Nora Roberts - Netikėtai stipriai

Teisėjas Snaideris teismo salėje negalėjo pakęsti vėlavimo, įžūlių kalbų ir nenorėdavo girdėti pasiteisinimų. Reičelė dirstelėjo į kaltintoją, apygardos prokuroro padėjėją. Apsikeitę užjaučiamais žvilgsniais jie kibo į darbą.

Reičelei pavyko išplėšti klientei devyniasdešimt dienų kalinimo. Ši teismo įgaliotinio vedama iš salės pernelyg netryško dėkingumu. Byloje dėl grasinimo smurtu Reičelei labiau pasisekė.

– Galų gale, jūsų kilnybe, mano klientas sumokėjo už karštą , o ne už atvėsusį maistą. Kai pica buvo atvežta, jis taip ir paaiškino ją atvežusiam vaikinui ir pasiūlė pačiam jos paragauti. Visa bėda, kad pasiūlė pernelyg entuziastingai, o kai susistumdė, pica netyčia užkrito pasiuntinukui ant galvos…

– Labai juokinga, advokate. Penkiasdešimt dolerių bauda, įskaitytas kardomojo kalinimo laikas.

Visą rytinę sesiją Reičelė grūmėsi dėl savo ginamųjų. Kišenvagystė. Girtavimas ir chuliganizmas viešoje vietoje, dar du grasinimai smurtu ir smulki vagystė. Vidurdienį buvo baigta kišenvagio, tikro nevykėlio, byla. Reičelei teko pasitelkti ryžtą ir visus gebėjimus, kad įtikintų teisėją paskirti psichiatrinę ekspertizę ir psichologo konsultacijas.

– Ne taip ir prastai, – pagyrė apygardos prokuroro padėjėjas. Nors jis buvo vos keleriais metais vyresnis už Reičelę, dvidešimt šešerių, manė esąs jau patyręs veteranas. – Man regis, laimėjome po lygiai.

Ji šyptelėjo ir užsegė lagaminėlį.

– Na jau ne, Speldingai. Aš aplenkiau tave laimėjusi kišenvagio bylą.

– Galbūt. – Speldingas, kuris jau kelias savaites gerinosi jai tikėdamasis pakviesti į pasimatymą, ėjo šalimais. – Iš psichiatro jis gali grįžti švarus kaip sniegas.

– Žinoma! Tam vyrukui septyniasdešimt dveji, o vagia jis vienkartinius skustuvus ir sveikinimų atvirukus su gėlėmis. Akivaizdu, kad mąsto logiškai!

– Tavo ginamosios kalbos paliečia kiekvieną jautrią širdį, – linksmai tarė Speldingas, nes jam be galo patiko Reičelės darbo stilius teismo salėje. Taip pat ir jos kojos. – Žinai ką pasakysiu: aš pavaišinsiu tave pietumis, o tu pamėginsi mane įtikinti, kodėl visuomenė turi atsukti kitą skruostą.

– Atleisk. – Ji apdovanojo jį greitu šypsniu ir vėl pasuko prie laiptų. – Manęs laukia klientas.

– Už grotų?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Maniškiai visi iš ten. Gal kitą kartą galėsiu, Speldingai.

Policijos nuovadoje buvo triukšminga ir atsidavė išsivadėjusia kava. Reičelė drebėdama įėjo vidun. Orų pranešėjas šiek tiek persistengė žadėdamas bobų vasarą. Virš Manhatano slinko sunkūs, bjauriai atrodantys debesys. Ji jau gailėjosi, kad nepasiėmė nei palto, nei lietsargio šįryt išeidama iš namų.

Jei pasiseks, pamanė Reičelė, po valandos jau bus savo biure ir išvengs artėjančio lietaus. Pasisveikinusi su keliais pažįstamais policininkais ji paėmė nuo stalo lankytojo kortelę.

– Nikolas Lebekas, – pasakė prie stalo sėdinčiam seržantui. – Įsilaužimas ir vagystė.

– Taip, taip… – Seržantas pervertė dokumentus. – Tavo brolis jį atvežė.

Reičelė atsiduso. Kai tavo brolis – policininkas, gyvenimas ne visada būna lengvesnis.

– Aišku. Ar Lebekas jau kam nors skambino?

– Ne.

– Kas nors jo ieškojo?

– Ne.

– Puiku. – Reičelė perėmė lagaminėlį į kitą ranką. – Noriu su juo pasikalbėti.

– Gerai. Regis, jie parūpino tau dar vieną nevykėlį, Reičele. Eik į apklausų kambarį.

– Ačiū.

Ji pasisuko norėdama praleisti juodbruvą vyrą su antrankiais ir paskui jį einantį policininką. Dar spėjo pagriebti puodelį kavos ir nužingsniavo į nedidelę patalpą su vos vienu grotuotu langu, ilgu stalu ir keturiomis subraižytomis kėdėmis. Atsisėdusi atsisegė lagaminėlį ir išsitraukė su Nikolu Lebeku susijusius dokumentus.

