kulnu giliau susmegdama į storą kilimą.

– Būtų ne pro šalį ką nors apsivilkti. Nenorėčiau rizikuoti eidama koridoriumi.

– Mano kabinete yra liftas, kuris užkels mus į mano apartamentus. – Semas žengė artyn. – Mano personalas galės pristatyti jūsų drabužius ir vakarienę.

– Vakarienę?! – klyktelėjo Bela.

Šį kartą jis nežengė arčiau. Tik nusišypsojo – plieno pilkumo akyse spinduliavo pagarba. – Mūsų virėjas garsus visame pasaulyje. Liepsiu jam pagaminti ką tik pageidausite.

Gal pasiimti su savimi mėsainį? Nes jai reikėjo bėgti, lėkti, sprukti. Grįžti į savo mansardą ir senmergiškai pabaigti jau trečią dieną, stebint, kaip Keksiukas pešasi su paukšteliais. Kur ji ir vėl tikriausiai išverks akis. Kur ji – ir vėl vieniša – pasitiks prancūzišką saulėtekį.

Kaip jausminga. Jai reikėjo kažko, kas nutrauktų tą liūdną rutiną. Bela privalėjo įrodyti sau, jog gyvenimas neslysta iš rankų.

Bela atleido narvelio rankeną gniaužiančią plaštaką ir dar kartą vertinančiai pažvelgė į Semą Garisoną. Galbūt jis ir yra tas prasiblaškymas, kurio jai šį vakarą taip reikia. O įkliūti į dar vieno saldžialiežuvio apžavų tinklą nėra nė menkiausios galimybės. Viskas, kas tarp jų įvyks, bus tik jos pasirinkimas, priimtas plačiai atmerktomis akimis.

Bela tvirčiau sugniaužė paklodę ir išsitiesė.

– Ar jūsų virėjas gamina skanėstus ir šunims?

Semui pavyko įvilioti Belą į savo apartamentus.

Su gurmaniška vakariene, šiek tiek gražbyliavimo ir lašeliu sėkmės pavyks įvilioti ir į lovą.

Žiūrėdamas į kitoje intymiai mažo stalelio pusėje sėdinčią Belą, Semas gurkštelėjo šlakelį išlaikyto Chardonnay ; jų stalelis stovėjo nišoje, kurios langai atsivėrė į mėnesienos nušviestą vandenyną. Žvakės liepsna blykčiojo suteikdama Belos veidui dramblio kaulo spalvos švytėjimą.

Vietoj paklodės dabar ji buvo apsisiautusi plačiu baltu chalatu, ant kurio kišenės puikavosi viešbučio ornamentas. Drabužius turėjo atnešti netrukus – bet ne per anksti. Semas nematė reikalo skubėti ir rizikuoti, kad Bela gali išeiti, kol jis dar nebus spėjęs jos įtikinti pasilikti.

Maisto likučiai tebegulėjo ant stalo ir ant antikinio serviravimo stalelio su ratukais. Padavėją Semas buvo išsiuntęs iškart, kai šis atidengė antį juodųjų serbentų padaže.

Bela nė nemirktelėjo. Ji valgė be galo įsijautusi. Semui patiko moterys, mokančios mėgautis maistu. Jeigu pasaulinio lygio virtuvė priklausytų vien nuo Holivudo anoreksikių, mintančių rėžiukais ir vynu, jos jau seniai nebūtų likę ant žemės paviršiaus.