Sandra Marton - Nuožmusis Kalebas Vaildas

Jis nebuvo toks kvailas, kad manytų, jog viso to ji būtų išvengusi, jei vilkėtų ką kita.

Kalebas ištvėrė teisės studijas, užuot ėmęs pinigus iš tėvo, ar tuos, kuriuos paveldėjo iš motinos.

Jis pristatinėjo picas, šluostė stalus restoranuose, dirbo bare studentų miestelyje.

Baro darbuotojai turi paklusti aprangos kodui.

Vyrams: balti marškiniai, juoda varlytė, juodos kelnės, juodi batai.

Moterims: juodas kaspinėlis apie kaklą, vienu dydžiu per maži balti marškinėliai gilia iškirpte, trumputis juodas sijonėlis, vos dengiantis užpakalį, ir juodi aukštakulniai.

Arba meta iš darbo.

Lyčių diskriminacija dvidešimt pirmojo amžiaus Amerikoje klestėjo. Kaip advokatas, kaip vyras Kalebas puikiai tai žinojo.

Visgi jis manėsi nusipelnęs daugiau mandagumo, nei kad su juo būtų elgiamasi kaip su kokiu plėšrūnu.

Taip ir pasakė blondinei.

Ši kilstelėjo smakrą.

– Ar tai reiškia, kad dar vieno gėrimo nenorite? – šaltai paklausė ji.

– Būtent tai ir reiškia, – atsakė jis. Paskui atsuko jai nugarą, gurkštelėjo šiek tiek likusio skočo ir įsitaisė stebėti scenos dar penkiolika ar dvidešimt minučių.

Viskas buvo daugmaž taip pat, kaip jam atvykus. Tepasikeitė viena – šokiai greitėjo. Gal kaito būtų tinkamesnis žodis.

Daug besitrinančių kūnų. Judesių, kuriuos smagu atlikti ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai.

Minia buvo labai įsijautusi.

Padavėjai irgi.

Anksčiau nebuvo jų pastebėjęs. Dabar akys pačios be pastangų juos atrado. Dailūs vaikinai siauromis juodomis kelnėmis, besijuokiantys su klientais, flirtuojančios merginos.

Dailios merginos, apsirengusios kaip toji blondinė – aptemptos trumpos blizgančios suknelės gilia iškirpte, nuogos ilgos kojos, dar prailgintos aukštakulnių batelių.

Nė viena tų merginų nebuvo tokia daili kaip ana blondinė.

O gal nė viena jų tiesiog taip nesielgė.

Ją buvo lengva pastebėti net minioje. Plaukai sukelti aukštai į garbanų krūvą. Be to, stovėjo išsitiesusi. Išdidi. Jos povyza buvo kone griežta.

Nesvarbu, ką vilkėjo ta aš pernelyg seksuali šiai suknelei mergina.

Jos kūno kalba buvo garsiausia ir ji rėkė laikykis atokiau .

Kalebas pasijuto negalįs atitraukti nuo jos akių.

Jis matė, kas nutiko, kai ji priėjo prie vieno iš mažų šokių aikštelę supančių staliukų ir vienas iš linksmuolių nusijuokė, kažką pasakė ir uždėjo ranką jai ant klubo.

Ji atsitraukė, lyg ranka būtų skorpionas.

Matė ir kas nutiko, kai ji brovėsi pro žmones šokių aikštelėje su mažu sidabriniu padėklu, pilnu gėrimų, ir kitas linksmuolis suėmė jos užpakalį.

Kažkaip jai pavyko žengti reikiama kryptimi ir įspausti aštrų savo kulniuką jam į pėdą.

Neišpylus nė lašo.

Kalebas šypsojosi.

Ta panelė gali savimi pasirūpinti.

Na, bent galėjo, kol tas pats linksmuolis nenusekė paskui ją, neįspraudė į mažą tuščią kampą ir kažko jai nepasakė.

Ji papurtė galvą.

Vyrukas pasakė kažką dar. Ir palietė ją. Trumpai grybštelėjo krūtis.

Kalebo šypsena išnyko. Jis atsistojo tiesiau, pamėgino įžiūrėti, kas ten vyksta, bet pro šalį vaikščiojo žmonės užstodami vaizdą…

Gerai.

Blondinė išsilaisvino. Judėjo kaip galėdama greičiau, pasuko, greičiausiai, tarnybinių durų link.

Vyrukas nuėjo iš paskos.

Prie durų jis priėjo tą pačią akimirką kaip ir ji. Sučiupo ją už pečių. Truktelėjo prie savęs. Ėmė trintis į ją kūnu.

Ji priešinosi.

Bergždžiai.

