Karen Templeton - Po visų išbandymų

O gal…

Suskambo Patriko mobilusis telefonas. Jis išsitraukė jį iš marškinių kišenės, susiraukė pamatęs nepažįstamą numerį ir priglaudė prie ausies.

– Patrikas Šonesis…

– Pone Šonesi, čia Eiprilė Ros.

Patriko skrandis susigniaužė; jos pietietiškas akcentas skambėjo dar ryškiau, nei jis atsiminė – tas malonus, padūmavęs pietų dvelksmas, grasinantis pavergti jam širdį.

Jis nenorėjo, kad tėvai klausytųsi pokalbio. Pakilęs nuo stalo Patrikas išėjo iš virtuvės ir nužingsniavo koridoriumi.

– Panele Ros, kuo galiu padėti?

– Ar galėtumėte užsukti rytoj iš ryto? Man toptelėjo, kad jau spalio pabaiga ir reikėtų pradėti kuo greičiau. Kaip manote?

Eiprilės širdis šokinėjo tarsi išgąsdintas triušis, taip niekada anksčiau nebuvo nutikę. Įdomu.

– Rytojus puikiai tinka. Apie devintą?

– Nuostabu. Lauksime jūsų devintą.

„Lauksime.“

Baigęs pokalbį Patrikas užėjo į užgriozdotą tėvų svetainę, kurioje priešais plytų židinį sėdėjo Lilė ir kalbino nutriušusias lėles. Įėjus tėvui mergaitė plačiai nusišypsojo ir Patriko širdį užliejo džiaugsmas. Dieve, kaip jis myli šį vaiką. Dėl dukters prisivers vėl šypsotis. Ir juoktis. Vertinti tai, ką gero duoda gyvenimas, ir nė artyn neprisileisti blogio. Jis mėgins būti geras pavyzdys, toks, koks jam buvo tėvai. Pritūpęs priešais delnais suėmė dukters galvą.

– Turiu eiti, Čepsiuk 4 4 Knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ veikėjas. .Apkabinsi tėtį?

Mergaitė pašoko ir apsivijo Patrikui kaklą.

– Klausysi senelės, sutarta?

Lilei atšlijus, tamsiose jos akyse šmėstelėjo liūdesys, bet ji linktelėjo ir teištarė:

– Gerai.

Patrikas šūktelėjo atsisveikindamas su tėvais, tada nelydimas išėjo pro priekines duris ir, lediniam vėjui gairinant persodintos veido odos lopus, nuskubėjo į šalia namo paliktą sunkvežimį. Tokio susijaudinimo, kokį jam kėlė mintis, jog vėl susitiks Eiprilę Ros, Patrikas jau labai seniai nebuvo patyręs. Tačiau perėjus tokį pragarą? Neverta sielotis dėl trupučio aistros. Juolab kad iš to nieko neišeis. Ji ištekėjusi ir visa kita.

Ir ačiū Dievui.

– Prieš penkias minutes buvai kitaip apsirengusi.

Piktai žvilgčiodama į pusseserę Melaniją, Eiprilė apžiūrinėjo ant žvilgančio naujutėlaičio kvarco stalviršio sudėtas kavos pakuotes ir, išsirinkusi tinkamą, supylė į „Keurig“ aparatą. Milžiniško dydžio senelės laikus menanti virtuvė buvo tokia sena, kad ją beveik galėjai įrašyti į saugomų istorinių vertybių sąrašą. Tik ne kaži ko verta. Dabar tai tikras virtuvės šefo rojus, su nusidriekusiomis stalviršių ir spintelių eilėmis, dvigubomis orkaitėmis ir didžiule nerūdijančiu plienu dengta virtuvės sala, bet pagrindinis akcentas – tai šešių degiklių pramoninė viryklė, taip ir traukianti akį… rožine spalva.

Tik dėl Melės. Ilgiau kaip dešimt metų pragyvenusi svetur ir dėl tikrosios meilės grįžusi į Sent Merį, po ilgų Eiprilės išvedžiojimų ji pagaliau sutiko prisidėti prie užeigos gyvavimo savo beprotiškais kulinariniais gebėjimais.

– Buvo šalta, – atšovė Eiprilė, – taigi apsirengiau storesnį megztinį.

– Pasikeitei kelnes, o ir ant galvos kitas raištis.

– Pa-ty-lėk.

– Ir tai jau ketvirtas puodelis kavos šį rytą. – Juodaplaukė plačiai nusišypsojo ir priglaudė savąjį puodelį prie Dievo jai nepašykštėtos krūtinės, kurią kiek šykščiau dengė aistrą kurstantis rožinio veliūro susagstomas sportinis švarkelis. Iš po ilgų kirpčiukų spindėjo pilkai žalios akys. – Gavusi tiek kofeino, tuojau lakstysi it į uodegą įkirpta. Bet man patinka tie violetinio atspalvio drabužiai, kuriuos vilki.