Pasirodo, jos klientas – devyniolikmetis bedarbis, gyvenantis išsinuomotame kambaryje Žemutiniame Istsaide. Skaitydama apie ankstesnius jo nusižengimus Reičelė tyliai atsiduso. Nieko itin baisaus, mintijo ji, bet į valias, kad suprastum, jog vaikinas iš tų, kurie amžinai įklimpsta į nemalonumus. Įsilaužimas siekiant apvogti – jau sunkesnis nusižengimas, be to, nebėra jokios vilties ginti jį kaip nepilnametį. Kai detektyvas Aleksas Stanislaskis vaikiną pričiupo, jo maiše buvo elektronikos prekių už kelis tūkstančius dolerių.

Teks klausytis Alekso postringavimų, Reičelė nė kiek neabejojo. Brolis labiau už viską mėgo ją erzinti.

Durims atsivėrus Reičelė gurkštelėjo kavos ir pažvelgė į vaikiną, kurį atvedė policininkas nuobodžiaujančiu veidu.

Metro septyniasdešimt aštuonių, įvertino ji. Sveria maždaug šešiasdešimt tris kilogramus. Pernelyg liesas. Tamsus blondinas, plaukai iki pečių, susivėlę. Lūpos ištemptos į kvailą šypseną. Kitu atveju burna būtų atrodžiusi patraukliai. Ausyje suspindo auskarėlis su peridotu, kuris buvo beveik tokios pat spalvos kaip jo akys. Šios taip pat būtų buvusios gražios, jei ne piktas žvilgsnis.

– Ačiū, pareigūne. – Jai nežymiai linktelėjus policininkas nusegė antrankius ir paliko juos vienus. – Pone Lebekai, aš esu Reičelė Stanislaski, jūsų advokatė.

– Tikrai? – Jis krito į kėdę ir ėmė sūpuotis. – Pastarąjį kartą gynėjas buvo žemas, liesas ir praplikęs. Regis, šįkart labiau pasisekė.

– Priešingai. Jūs buvote sulaikytas, kai lipote pro išdaužtą langą iš užrakintos parduotuvės sandėlio su prekėmis, kurių vertė maždaug šeši tūkstančiai dolerių.

– Tų daiktų antkainis tiesiog neįtikėtinas! – Po bjaurios nakties už grotų pašaipią šypseną lūpose išlaikyti buvo sunku, bet Nikas buvo išdidus. – Ei, gal turi cigaretę?

– Ne. Pone Lebekai, norėčiau surengti jūsų bylos svarstymą kuo greičiau, kad būtų galima susitarti dėl užstato. Nebent, žinoma, pageidautumėte ir toliau leisti naktis kalėjime.

Jis gūžtelėjo liesais pečiais mėgindamas atrodyti nerūpestingas.

– Nelabai noriu, brangute. Leisiu tau tuo pasirūpinti.

– Gerai. Beje, kreiptis į mane galite pavarde – Stanislaski, – ramiai pasakė Reičelė. – Panele Stanislaski. Deja, jūsų bylą gavau tik šįryt pakeliui į teismą, spėjau trumpai šnektelėti su prokuroru, kuriam prisikirta ši byla. Dėl ankstesnių nusižengimų ir dabartinio nusikaltimo pobūdžio valstija nusprendė teisti jus kaip suaugusįjį. Areštas vyko tinkamai, todėl nemanau, kad pavyktų pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis.

– Aš nesitikiu jokių palankių aplinkybių.

– Jų retai pasitaiko. – Ji susinėrė rankas virš dokumentų aplanko. – Sutelkime dėmesį į svarbiausius dalykus, pone Lebekai. Buvote sučiuptas ir jei nepradėsite sekti pasakėlės apie tai, kaip pastebėjote išdaužtą langą ir įlipote vidun norėdamas pats sugauti nusikaltėlį…

– Nebloga mintis, – šyptelėjo Nikas.

– Niekam tikusi mintis. Jūs esate kaltas, jus suėmęs pareigūnas nepadarė klaidų, be to, jūsų ankstesnių prasižengimų sąrašas ilgas, todėl teks sumokėti. Kiek – priklauso nuo jūsų.

Nikas ir toliau sūpavosi su kėde, bet per nugarą nuvingiavo prakaito srovelė. Kalėjimo kamera. Šįkart jie uždarys jį – ne kelioms valandoms, bet mėnesiams, o gal net metams.

– Girdėjau, kalėjimai perpildyti… tai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Gal prokuroras norės tartis?

– Buvo užsiminta ir apie tai. – Ne tik kartėlis, staiga suprato Reičelė. Ne tik pyktis. Dabar vaikino akyse ji matė ir baimę. Jis jaunas ir bijo, o ji nežino, ar galės jam pagelbėti. – Iš parduotuvės pavogta daiktų maždaug už penkiolika tūkstančių dolerių, daug daugiau, nei rasta pas jus. Ten buvote ne vienas, pone Lebekai. Jūs tai žinote, aš žinau ir policininkai žino. Prokuroras taip pat. Pasakykite jiems keletą vardų, suteikite informacijos, kur tie daiktai šiuo metu gali būti, ir aš pasistengsiu, kad jums paskirtų trumpesnį bausmės laiką.