Sharon Sala - Sugrįžusi

Nutrūkę žodžiai bylojo apie grėsmę, ji kybojo virš stalo, kol vyrai tuštino savo stiklus. Ternerio baimė dėl Fensės saugumo dar labiau sustiprėjo. Padėtis buvo blogesnė, nei jis įsivaizdavo. Jam būtinai reikėjo šiąnakt išvežti ją iš šių kalnų. Terneris išsitiesė, atstatė smakrą panašiai, kaip mėgdavo daryti tėvas, ir žengė į kambarį.

– Šunys palakinti.

Džabalis atsigręžė ir kilstelėjo stiklą į Ternerį.

– Įsipilk pats, vaikine. Manau, tu jau seniai suaugęs.

Terneriui suspaudė širdį. Pirmą kartą tėvas pakvietė jį į šeimos ratelį – ir kaip tik tada, kai jis buvo nusiteikęs šio žingsnio nežengti.

– Dabar nenoriu, – lakoniškai atsakė jis. – Netrukus važiuosiu į Kemeraną. Ar dar ko nors pageidautumėte iš manęs?

Džabalis suraukė antakius.

– Mes juk rengiamės medžioti, sūnau!

– Puiku, – atsakė Terneris. – Aš turiu kitų reikalų.

Džabalis dar labiau susiraukė.

– Kokių reikalų?

Terneriui sugniaužė vidurius, bet jis pagalvojo apie Fensę ir tai jam suteikė jėgų.

– Tėti, man jau dvidešimt vieni. Nemanau, kad man reikia tavo leidimo nuvykti į miestelį.

Džonas nusijuokė ir paplekšnojo jaunėliui broliui per nugarą.

– Jis teisus, tėti. Be to, Terneris niekada nemėgo žiūrėti į kraują.

Kitu atveju pašaipa būtų privertusi Ternerį piktai atsikirsti, bet ne šįkart.

– Tu teisus, Džonai. Man nepatinka žudyti vien dėl pramogos.

Džabalis prunkštelėjo. Jį gerokai nustebino jauniausio sūnaus užsispyrimas, jis nežinojo, remti jį prie sienos ar ne. Tačiau viskis maloniai šildė krūtinę, o kiti sūnūs nekantravo pramankštinti sąnarius medžioklėje.

– Na gerai, – pasakė Džabalis ir pastatė savo stiklą ant stalo. – Sutems greičiau nei po valandos, o aš nekantrauju išgirsti Mažosios Lu „medžioklės ragą“.

Matydamas, kaip vyrai išeina pro duris, palikdami jį vieną, Terneris lengviau atsikvėpė. Jis nėrė į savo kambarį ir iš po lovos išsitraukė lagaminą. Beliko sulaukti, kol jie išvažiuos. Jis jautėsi geriau nei bet kada per kelis pastaruosius mėnesius.

Bet laikas bėgo, o Ternerio tėvas ir broliai niekaip nesusiruošė išvykti. Jis nuolat dirsčiojo į laikrodį ir pro langą nesuprasdamas, ko jie delsia. Lauke jau seniai sutemo, o jie vis dar stoviniavo kieme, kvatodami ir šnekučiuodamiesi. Šunys buvo neramūs jausdami, kad medžioklė tuoj prasidės. Jie pynėsi tarpusavyje ir mezgė mazgus iš pavadžių. Terneriui gniaužte gniaužė vidurius galvojant apie Fensę, vieną paliktą tame prakeiktame urve. Jis giliai atsikvėpė stengdamasis atsipalaiduoti. Rytoj tokiu metu juodu jau bus Memfyje, o Fensė, saugi jo globoje, miegos švariuose baltuose pataluose.

Jis apsidairė po savo kambarį suvokdamas, kokia patogi jo lova, koks šiltas ir saugus būstas. Tada pagalvojo apie Fensę ir užplūdo gėda. Jis vyras, turi rasti drąsos mesti iššūkį Džabaliui ir pasakyti, kas jo širdyje, bet baimė laikė jo lūpas sučiauptas.

Terneris vaikščiojo po kambarį, sulig kiekviena minute jausdamas vis didesnę įtampą, kol staiga išgirdo, kad balsai lauke ima tolti. Jis puolė prie lango. Šokčiojančios vyrų nešamų žibintų ir prožektorių šviesos jau buvo bepranykstančios tarp medžių.

Su giliu palengvėjimo atodūsiu stvėręs lagaminą ir prožektorių Terneris nuskubėjo prie durų. Tačiau sustojo. Jis negali tiesiog imti ir pranykti nieko nepasakęs tėvui. Pažįstant Džabalį Bleirą galima numanyti, kad jis pasistengs jį surasti, nebent pats Terneris pakištų mintį to nedaryti. Jis turi palikti Džabaliui žinutę.

