Heidi Rice - Pašėlusi pamergė

Prieš dešimt metų

Hilbruko universiteto miestelis, Šiaurės Niujorkas

– Skamba puikiai, Marne, bet Karteris ir Misė neturėtų būti per daug apakinti savo vestuvių žavesio ir pamiršti svarbiausio – kad jie myli vienas kitą.

Risės žodžiai pamažu pasiekė Džinos Karington pasąmonę – pro įkyrų terasą užliejusį hiacintų žiedų aromatą ir nebesuskaičiuojamo kiekio aukščiausios rūšies šampano taurių sukeltą miglą – ir nė kiek nepagerino jos ir taip melancholiškos nuotaikos.

Prašau, gal jau galėtumėme pakeisti temą?

Jos skruostai ėmė kaisti iš pykčio, prasiveržusio pro aitrų praradimo jausmą, kankinantį ją jau daug dienų. Nuo tada, kai ji padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą. O gyvenime, kuriame ji pridarė daugybę klaidų, tai buvo gana įspūdingas pasiekimas.

– Tai ne problema. Jie jau daugelį metų vienas kitam atsidavę. Kai Karteris pasipiršo, mes su Mise nemiegojome visą naktį, plepėdamos džiūgavome, kad tapsime sesėmis visam gyvenimui, – Marnė nusijuokė iš savo pastebėjimo, o plonas ir skambus jos juokas išsklaidė rūką Džinos galvoje.

Keista, pagalvojus, kad jai kažkada patikdavo Marnės juokas. Pirmą kartą atvykusi į Hilbruką Marnė buvo labai susirūpinusi, rimta ir kukli. Praėjo nemažai laiko, kol merginos suprato, kad jos nepriekaištingos pietietiškos manieros tebuvo siaubingos baimės maskuotė. Laikui bėgant Džinai ėmė patikti jos melodingas juokas, nes jis simbolizavo Marnės išsivadavimą nuo žmonių, kuriuos ji pati apibūdino kaip šeima, kurios neaplankė feminizmas .

Bet dabar Džinai jis nebepatiko.

– Kokia bus Misės suknelė? – paklausė Risė vis dar pataikaudama Marnei.

– Tiesiog nuostabi, – suburkavo ši savo ryškiu pietietišku akcentu. – Dramblio kaulo spalvos šilko. Ji bus tradicinė nuotaka, – Marnė šypsodamasi atsisuko į Džiną. – Žinau, kad kai kurie tam nepritaria, bet man atrodo be galo romantiška, kad jie su Karteriu nusprendė išsaugoti skaistybę iki vestuvių.

Kaipgi kitaip…

Džinos skrandis padarė salto ir ji taukštelėjo šampano taurę ant terasos stalo.

– Ar kas nors galėtų atnešti dar vieną butelį? Nemanau, kad galėsiu toliau klausytis šios nuostabios meilės istorijos be alkoholio.

Kesė pašoko nuo turėklo, ant kurio sėdėjo.

– Dabar mano eilė, – pasakė ji su australietišku akcentu. – Aš atnešiu, – ji meiliai pažiūrėjo į Džiną ir tai privertė ją pasijusti dar labiau apgailėtina.

Kesė žinojo, kas įvyko prieš savaitę, kai Marnės vyresnysis brolis Karteris Praisas atvažiavo jos aplankyti. Ir kaip įprasta jai – sureagavo į tai labai pragmatiškai.

– Nesuprantu, kodėl turėtum jaustis kalta – juk tai jis susižadėjęs.

Bet kai Kesė išskubėjo į virtuvę, akivaizdžiai norėdama pabėgti nuo įtampos, kuri augo visą vakarą ir tik Marnė atrodė to nepastebinti, Džina suprato, kad jų draugė moksliukė pasijuto nejaukiai. Ir nors ji Džinos neteisė, pastaroji žinojo, kad reikėjo labai pasistengti, jog priverstum Kesę jaustis nejaukiai. Nes paprastai, jei tik pokalbis nebūdavo apie gama spindulių lūžius, kosminę radiaciją arba kokį nors kitą ezoterinės astronomijos principą, Kesė nedalyvaudavo diskusijose ir atsiribodavo nuo jų.

Džina atsisuko ir pamatė ją stebinčią Marnę, lengvai paraudę skruostai išdavė jos sutrikimą. Turbūt spėliojo, kodėl Džina taip bjauriai reaguoja į amžiaus vestuves. Marnės brolio vestuvės su geriausia jos drauge buvo pagrindinė pokalbių tema ištisus mėnesius ir Džinai patiko ją švelniai erzinti.

