Abby Green - De Marko meilužė

Atsidūręs įprastoje aplinkoje Rokas de Markas pasijuto didžiai patenkintas. Vyras buvo vienoje iš gražiųjų pasaulinio garso muziejaus salių, pačiame kosmopolitiško Londono centre. Ši salė, kurią dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje suprojektavo įžymus prancūzų art deco krypties architektas, traukė viso pasaulio meno gerbėjus pasigrožėti įspūdingais langų vitražais.

Ypatingi buvo ir čia susirinkę žmonės: aukšto rango politikai, didžiai išprusę apžvalgininkai, garsiausios įžymybės ir milijardieriai filantropai, valdantys vertybinių popierių rinką vienu pirštų spragtelėjimu ar antakio kilstelėjimu. Jis priklausė prie pastarųjų, ir jo aplinkoje visi nustebę pagarbiai svarstė, kaip jis, būdamas vos trisdešimt dvejų metų, per tokį trumpą laiką pakilo į tokias nepasiekiamas aukštumas.

Tą akimirką Rokas de Markas pagavo aukštos, grakščios ir aristokratiškos blondinės, stovinčios kitoje salės pusėje, žvilgsnį. Jos spindintys plaukai buvo sušukuoti atgal ir susukti į klasikinį kuodą, o išdidus mėlynų akių žvilgsnis bežiūrint sušvelnėjo. Tačiau Rokas de Markas pastebėjo, kad merginos skruostų neužliejo tikras raudonis – jie buvo švelniai parausvinti. Buvo pasidabinusi ilgu tviskančiu juodu apdaru, ir dar jam pasirodė, kad ji tokia pat kieta, kaip ant jos kaklo ir ausyse kabantys deimantai. Ji nusišypsojo ir nežymiai, bet reikšmingai kilstelėjo taurę.

Roką netikėtai apėmė pergalės džiugesys, ir jis, pakėlęs taurę, atsakė į sveikinimą. Pagalvojus apie galimybę pasipiršti nepriekaištingai išauklėtai ir, ak, kokių puikių manierų panelei Onorai Vintrop, jo venomis ėmė tekėti ne kraujas, o saldžiausias nektaras. Viduje pajuto kylant įtampą. Atėjo toji akimirka. Pagaliau įkopė į viršūnę tikslo, pareikalavusio tokių didžiulių pastangų. Net įsivaizduoti nedrįso, kad kada nors užims tokią padėtį – priiminės daugybę žmonių, jaus, kad pagaliau tampa vienu jų.

Pagaliau jo gyvenimas visiškai kitoks nei vaikystėje praleisti žmogų žlugdantys metai Italijos miesto lūšnų kvartale, kur tebuvo vienas iš gatvės vaikėzų. Be jokios gyvenimo prošvaistės. Į jį gatvėje spjovė jo paties tėvas, o įseserės praėjo pro šalį net nepažvelgusios į savo šeimos narį. Tačiau jis išsikapanojo pasitelkdamas valią, ryžtą ir savo liūdnai pagarsėjusį sumanumą. Iki pat šios dienos niekas taip ir nesužinojo apie jo praeitį.

Jis padėjo išgertą taurę ant priėjusio dėmesingo padavėjo padėklo, tačiau kitos atsisakė. Išlikti blaiviam buvo lygiai svarbu kaip paslėpti tatuiruotę. Akimirką prisiminė tą bjaurią daugelį metų nešiotą tatuiruotę, galop ją jam pašalino. Prieš beveik penkiolika metų atvykęs į Londoną tą jis pirmiausia ir padarė, nuo to nejaukaus prisiminimo net dabar ėmė dilgčioti odą.

Vyras numojo į tai ranka ir nuėjo pareikšti savo teisių į panelę Onorą Vintrop. Kokią akimirką jautėsi lyg suvaržytas, bet nugalėjo šį jausmą. Jis čia, kur visada norėjo būti, padėjo šitiek pastangų, kad čia patektų.

Ramindamas susierzinimą, kad jam vis dar reikia pastangų, Rokas netikėtai pasijuto bežiūrįs į atokiau stovintį asmenį. Į moterį. Jis iškart pastebėjo, kad ji nė perpus nėra tokia elegantiška nei kerinti kaip kitos moterys salėje. Suknelė jai netiko, plaukai buvo ilgi, susiraizgę ir ryškiai raudoni. Buvo galima numanyti, kad ji ugninga, ir tai palietė jo jautrią stygą.

Rokas visiškai pamiršo savo sumanymą. Negalėjo atitraukti nuo paslaptingos nepažįstamosios akių.

Pirmiau nei suvokė, ką ketina daryti, nukrypo nuo kurso ir pasuko jos link.

Greisė O’Brajan stengėsi atrodyti nerūpestinga. Lyg nuolat lankytųsi oficialiuose priėmimuose prestižiškiausiose Londono vietose. Iš tiesų jai dažniau tekdavo būti padavėja… kur kas nemalonesnėje aplinkoje. Kur vyrai nuolat žnaibydavo sėdmenis ir laidydavo šiurkščias pastabas, kad ji anaiptol ne turtuolė.

