Kelly Hunter - Meilė nėra paprasta

Septyniolikmetė Lena jau kurį laiką laužė galvą. Ji suvokė, kad užduotis kažkaip susijusi su Eulerio formule ir kompleksiniu z dydžiu. Pagaliau suaimanavusi ji padėjo pieštuką ant languoto popieriaus ir rankomis užsidengė akis, kad nematytų už stiklinių durų plytinčio vandenyno. Vasara ir mokslai jai niekada nesiderino. Ypač kai paplūdimys buvo vos už kelių metrų nuo namų, o jos vyresnysis brolis tik jiems grįžus iš mokyklos iškart puolė į bangas.

Lenai atrodė neteisinga, kad Džaredas matematikos namų darbus sugebėdavo atlikti atmintinai. Negelbėjo ir tai, kad jos jaunesnieji brolis ir sesuo buvo apsigimę genijai – vienas blogasis, kitas gerasis – ir šeštą užduotį būtų atlikę greičiau nei per dešimt sekundžių. Keturiolikmetė Popė – kuri nebuvo blogoji – Lenai neabejotinai būtų padėjusi, jeigu nebūtų buvusi pakviesta į Kvinslendo universiteto idėjų kalvę ir pastarąsias dienas daugiau laiko leidusi Brisbene nei namuose. Aplinkui nesišlaistė ir trylikmetis Deimonas. Jis jau nesuskaičiuojamą kartą sėdėjo paliktas po pamokų, nes laikėsi teorijos, kad elgdamasis itin nepaklusniai ir klastingai, apskritai išvengs bet kokio dalyvavimo įvairiose slaptųjų agentūrų idėjų kalvėse. Nors Lena nelabai tikėjo jo sėkme, iniciatyva jai atrodė sveikintina.

Kai žmogus toks sumanus, pasaulis negali jo nepastebėti.

Na, jai šiuo požiūriu jaudintis reikėjo mažiausiai.

Atsiduso ir atsidengusi akis paėmė į rankas pieštuką. Šešta užduotis. Ji tarsi šaipėsi iš jos. Kažkoks mažas, niekingas klausimėlis, į kurį visi jos nepaprastos šeimos nariai būtų atsakę net miegodami.

– Proto vargeta , – sumurmėjo Lena.

– Ką vadini proto vargeta? – už nugaros pasigirdo žemas, viliojantis balsas. Ji krūptelėjo, nes negirdėjo nieko įeinant. Tačiau balsą bemat pažino. Suraukusi kaktą atsigręžė į Adrianą Sinklerį – už dviejų namų gyvenantį kaimyną, kuris nuo darželio laikų buvo geriausias Džaredo draugas.

– Nejaugi nežinai, kad reikia belstis? – piktai subambėjo Lena. Dar nebaigusi sakinio ji suprato, kad kvailesnio priekaišto nebūtų galėjusi sugalvoti. Adrianui nereikėdavo belstis – jis čia, galima sakyti, gyveno.

– Nenorėjau nutraukti tavo minčių srauto.

– Bet nutraukei.

Adrianas kreivai šyptelėjo.

– Sakei proto vargeta. Pamaniau, kad kreipiesi į mane.

– Kvailys.

– Matai? Puikiai supranti, apie ką kalbu.

Lena niekada nelikdavo abejinga rudoms besijuokiančioms Adriano akims.

– Tas kreivas vypsnis tau nepadės.

– Na, tai ne visai tiesa. Ar Džaredas namie?

– Ten, – Lena mostelėjo galva į Ramųjį vandenyną. Šis tebebuvo žydras. Toks pat viliojantis. Brolis su banglente rankoje lipo į krantą. – Kodėl tu ne su juo?

– Kaip tik apie tai galvoju, – atsakė Adrianas. – O kodėl tu čia?

– Rytoj matematikos testas.

Lena jį mąsliai nužvelgė. Mokykloje Adrianas buvo pasirinkęs tuos pačius dalykus, kaip ir Džaredas. Kaip ir ji. Na, gal išskyrus vieną kitą kalbą. Jiedu buvo viena klase aukščiau už ją.

– Ką žinai apie Eulerio formulę ir kompleksines plokštumas?

Adrianas priėjo artyn ir palinko virš jos peties.

– Kuris klausimas tau neduoda ramybės?

– Šeštas.

– Papildomas klausimas? Juk žinai, kad jį gali palikti neatsakytą, tiesa?

– Apsimeskime, kad tokio pasirinkimo neturiu. Niekada neturėjau. Tik ne šiuose namuose.

– Na, gerai, – Adrianas paėmė Lenos vadovėlį ir ėmė jį vartyti taip, lyg žinotų, ko ieškąs. Jo riešai buvo laibi ir ilgi, plaštakos plačios kaip laivaračio mentės, pirštai tvirti ir stiprūs, nusėti nuospaudų nuo jėgos aitvarų ir banglenčių. Jai kilo nenugalimas noras pridėti savo plaštaką prie jo ir pamatuoti, tiksliai įsiminti jo rankų šilumą, dydį ir šiurkštumą…

Netikėtai vadovėlis dusliai dunkstelėjo į stalą ir Adrianas pirštu besdamas į tekstą krūtine brūkštelėjo Lenai per petį… Po galais, kambaryje darėsi karšta.

