Fiona Harper - Atogrąžų romanas

Alegra nejudėdama laukė, kol pro šalį į Karališkojo operos teatro sceną įeis kordebaleto šokėjos.

– Sveika atvykusi į rojų, – pasakė jis.

Kvėpuok, – priminė ji sau. – Atsipalaiduok. Žingsnelius repetavai tūkstančius kartų. Tavo kūnas žino, ką daryti. Pasikliauk juo.

Dabar repetuoti buvo per vėlu. Vos už kelių minučių ji išeis į sceną.

Vis dėlto Alegra negalėjo liautis rikiavusi įžanginės scenos judesių – rankos ir kojos ore brėžė tiksliai išlenktas figuras, kurios tebuvo tikrųjų, galvoje dėliojamų posukių ir šuolių atspindys.

Apimta nevilties, ji sustojo viduryje judesio, nusivilko susagstomą megztinį ir nušveitusi į šalį ėmė laukti išėjimo momento. Klausydamasi orkestro ir stebėdama, kaip grupės merginos ruošia sceną jos pasirodymui, Alegra ištempė vieną koją, paskui antrą, kol pajuto tvirtą, bet malonų tempimą.

Įsivaizduok, kad tai paprasčiausia repeticija su kostiumais. Dar viena peržiūra.

Kaip tik tai Alegra ir mėgino padaryti, tačiau venomis plustantis adrenalinas ją išvadino melage.

Tai ne repeticija, o premjera.

Vaidmuo naujas. Tiek šokėjoms, tiek publikai.

Šis visiškai naujas personažas buvo sukurtas specialiai jai tam, kad įrodytų, jog nuostabių gabumų vaikas, mergaitė balerina po ilgų septynerių intensyvaus darbo metų vis dar neprarado spindesio. Naujas baletas pavadinimu Undinėlė turėjo nutildyti kritikus, kurie jau keletą metų pranašavo, kad ryškiai suspindusi Alegros Martin žvaigždė greitai perdegs ir užges.

Šitą jie kartojo jau nuo dvidešimtojo jos gimtadienio, o dabar, praėjus trejiems metams, ir pati Alegra kas kartą audamasi puantus jautė pranašystės išsipildymo neišvengiamumą. Pastaruoju metu ji netgi ėmė paniškai bijoti juos autis.

Bet ne šį vakarą. Šį vakarą nevalia bijoti. Tėvui tai būtų pasaulio pabaiga.

Norėdama nukreipti dėmesį nuo nepageidaujamų minčių, Alegra dar sykį apžiurėjo kostiumą. Šiam vaidmeniui ji nevilkėjo balerinos sijonėlio. Suknelė buvo lengva, plevenanti, žemiau kelių. Sijonas pasiutas iš ryškiai mėlynos, akvamarino ir turkio spalvų šifono sluoksnių. O šviesūs plaukai, paprastai surišti į kuodą, dabar laisvai krito ant pečių; tik dvi plonos sruogelės buvo prisegtos nugaroje, kad nekristų ant veido. Alegra atsispyrė pagundai paknibinėti sagučius – taip būtų dar labiau apsunkinusi situaciją.

Orkestras pradėjo groti kurinį. Jau visai netrukus. Ji privalo sutelkti mintis į šokį, pamėginti sulėtinti drugelio sparnelių greičiu plazdančią širdį ir pripildyti krūtinės ląstą deguonies. Užmerkusi akis Alegra mintimis susitelkė į įkvėpimą ir lėtą iškvėpimą.

Po užmerktais vokais blykstelėjęs vaizdinys sugriovė bet kokias pastangas nusiraminti ir susikaupti. Tamsiai rudos vyro akys, kampučiuose susiraukšlėjusios nuo nematomos šypsenos. Alegra plačiai atmerkė akis.

Iš kur šitai?

Dabar jos širdis ėmė mušti dvigubai greičiau. Po velnių. Ji privalo sutramdyti emocijas. Už mažiau nei minutės turės išeiti į sceną. Papurčiusi galvą iškvėpė truputį oro.

Paskui tai nutiko vėl. Tik jau atmerktomis akimis.

Šį kartą po rudomis akimis ji regėjo ir šypseną. Šiltą, plačią, kiek šelmišką.

Tai veikiausiai nuo streso.

Savaites trukusios repeticijos pagaliau prirėmė ją prie sienos. Alegra buvo girdėjusi, kaip kitos šokėjos pasakojasi viena kitai keistas, prieš pasirodymą ramybės neduodančias mintis, tačiau pačiai nieko panašaus nebuvo tekę išgyventi. Jokių netikėtų susimąstymų apie tai, ar nepamiršo pasikrauti mobiliojo, ką tą vakarą valgys vakarienei ir panašiai.

Bet kodėl ji galvoja apie jį ?

Vyrą, kurio net nepažįsta.

Ką jis čia veikia, įsiveržęs į jos mintis tokiu lemtingu momentu? Reginys ją be galo neramino. Dabar Alegrai to reikėjo mažiausiai. Būtent šią akimirką. Smuikai pranešė, jog metas į sceną.

