Sharon Kendrick - Nuplėšta garbė

– Gal nueikime kur nors, kur tyliau? – pasiūlė jis.

Roza susvyravo. Panoro, kad jis būtų kaip nors perspėjęs prieš šitaip ją paleisdamas, nes ūmai pasijuto lyg laivas su sulūžusiu inkaru.

– Pavyzdžiui?

Perlietas nedidelio susierzinimo Kulalas susiraukė. Kodėl moterys visada šitaip elgiasi? Kodėl apsimetinėja esančios nekaltos, jei abu puikiai žino, kaip baigsis vakaras? Tokia laputė kaip ji veltui mėgina ūmai apsimesti nekalta. Jis gūžtelėjo pečiais.

– Žinau vieną vietelę su nuostabiu vaizdu, ten galėtume sėdėti ir stebėti žvaigždes.

– Ak, žvaigždės man patinka, – svajingai ištarė Roza.

– Man taip pat. Tai gal einame iš čia ir susirandame savo dangaus gabalėlį?

Jis kalba labai poetiškai , – pamanė Roza, kai ją vėl apėmė svaigulys. Pamėgino prisiminti, kada pastarąjį kartą valgė, bet pagalvojo, kad labai seniai.

– Gerai, – nedrąsiai sutiko ji.

Kulalas nusišypsojo – kaip jis ir tikėjosi, buvo lengva. Kulalas gauna tai, ko nori. Taip visada apie jį sako. Jam niekada neteko dėl nieko kovoti – išskyrus vieną moterį, dėl kurios kovoti labai norėjo, bet buvo neįmanoma.

Roza žvelgė į jį pakėlusi akis – išraiška jos veide buvo švelni ir… patikli, o jis nenorėjo, kad ji taip į jį žiūrėtų. Norėjo, kad būtų nuožmi, įkaitusi, aistringa.

– Eikime susirasti automobilio, – ištarė vyriškis ir nužvelgė nuogas jos rankas bei kojas. – Turi švarkelį ar ką nors panašaus?

Roza sumirksėjo. Ar turėjo? Neprisiminė. Ji nudelbė trumpą satino suknelę, vos dengiančią šlaunis. Prisiminė vos prieš kelias valandas ją pirkusi tame absurdiškai brangiame butike Antibe kartu su derančiais bateliais, svaiginančio aukščio kulniukais. Jie derėjo ir prie tamsiai raudonos rankinės, kabančios ant jos peties paauksuota grandinėle, bet ji neprisiminė, kad turėjo švarkelį.

– Atrodo, ne, – neaiškiai atsakė ji.

Žvilgsnyje, kurį Kulalas metė į ją, slypėjo būgštavimas ir vesdamas ją per sausakimšą šokių aikštelę jis ėmė gailėtis neapgalvoto pasiūlymo. Gal ši moteris ir atrodo kaip visų vyrų svajonių įsikūnijimas, bet dabar ji pradėjo klupinėti ir Kulalas susimąstė, kiek ji apgirtusi. Tiesa, jam patinka blogos moterys, bet geriau, kad jos būtų blaivios.

Laikydamas ranką jos nugaros apačioje jis pajuto, kaip ji žengdama iš klubo susvyravo, sugavo ją ir atitiesė. Ačiū Dievui, kad aplinkui nėra paparacų , – niūriai pamanė švelniai sodindamas ją ant galinės laukiančio limuzino sėdynės – ji atsisėdo išskėsdama ilgas kojas, merkdama akis.

Pirmąkart gyvenime Kulalas pasijuto tempiąs suknelę žemyn, bergždžiai mėgindamas padėti jai atgauti bent šiek tiek padorumo. Dabar netikęs metas pastebėti, kad ji vis dėlto mūvi kelnaites. Ir kad jos, regis, nėriniuotos.

– Kiek gi išgėrei? – paklausė jis.

Ryškaus akcento pažymėtas balsas prasiskverbė į drumstas mintis ir Roza staigiai atsimerkė. Nuo gryno oro pasijuto labai keistai, bet ūmai šiame prabangiame automobilyje ją apėmė saugumo pojūtis. Ir jis vis dar čia , – pamanė Roza. Juodaakis gelbėtojas iš naktinio klubo, taip arti glaudęs ją šokių aikštelėje. Su juo jautėsi labai saugi. Tai kodėl jis jos nebeglaudžia? Taip smarkiai, kad pamirštų viską, išskyrus jo prisilietimą.

– Ateik čia ir pabučiuok mane, – sumurmėjo Roza juodutėlėms jo akims tai išskystant, tai vėl išryškėjant, kol būti atsimerkus tapo per sunku ir ji vėl užsimerkė. – Prašau. Pabučiuok mane.

Kulalas čiupo ją už rankų ir mėgindamas prabudinti papurtė, bet nesivargino nuslėpti paniekos ar augančio pykčio, kad įsivėlė į tokią situaciją. Nejau ši moteris tikrai manė, jog jis nori ją tokios būklės bučiuoti?