Terneris pasistengė rašyti lakoniškai. Jis neketino dalytis jokia informacija, kurios tėvui nereikia žinoti – pranešė tik išvykstantis dirbti į Memfį ir žadėjo palaikyti su juo ryšį. Raštelį įspraudė stalo viduryje tarp druskinės ir pipirinės, išeidamas dar stabtelėjo tarpduryje ir paskutinį kartą apžvelgė senąjį būstą.

Jis buvo gimęs šiame name ir visas savo gyvenimo naktis, išskyrus kelis atvejus, praleido po šiuo stogu. Bet jau daugybę metų šio būsto nelaikė savo namais, ypač po motinos mirties. Terneris dirstelėjo į židinį, ant kurio atbrailos stovėjo mamos nuotrauka. Jis gyvai atsiminė tą dieną, kai buvo fotografuota: Velykų sekmadienį, jam tada buvo šešiolika metų. Mama vilkėjo blyškiai pilkos spalvos suknelę ir stovėjo prie alyvų krūmo šalia užpakalinių namo durų. Mama mėgo tą krūmą. Keista, bet pavasarį po jos mirties tas krūmas nebeišsprogo. Džabalis keikėsi ir vertė kaltę praėjusiai šaltai žiemai, paskui iškasė krūmą ir švystelėjo į vištų diendaržį. Šiuo gestu tėvas sunaikino paskutinius mamos esybės likučius šiuose namuose.

Terneris paėmė nuotrauką nuo židinio atbrailos ir įsidėjo į lagaminą. Jau sukantis eiti žvilgsnis užkliuvo už šautuvo, kabančio ant sienos virš prieškambario stalelio. Toks daiktas Memfyje jam vargiai pravers, bet tai senelio kalėdinė dovana jam, kai buvo dvylikos metų, todėl nenorėjo šautuvo palikti čia. Jis nukabino ginklą nuo sienos, probėgšmais pastebėdamas, kad jis užtaisytas. Vienu greitu judesiu pastūmęs saugiklį į apsaugos padėtį Terneris persimetė diržą per petį. Po kelių akimirkų jis jau buvo kieme ir žingsniavo miško link. Ant diržo kybantis prožektorius einant daužėsi į koją, bet kol kas jam jo nereikėjo. Mėnesiena buvo skaisti, o apylinkių miškus jis puikiai pažinojo. Tolumoje kartkartėmis pasigirsdavo po krūmus šniukštinėjančių brolių skalikų amsėjimas. Kur nors tolėliau šia kryptimi jo tėvas ir broliai įsirengs stovyklą, užsikurs laužą, gers viskį ir pliaukšdami nebūtas istorijas lauks, kol šunys aptiks pėdsakus. Tada prasidės emocingoji medžioklės dalis. Giliai širdyje Terneris apgailestavo, kad daugiau niekada nebepatirs tokios bičiulystės džiaugsmo, bet jo meilė Fensei buvo daug stipresnė už šį jausmą, o apgailestavimas ne daugiau nei šmėstelėjęs šešėlis. Jo gyvenimas yra Fensė. Jam nereikia nieko, tik jos – ir jųdviejų vaiko. Taigi jis žingsniavo nedvejodamas dėl savo sumanymo ir nekantraudamas pajusti Fensės alsavimą sau į veidą.

Kai Fensė atsibudo, iš laužo buvo likusios tik žėruojančios žarijos. Sutrikusi ji pažvelgė į tamsą sau virš galvos ir išsigando. Beveik tą pat akimirką sujudėjo ir tyliai virktelėjo jai prie šalies gulintis kūdikis ir ji ūmai viską prisiminė.

Buvo jau vėlu, buvo labai vėlu. Terneris jau seniai turėjo būti čia. Kas galėjo jį užlaikyti? Fensė nusibloškė antklodę ir prisislinkusi prie gulto krašto pamėgino atsisėsti. Beveik iš sykio pradėjo svaigti galva, užmerkusi akis ji iš lėto giliai įkvėpė, norėdama susigrąžinti prarastą ramybę. Švelniais judesiais paguldžiusi kūdikį gulto viduryje Fensė įsitvėrė į kėdės atkaltę ir šiaip taip prisivertė atsistoti. Jai reikėjo vandens ir maisto, buvo būtina apsilankyti pas gydytoją. Vienas Dievas žino, kokių baisių infekcijų galėjo pasigauti ji pati ir jos kūdikis, gimdant tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis.

Drebančiomis rankomis Fensė užmetė ant žarijų porą šakaliukų. Ji tyčia nekūrė didelio laužo – tik tokį, kad pakaktų smalsiems laukiniams gyvūnams atbaidyti. Patenkinta įsiplieskusia ugnele ji nuslinko prie improvizuoto stalelio, ant kurio stovėjo ąsotis vandens.

Vanduo buvo pridusęs, bet Fensė vis viena nurijo keletą gurkšnių, tada prisipylusi į saują nusiprausė veidą. Reikėjo dar kai ką nuveikti – užkasti placentą ir kruvinus drabužius, kuriais ji buvo priversta apsišluostyti pati ir apšluostyti kūdikį. Nenorėjo, kad jų kvapas priviliotų laukinių gyvūnų.