– Gal nori prisėsti, – pajutusi poreikį gauti šiek tiek erdvės kvėpuoti pasiūlė Lena.

– Šiandien prisisėdėjau.

Ji neramiai pasimuistė – šnervės, jos nelaimei, buvo pilnos Adriano kūno kvapo. O jis dvelkė gundančiai – švara ir prieskoniais, – ir visa tai po popietės, praleistos mokykloje sportuojant. Tarsi prieš atvykdamas čia būtų spėjęs palįsti po dušu, o tai jau būtų buvę nelogiška, nes grįžęs jis visada skubėdavo į vandenyną.

– Taigi, – kimesniu nei įprasta balsu tęsė Adrianas. – Šeštas klausimas.

Taip. Šeštas klausimas. Lena prisivertė sutelkti mintis į sprendžiamą uždavinį.

– Mėginau rasti…

– Kas čia vyksta? – tarpduryje pasigirdo piktas balsas. Lena žinojo kiekvieną savo vyresniojo brolio balso niuansą, todėl nė nepakėlusi akių suprato, kad jo kakta suraukta.

Visgi žvilgsnį ji galiausiai pakėlė ir smalsiai pažvelgė į primerktas Džaredo akis. Jo plaukai buvo juodi ir nepaklusnūs kaip ir jos, tik jos buvo gerokai ilgesni ir dar nepaklusnesni. Brolio akys mėlynesnės, o jos šviesoje visada atrodydavo labiau pilkos nei mėlynos. Jie abu buvo atletiško sudėjimo. Lena troško apvalumų, bet žinojo, kad jų sulaukti nelemta. Dabar jos kakta buvo suraukta taip pat kaip ir brolio – matyt, tai buvo šeimos bruožas.

– Ką čia veiki? Ar paplūdimyje per mažai Džaredo Vesto fanatikių? – Lenos broliui netrūko populiarumo. Dauguma merginų stengdavosi susidraugauti su ja vien dėl to, kad priartėtų prie Džaredo, bet tai jai netrukdė. O jis keitė merginas žaibišku greičiu ir tik nedaugelis išsaugodavo su ja draugystę santykiams iširus.

– Pačios kaltos, – Lenai pasiskundus dėl draugių neištikimybės kartą pasakė Džaredas. Nors jo žodžiai paglostė savimeilę, faktas liko faktu – Lena per jį turėjo siaurą draugių ratą. Tačiau po skundo brolis jai dažniau leisdavo eiti drauge – greičiausiai iš gailesčio. Lena būtų apsiėjusi ir be gailesčio, bet ar elgeta gali būti išrankus?

– Klausiau , ką čia veiki? – šaltai griežtu balsu pakartojo Džaredas.

– Mokomės trigonometrijos, – suvokdama, kad tiesus atsakymas jį nuramins, atsakė Lena.

Džaredas akimis peršoko prie Adriano.

– Tai dabar toks tavo vardas?

Adrianas mįslingu žvilgsniu atrėmė šaltą draugo žvilgsnį.

– Džei, jeigu kažkas neduoda ramybės, pasakyk tiesiai šviesiai.

Džaredas įsmeigė akis į Leną, paskui vėl į Adrianą. Pastarasis lėtai atsitiesė ir tarp abiejų vaikinų įvyko nebylus pokalbis. Jo prasmės Lena nesuprato.

– Žinai taisykles, – trumpai ir atžariai pasakė Džaredas.

– Gal ir mane apšviestumėte? – paprašė ji. – Apie kokias taisykles kalbate?

– Džaredas pagalvojo, kad tave merginu, – po dar vienos ilgos pauzės paaiškino Adrianas. – Gali nusiraminti, paskatinimo nesulaukiau.

– Ką? – nustebo Lena. Glaustame brolio atsakyme slypėjo du klausimai. Nors jos protas vijo šalin mintį, jog ji Adrianui galbūt patinka tiek, kad jis ją norėtų merginti, atsakyti į antrąjį klausimą nebuvo sunku. – Džaredai Vestai, ar baidai nuo manęs potencialius vaikinus? Jeigu tai tiesa… o, regis, taip ir yra… – Lena primerkė akis. – Ar todėl ir Česteris nepakvietė manęs į vienuoliktos klasės baigimo balių? Nes jis tikrai ketino tai padaryti, žinau, kad ketino. Bet nepakvietė.

– Eik jau, pati jį atbaidei, – pasakė brolis. – Jis greičiausiai pagalvojo, kad mainais nori jį pakviesti paskraidyti skraidykle. Girdėjau, kad jis bijo aukščio.