Jillian Burns - Nesustok…

Reifo antakiai pakilo, jis atsisuko į moterį su korsetu.

– Nemokami gėrimai visą vakarą, jei leisi pažiūrėti į pakabuko nugarėlę.

Moters akys išsiplėtė.

– Žinoma! – Ji nusiėmė per galvą grandinėlę ir įmetė į ištiestą delną.

Reifas jį apsuko ir Klerė pasilenkė pažiūrėti.

Kaip ji ir buvo įsitikinusi, nugarėlėje puikavosi graviruotė, įrodanti, kad pakabukas Džiulijos.

– Sakiau! – daktarė Klerė Bruks mėgino ištraukti pakabutį iš jo rankos, bet Reifas buvo greitesnis.

Ji nė kiek nesutrikusi nukreipė dėmesį į šviesiaplaukę moterį.

– Iš kur gavai?

Blondinė prunkštelėjo.

– Kodėl turėčiau tau sakyti?

– Galėčiau sumokėti.

Oho. Reifas jau norėjo patarti gerajai daktarei pinigų neduoti, bet… jis ir taip jau prisidėjo.

Blondinė delsė.

– Tikrai? Kiek?

Klerės antakis truktelėjo, ji pakėlė milžinišką rankinę prie krūtinės ir ėmė joje kuistis, kol galiausiai ištraukė kelis banknotus.

– Dvidešimt dolerių?

– Penkiasdešimt.

Aha. Blondinė ne kvaila.

– Duosiu septyniasdešimt penkis, – šovė ji, stumtelėdama akinius aukščiau ant nosies. – Už informaciją ir pakabuką.

Blondinės akys godžiai žybtelėjo.

– Nusipirkau Blue Bayou blusturgyje, – ji ištiesė ranką.

Naivioji daktarė nuleido galvą.

– Kuris prekystalis?

Blondinė papūtė lūpas ir susiraukė.

– Nežinau! Ei, sumokėsi ar ką?

Daktarė Bruks atsuko jai nugarą, susikūprino ir kažką išsitraukė iš kišenės. Apsisukusi, plekštelėjo banknotus į ištiestą šviesiaplaukės delną ir ši tučtuojau nustypčiojo prie baro.

Purtydamas galvą, Reifas atidavė pakabuką Klerei.

– Per daug už tai sumokėjai, cher .

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Nenorėjau kelti dar vienos scenos tavo bare.

Reifas sumirksėjo. Nejau ji rimtai jaudinosi dėl jo verslo? Tikriausiai tiesiog nenorėjo vėl būti išmesta.

– Na, ačiū už pagalbą. – Ji ištiesė ranką. – Pasiūlyti moteriai visą vakarą nemokamų gėrimų buvo labai dosnu.

Reifas įsispoksojo į dešinę jos ranką. Derėtų ją paspausti ir visam laikui išbraukti tą moterį iš savo gyvenimo.

– Pranešk policijai. Tegu apžiūri.

Jos ranka nusileido.

– Žinoma, pranešiu.

Gerai.

– Bet rengiuosi ir pati apieškoti turgų.

Na, žinoma. Jis papurtė galvą.

– Jei jis bent kiek primena blusturgius namie, Misūryje, ten bus šimtai prekystalių. Abejoju, kad policija turės pakankamai pajėgų apklausti kiekvieną prekeivį.

Reifas gūžtelėjo pečiais. Daugiau kištis jam tikrai nebereikia.

Klerė uždėjo ranką jam ant dilbio ir jis instinktyviai įsitempė.

– Išties, ačiū. – Ji nežymiai nusišypsojo, paskui apsisuko ir nuėjo išėjimo link.

– Ei, – šūktelėjo jis pavymui. Jai atsisukus, Reifas sukryžiavo rankas ant krūtinės, mėgindamas ignoruoti nerimą pilve. – Sutemus nevaikščiok.

Ji susiraukė.

– Moku pasirūpinti savimi. – Ji atrodė pasipūtusi. – Turiu patikimąjį pipirinių dujų flakonėlį.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.