Laimei, Alegra judesius buvo kartojusi tūkstančius kartų, žingsneliai buvo spėję virsti beveik refleksu, todėl kojos pačios atgijo ir, tempdamos paskui save pakrikusią galvą, nunešė ją į sceną. Per kūrinio pauzę pajautė, kaip auditorijoje visi iki vieno nesąmoningai sulaikė kvapą.

Jie ją stebėjo. Laukė.

Jos darbas buvo akinti ir stebinti, nukelti žiurovus į kitą pasaulį. Pradėjo port de bras judesiu: pirštų galais ore brėžė lanką, po kurio įstrižai scenos turėjo pasipilti daugybė ritmingų žingsnelių. Alegra svajojo pati pasprukti į kitą pasaulį. Ir galbūt iš jo niekada nebegrįžti. Į kokią nors naują, įdomią vietą, kur iš jos niekas nieko nesitikėtų, kur neturėtų galimybės suklydusi netekti pozicijų.

Tačiau šį vakarą, kol žiūrovai tikės ją esant Undinėle, kol matys sklendžiančią, besisukančią ir neigiančią traukos jėgą, ji viena težinos, kas yra tikra. Visu kunu jaus kiekvieno šuolio nusileidimą. Girdės puantų bilsnojimą į scenos grindis, net jei orkestras neleis jam pasiekti žiurovų ausų. Jaus, kaip kietuose bateliuose trinasi ir pūslėjasi pirštai.

Baleto pasaulį ji pažinojo puikiai. Iš šalies šokis gali atrodyti lengvas, tačiau iš tiesų kiekvienas judesys yra svarbus ir reikalauja daugybės pastangų. Baletą stebėti yra gražu, bet užkulisiuose jis nėra nei malonus, nei žavus. Nuožmus grožis mainais už sunkų darbą.

Tokį kelią Alegra pasirinko pati, o dabar nebebuvo kur trauktis. Kitas pasaulis neegzistavo. Jis tebuvo iliuzija.

Bet ji juos apkvailins. Ji šoks kaip amžino ilgesio verpete besisukanti mergaitė, persunkta liudesio ir besiilginti realybės, kurios dalimi niekada netaps. Ir ji sušoks puikiai. Netgi nevaidins, nes tai ir bus tiesa. Jos tiesa.

Pabėgimo nėra. Kad ir kaip jo trokštų.

Tik tūkstančio durstančių peilių skausmas.

– Mieloji, buvo nepakartojama. Nuostabu.

Alegra vos pakštelėjo moteriai į lūpas; jos vardo ji net neprisiminė, bet atsakydama taip pat nusišypsojo.

– Ačiū. Tačiau tikrieji nuopelnai tenka Deimjanui už nuostabią choreografiją.

Prastas tonas šokėjui pasiglemžti visą šlovę sau. Ji juk tėra kitų žmonių genialumo įrankis. Tuščia drobė, pasiruošusi buti ištapyta kito žmogaus vizijų spalvomis.

– Nesąmonė, – nuneigė moteris ir mostelėjusi taure šampano netyčia šliukštelėjo lašelį ant kito svečio rankos. Nė vienas jų to nepastebėjo. Tačiau Alegra matė viską. Ji su skausmingu pastabumu regėjo kiekvieną menkiausią po pasirodymo surengto pobuvio smulkmeną.

Pastebėjo kadaise garsaus Koven Gardeno gėlių turgaus dalimi buvusios Viktorijos epochos salės arkas iš plieno ir stiklo – vertikalius baltus statramsčius ir stulpus, kurie atrodė tokie vienodi lyg kalėjimo grotos. Ji matė su taurėmis šampano besisukiojančią minią žmonių, iš kurių pusė mėgino nepastebimai į ją pavėpsoti. Bet visų labiausiai akį traukė pro stiklinį stogą boluojantis vidurnakčio mėlynumo dangus.

Jeigu spalvos galėtų kalbėti, mąstė Alegra, mėlyna būtų kvietimas.

Ateik…

Sunkiai atplėšusi akis nuo naktinio dangaus ji grįžo ten, kur ir turėjo buti.

– Atleiskite, – maloningai nusišypsodama pašnekovei atsiprašė ji. – Štai ten pamačiau savo tėvą…

Moteris pažvelgė Alegrai per petį ir pamačiusi už stalo tėvą plačiai nusišypsojo.

– Na, žinoma, žinoma. Toks talentingas dirigentas ir nuostabus žmogus… Turėtų buti nepakartojama žinoti, kad per premjerą artimas žmogus yra visai čia pat. Jis jums tikriausiai yra begalinė parama.

Alegra norėjo atsakyti: Ne, tiesą sakant, ne . Ji norėjo pasakyti, kad turėti šitaip į kitą gyvenimą įsitraukusį žmogų toli gražu nėra lengva. Ji troško šokiruoti tą moterį pareikšdama, jog nesuskaičiuojamą daugybę kartų geidusi turėti tėvą statybininką ar mokytoją. Tik ne dirigentą. Norėjo, kad jis kartkartėmis sėdėtų parteryje kaip kiti tėvai, užuot stovėjęs iš karto už šviesų. Gal tada ji nesijaustų svarinama jo žvilgsnio, vilčių ir lukesčių žmogaus, kuris jai buvo ne tik tėvas, bet ir vadybininkas bei mokytojas.