– Roza, – kaltinamai rėžė. – Tu girta!

– Žinau, – ji atkragino galvą, atrėmė ją į minkštą odinę sėdynę ir leidosi užliejama nepažįstamų jo žodžių. – Ir jaučiuosi fantastiškai.

– Jei matytum save, taip negalvotum, – dūko jis. – Girta moteris niekada neatrodo gražiai.

– Bet girtas vyras tikriausiai nieko tokio? – suvogravo ji. Ar ne taip ji užaugo? Vienokios taisyklės vyrams, kitokios – moterims. Ak, kodėl pasaulis toks neteisingas?

– Ne, nepritariu visiems, kurie šitaip netenka savitvardos, – atkirto Kulalas. – Štai kodėl vežu tave namo.

Tas žodis Rozai nuskambėjo pašaipiai ir ji nutaisė tuščią šypsnį.

– Namo? – perklausė ji ir pirmąkart jos balse pasigirdo kartėlio gaidelė. – Čia kils šiek tiek problemų. Nes neturiu namų. Nebeturiu.

Kulalas palinko virš jos ir vos išvengė rankų, kurios kilo kėsindamosi apsivyti jo kaklą. Jo nedomino šitas alkoholio įkvėptas graudus pasakojimas. Tereikėjo ja atsikratyti – ir kuo greičiau.

– Kur tu apsistojusi? – skubriai paklausė.

Pasigirdus klausimui Roza atsimerkė ir nukreipė migla aptrauktas akis į jį. Pamėgino atsisėsti, bet kažkodėl judesiui prireikė per daug pastangų. Be to, Kulalas nukreipė jos dėmesį į kur kas didesnę problemą. Kur ji apsistojusi?

– Nenutuokiu, – suvapėjo pasikišdama po savimi kojas. Čia buvo patogu, ji nenorėjo eiti niekur kitur. Norėjo likti su šiuo tamsaus veido ir žibančių akių vyru, nes su juo jautėsi saugi ir palaiminga. Ji skaniai nusižiovavo ir įsitaisė minkštoje odinėje sėdynėje. – Matyt, teks apsistoti pas tave.

Šilti saulės spinduliai užliejo Rozos veidą ir akimirką ji raivėsi nenorėdama ištrūkti iš hipnotizuojančio, keistai tikroviško sapno.

– Žinau, kad nemiegi.

Atšiaurus balsas su akcentu įsiveržė į jos sapną ir jį sugriovė, nors būtent šio vyro balsas buvo kaltas dėl erotiškų vaizdinių, šmėžavusių galvoje visą neramią naktį.

Jausdama, kad gerklė sausa kaip paplūdimys vasarą, Roza atsimerkė ir išvydo į ją nukreiptas juodas akis, bet jose šįryt nebuvo tingaus smalsumo ar flirto. Roza matė tik pyktį ir… susirietė. Taip, tamsiose gelmėse tikrai žybčiojo panieka.

Apimta svaigulio apsidairė, pamėgino susivokti, kur yra, ir sudėlioti į vietas vakarykštės nakties fragmentus. Galva dunksėjo, burna buvo sukepusi ir sulipusi, buvo apėmęs jausmas, kad kažkas labai blogai.

Taip ir buvo. Roza nužvelgė save ir pasibaisėjo suvokusi, kad guli didžiulėje lovoje – ir yra visiškai nuoga!

Prispaudusi ploną lininę antklodę, kad pridengtų liulančias krūtis, ji atsisėdo ir įsispitrėjo į vyrą, kurį pažinojo kaip Kulalą, stovintį lovos kojūgalyje ir dėbsantį į ją tarsi koks tamsus keršto angelas.

– Kas nutiko? – paklausė ji.

– Neprisimeni?

– Jei prisiminčiau, juk neklausčiau?

Iš paniekos jis dar labiau perkreipė lūpas.

– Nori sužinoti, ar mylėjomės?

Roza pajuto, kaip žvelgiant į jį ir baisintis tokiu tiesmuku klausimu nukaista skruostai. Tačiau po siaubu plakė prisiminimas, kaip gera buvo glaustis prie jo šokių aikštelėje, pajuto nepageidaujamą dilgsėjimą krūtyse. Rodėsi, kad būtų ištrūkusi iš vieno košmaro ir prabudusi kitame – teks būti stipriai, jei nori iš jo išsivaduoti, išsaugodama bent lašelį orumo. O ji gali būti stipri. Tą jau įrodė. Ištvėrė rėksmingą mamos pagiežą per tą šlykščią išpažintį. Drąsiai išklausė neįtikėtiną ir skausmingą tiesą – kad mylimas tėvas, vienintelis jos ramstis gyvenime, iš tikrųjų jai ne tėvas.

Spitrėdama į įsiutusį Kulalo veidą ji meldėsi, kad pakaktų drąsos.

– Na, ar mylėjomės?

Išgirdęs klausimą jis nusišypsojo – tokios šaltos šypsenos Rozai dar neteko matyti.