Nė nepajuto, kaip sukando dantis, nes turėjo pripažinti, kad sunkiai įgytas meno bakalauro diplomas šiandienės ekonominės situacijos kontekste nelabai ko vertas. Mergina turėjo svajonę. Tačiau, kad ją įgyvendintų, turėjo uždirbti daugiau, nei reikia pragyvenimui. Deja, vieninteliai darbai, kuriuos dabar galėjo susirasti, buvo patys prasčiausi.

Mergina išmetė iš galvos tokius jai nebūdingus svarstymus. Juk gali susidoroti ir su pačiais juodžiausiais darbais. Tik nežinojo, kaip elgtis čia. Ji spaudė prie pilvo rankinę. Kur pradingo Stivenas? Šį vakarą atėjusi čia padarė jam paslaugą. Ji stipriai sučiaupė lūpas. Tokioje aplinkoje buvo labai įsitempusi – o dar kaip visada nerimavo dėl Stiveno.

Greisė šiaip taip nusiramino. Dalyvavimas šiame labdaros renginyje, kasmet ruošiamame bendrovės, kurioje dabar dirba brolis, buvo įvykis, žymintis posūkį jo gyvenime – taip buvo galima paaiškinti brolio pastarųjų dienų blogą nuotaiką ir nervingumą. Čia galima būtų padėti tašką… Jai reikia liautis nerimavus dėl Stiveno. Jiedviem jau po dvidešimt ketverius, ir Greisė nebeprivalo jaustis atsakinga už brolį vien dėl to, kad, kiek prisimena, jai buvo tekęs vaidmuo visuomet stoti tarp jo ir kokio priekabiautojo. Ji dar tebeturėjo randų, gautų per tuos nemalonius susidūrimus, kai reikėdavo ginti mažąjį broliuką – jaunesnį už ją dvidešimt minučių.

Kai dar nebuvo jų palikusi, motina nuolat Greisei kartodavo, kad mylimas sūnus vos nemirė, o Greisė augo ir buvo stiprios sveikatos. Atsisveikindama motina Greisei pasakė: Jei galėčiau, jį pasiimčiau, o tave palikčiau – man tik jo vieno reikia. Tačiau jis per daug prie tavęs prisirišęs, ką daryčiau su klykiančiu vaikigaliu?

Greisė numaldė prisiminus tą niūrią dieną vis užplūstančius jausmus ir atsiduso, kai tolumoje šmėkštelėjo brolio siluetas. Iš meilės jam širdis nebetilpo krūtinėje. Tiek daug visko nutiko, kai juos paliko motina, bet jie visada rūpinosi vienas kitu. Buvo keletas niūrių metų, kai stiprioji Greisė neapsaugojo iš prigimties silpno Stiveno, bet dabar jis vėl ėjo tiesiu keliu.

Kiek ankstėliau brolis maldavo: Prašau, Greise… tikrai noriu, kad mane lydėtum. Jie visi ten bus su žmonomis. Nenoriu išsiskirti. Ar žinai, kokia sėkmė gauti darbą de Marko tarptautinėje bendrovėje?..

Stivenas nesiliovė liaupsinęs dieviškojo Roko de Marko, ir Greisei teko nusileisti vien tam, kad brolis liautųsi garbinęs šį asmenį, kuris dėl menamo tobulumo buvo beprarandąs žmogiškas savybes.

Mergina nusileido dar ir dėl to, kad žinojo, kaip brolis nerimauja, ir kiek daug pastangų įdėjo, kol pasitaikė proga išėjus laisvėn įstoti į koledžą. Kalėjime Stivenas ilgas valandas praleido mokydamasis ir išlaikė baigiamuosius egzaminus. Vaikinas bet kada galėjo vėl nugrimzti į narkotikų liūną. Bet to neatsitiko. Galop jam pagelbėjo iki tol nepanaudoti išskirtiniai gabumai ir protas.

Stivenas kalbėjosi su vienu iš svečių. Žvelgiančiam į kitoje salės pusėje stovintį Stiveną nebūtų šovę į galvą, kad juodu su Greise sieja giminystės ryšys. Sesuo buvo penkių pėdų ir penkių colių ūgio, nusivylusi savo berniukiška figūra. Brolis – blondinas, šviesaus gymio bei mėlynų akių. Greisė buvo raudonplaukė, strazdanota, rudų akių, panaši į silpnavalį airį tėvą. Dar viena priežastis, dėl ko jos taip nekentė motina.

Ji vyptelėjo, kai suknelė nuslydo dar pusę colio ir dar daugiau atidengė nė kiek negundantį tarpą tarp krūtų. Drabužį nusižiūrėjo labdaros parduotuvėje, tačiau nepasimatavo. Didžiulė klaida , – sumurmėjo Greisė. Suknelė buvo mažiausiai dviem dydžiais per didelė ir painiojosi apie kojas kaip močiutės suknelės, kai ji vaikystėje žaisdama persirengdavo jos drabužiais.