Žiovaudama į virtuvę įėjo kita pusseserė – Blitė. Interjero dizainerė iš Vašingtono, kurios nepriekaištingą skonį išdavė laisvomis pilkai sidabrinėmis klostėmis krintantis drabužis, atvyko keletui dienų pasižiūrėti, kaip einasi remonto darbai. Ši aukšta, neįtikėtinai elegantiška šviesiaplaukė tik susiraukė žvilgtelėjusi į Eiprilę.

– Man rodos, per pusryčius mačiau tave apsirengusią kitaip. – Kąsdama savo pačios keptos bandelės su cinamonu Melanija kumštelėjo Blitei. – Pamenu tą Patriką Šonesį. Lyg per miglą. Vyrukas tikrai vertas, kad dėl jo kaip beprotė perkratytum visą spintos turinį.

Kol virė kava, Eiprilė pasiėmė porceliano puodelį, stebėdama, kaip jos žiedai ant piršto atspindi saulės šviesą, o tada nusisuko ir pamatė didžiulį senamadišką iš sendaikčių parduotuvės Blitės atgabentą laikrodį, kokie senais laikais stovėdavo mokyklų klasėse. „Dešimt minučių.“ Eiprilė atsiduso, atsirėmė į stalviršį ir pažvelgė į Melę. Atėjo metas atskleisti keletą detalių, kurias nutylėjo anksčiau.

– Kaip suprantu, seniau jo būta gana išvaizdaus? – paklausė Eiprilė pusseserės.

– Taip, tik ta išvaizda buvo šiurkštoka ir jis priminė Hitklifą 5 5 Emily Bronte romano „Vėtrų kalnas“ veikėjas čigonas. . Kaip ir visi Šonesių sūnūs.

– Bet jo veidas… nebuvo išvagotas randų?

– Randų? Tokių, kurie lieka blogai sugijus įbrėžimams?

– Ne. Turiu omenyje kai ką baisesnio. Tai panašu į… Nežinau. Jis atrodo taip, lyg būtų nudegęs.

– Ką? O Dieve, ar kalbi rimtai? Atrodo… baisiai?

Eiprilė linktelėjo.

– Subjaurota tik viena veido pusė, tad iš pradžių nė nepastebėjau. Bet pamačiusi… – ji pasivaipė, – aš apstulbau.

Melė susiraukė.

– Ir ką darei?

– Pabėgau. Kaip kokia išsigandusi idiotė, kuriai pasivaideno. Jis visa tai matė.

– Oi! – šūktelėjo Blitė.

– Būtent. – Eiprilė pažvelgė pro virtuvės langą, kuris dabar buvo praplatintas, kad būtų geriau matyti kitoje valdų pusėje nusidriekusi pakrantė ir iš spindinčių vandenų kyšanti privati prieplauka. Dabar tai jos prieplauka. Jos nuosavybė. Valandėlę ši mintis maloniai jaudino, tačiau tuoj pat džiaugsmą užtemdė kaltės jausmas.

– Jis turi nuostabią dukrytę. – Akies kampučiu Eiprilė pastebėjo Melę ir Blitę susižvalgant. Nusprendusi nekreipti dėmesio ji vėl atsisuko į pusseseres. – Tiesą sakant, grįžau atsiprašyti, bet jis jau buvo išėjęs. Turėsiu tai padaryti iš karto, vos jis pasirodys čia.

Blitė kiek suraukė antakius.

– Atsiprašyti? Esi tikra, jog tai gera mintis?

– Ką siūlai?

– Tiesiog elkis taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Ak, taip…

– Kalbu rimtai, – patikino šviesiaplaukė, kurios trumpų, ežiuku styrančių plaukų spalva priminė saulės nutviekstą matinį stiklą. – Suprantu, kad tau labai nesmagu, bet jis greičiausiai pripratęs prie tokių dalykų.

– Todėl mano elgesį galima pateisinti?

– Ne. Bet tu juk mažiausiai norėtum pastatyti jį į dar nepatogesnę padėtį, tiesa?

Nenorėdama sutikti Eiprilė pasižiūrėjo į Melę.

– O kaip pasielgtum tu?

– Aš? Pasisamdyčiau kitą apželdintoją. Galbūt. Ei, – ištarė Melė Eiprilei užvertus akis, – tiesiog klausykis širdies. Daryk taip, kaip pačiai atrodo teisinga.

Suskambo durų skambutis. Eiprilė išsitiesė, puodelį pastatė ant stalviršio ir į džinsų priekį nusivalė staiga sudrėkusius delnus.

– Tikiuosi, neapsivemsiu, – sumurmėjo eidama įleisti svečio ir giliai įkvėpusi atvėrė duris.

Ir pasijuto prikaustyta verte veriančio žvilgsnio.

Patrikas dar nebuvo matęs, kad kas nors taip tirštai nuraustų. O Eiprilė vis rijo seiles tarsi tuojau ketintų vemti. Pajutęs gailestį Patrikas pakėlė aukštyn dokumentų segtuvą, primindamas vargšelei, ko atėjęs. Ji papurtė galvą, rusvai auksiniai plaukai švelniai apkrito pečius ir Patrikas suirzo, nors pats nesuprato kodėl.