Tačiau taip buvo iki praėjusio šeštadienio, kai Džina sutiko šventuoju laikomą Karterį ir pamėgino įtraukti jį į nuodėmingų geidulių liūną. Tada ji visiškai netikėtai atrado, kad Marnės vyresnysis brolis nebuvo jau toks valdingas ir smerkiantis savimyla iš pietų, kokiu apsimetė, bet mielas, jautrus jaunuolis, taip pat nerandantis savo vietos pasaulyje kaip ir ji.

Viskas buvo suplanuota kaip išdaiga Karteriui, bet galiausiai nukentėjusiąja tapo Džina. Iš kur ji galėjo žinoti, kad šventasis Karteris bus pirmas vyras, jai parodęs, kad seksas skirtas ne vien fiziniam pasitenkinimui? Kad kartais būna įtraukti ir jausmai? Iš kur galėjo žinoti, kad kitą dieną, jam pažiūrėjus į ją su pasibjaurėjimu dėl to, ką padarė, jis taps pirmuoju vyru, privertusiu ją susigėsti dėl to, kad pasiekė, ko norėjo? Ir privertusiu pripažinti, kad pasitikėjimas, garbė ir pareiga nėra vien beprasmiai žodžiai.

Tai buvo žiaurios pamokos, kurias ji išmoko Karteriui išvažiavus. Staiga Marnės veidas paraudo ir ji sumurmėjo:

– Džina, na, prisipažink, juk net tau tai atrodo romantiška – kad Karteris ir Misė bus vienas kitam pirmi?

Bet po dviejų šampano taurių Džina tegalėjo galvoti apie tai, kad jos mėnesinės keturiomis dienomis vėluoja.

– Tai ne romantiška, Marne, tai beprotiška. Ką tavo geriausia draugė darytų, jei atsigulusi su Karteriu į lovą jų vestuvių naktį suprastų, kad jis visiškas nevykėlis?

– Pritariu, kad geras seksas labai svarbus geriems santykiams, jeigu jie ilgalaikiai, – Risė nuraudo ir gurkštelėjo šampano, o akis nušvietė tas paslaptingas ir susijaudinęs žvilgsnis, kurį ji spinduliavo visą vakarą.

Marnė švelniai nusijuokė, bet jos šviesūs skruostai pavirto rožiniais.

– Tu per daug galvoji apie seksą. O mes su Mise galvojame, kad tai nėra svarbiausias dalykas.

– Ir ką gi jūs, skaistuolės, apie tai nutuokiate? Turint omenyje, kad niekada to nebandėte, – Džina jautė, kad įtampa kyla, panikos ir pykčio banga mėgino nuplauti žeminantį atstūmimo ir nepilnavertiškumo jausmą.

– Nebūtina pasimylėti su žmogumi, kad suprastum, jog jį myli, – pasakė Marnė ir prikando apatinę lūpą. – Misė per daug nesirūpina dėl to, kaip Karteris… – Ji užsikirto, nesiryždama kalbėti apie savo brolį ir seksą tame pačiame sakinyje, bet skruostai ir taip tapo ryškiai raudoni. – …atliks savo vedybinę pareigą. Jie kalbėjo apie tai.

Vedybinę pareigą!

Džinos susierzinimas vis augo. Iš kelių neilgų pokalbių su Karteriu ir daugybės dalykų, kurių jis nepasakė, Džina sužinojo, kad geriausia Marnės draugė Misė Veinrait buvo perdėm drovi, per daug savimi patenkinta davatka, kuri mieliau užsisiūtų savo lytines lūpas, negu leistų Karteriui net užsiminti apie seksą, jau nekalbant apie prisilietimą.

Tas vyras buvo tiesiogine prasme išalkęs bet kokio fizinio kontakto su savo sužadėtine – jis taip beviltiškai troško būti liečiamas, kad Džina vos nepravirko, jam itin jautriai sureagavus į paprastą bučinį ir padėkojus jai ta lėta pietietiška tartimi, kai ji atitraukė jo kelnių užtrauktuką ir apglėbė stangrią erekciją. Tada ji nesuprato, kad Karteris buvo nekaltas, bet kai viskam pasibaigus jie gulėjo apsvaigę ir įkaitę, jis tyliu susigėdusiu balsu prisipažino, jai suspaudė širdį.

Buvo skaudu net pagalvoti, kad toks gyvybingas, patrauklus ir seksualiai smalsus vyras atsižadėjo elementariausių žmogiškų ryšių, nes moteris, turėjusi būti jo sielos draugė, to iš jo pareikalavo… Kokia moteris galėjo taip nieko nesuvokti apie vyrą, už kurio ruošėsi ištekėti? Kokia bejausmė, smerkianti ir frigidiška ji turėjo būti, kad to reikalautų?

Šiurkštus juokas, išsiveržęs iš Džinos burnos, buvo nenatūralus, bet jis labai tiko tam, kuo ji dabar tapo: piktąjai sekso karalienei, atsiųstai išskirti laimingos poros ir tada vėl pradingti tamsiame apgailestavimų ir kaltinimų miške.