Vyras buvo pernelyg stambus, pernelyg ryžtingai nusiteikęs, gal apsvaigęs ar girtas. Dabar vieną ranką buvo uždėjęs jai ant krūties, o kitą, po velnių, kitą tarp šlaunų.

Kalebo kraują užkaitino pyktis.

Nejau niekas nemato, kas vyksta? Nejau jis vienintelis supranta, kad tai nėra kvailį vaidinantis vyras, kad tai – po perkūnais – tai beveik žaginimas?

Jis atsistūmė nuo turėklų, paliko gėrimą ant pirmo pasitaikiusio stalelio, prasibrovė pro minią ir nusileido žemyn artimiausiais laiptais, panašiai kaip žaisdamas regbį mokykloje ir koledže.

Kur ji?

Jis buvo aukštas, virš šešių pėdų, bet per minią ką nors pamatyti kone neįmanoma.

Tarnybinės durys buvo klubo gale. Kairėje. Jis pasuko ta kryptimi, nesivargindamas atsiprašinėti į šalis stumdomų žmonių šokių aikštelėje, tiesiog stengdamasis nusigauti ten, kur jam reikėjo.

Tai, regis, užtruko visą amžinybę, bet pagaliau jis prasibrovė.

Pamatė duris.

Ir tiek.

Blondinės nebebuvo. Nei vyruko.

Kalebas apsižvalgė. Nieko.

Gerai.

Kelissyk giliai įkvėpė. Tikriausiai koks nors gerasis samarietis pamatė, kas vyksta, ir sutvarkė tai.

Arba vyrukas nusprendė, kad jau pasilinksmino, ir pasidavė.

Arba…

Po perkūnais!

Kažkas atidarė tarnybines duris, greitosiomis žingtelėjo atgal ir leido joms užsitrenkti. Praėjo maždaug trys sekundės… bet jam užteko laiko pamatyti viską, ką norėjo.

Durys nevedė į virtuvę, o į kažkokį didelį, pritemdytą sandėliuką.

Šviesiaplaukė padavėja buvo prispausta prie sienos, mėgindama išsilaisvinti iš po ją prispaudusio vyro.

Kalebas nulėkė prie durų. Pastūmė jas. Pasakė kažką pikto, garsaus ir labai bjauraus.

Vyras prišoko prie jo.

– Ko, po velnių, nori? – sukrankė jis. – Tai ne tavo reikalas. Dink iš čia.

Kalebas žvilgtelėjo į moterį. Jos akys buvo milžiniškos, veidas, nepaisant storo makiažo sluoksnio, išblyškęs. Viena suknelės petneša suplyšusi ir nusmukusi.

– Ar tau viskas gerai?

– Jis norėjo… – Jos balsas lūžo. – Jis norėjo…

– Ei, drauguži. Ar apkurtai? Sakiau tau dingti iš čia!

Vyras buvo maždaug Kalebo ūgio. Ir kūnas toks pats raumeningas.

Skirtumas buvo tas, kad vienas iš jų apakintas geismo ir savo ego.

Kitą akino teisuoliškas įtūžis.

Kalebas puolė tiesiai ant jo.

Ilgai netruko. Keli greiti smūgiai iš dešinės, vienas iš kairės į pilvą ir tas kalės vaikas susvirduliavęs apsikabino save rankomis.

– Aš tik linksminausi, – tarė jis.

Kalebas nusišypsojo iššiepęs dantis.

– Aš irgi, – tarė jis ir trenkė dar kartą.

Tai buvo paskutinis lašas. Vyrukas parvirto, atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ten, kur ir buvo jo vieta.

Ant grindų, prie padavėjos kojų.

Kalebas pažvelgė į jį, nusišluostė rankas į kelnes ir pažvelgė į moterį. Ji buvo dar labiau išblyškusi nei prieš kelias akimirkas.

– Ei, – prabilo jis švelniai.

Jos žvilgsnis nušoko prie jo.

– Viskas gerai, – tarė jis.

Kalebas matė, kaip įsitempia jos gerklė ryjant seiles.

– Jis… jis sekiojo mane visą vakarą.

Šie žodžiai tebuvo kimus šnabždesys. Mergina ėmė drebėti. Kalebas tyliai nusikeikė, nusivilko švarką ir ištiesė jai.

– Užsimesk.

– Mėginau juo atsikratyti, bet jis nepaliko manęs ramybėje. – Ji suvirpėjo ir vėl pažvelgė į Kalebą. – O tada jis… jis griebė mane. Ir… ir įstūmė čia. Ir… ir…

Kalebas žengė į priekį ir įsupo ją į švarką. Ji krūptelėjo pajutusi jo rankas.

– Ramiai, – tarė jis švelniai, lyg ji būtų viena iš jo kumelių, kurias jaukindavo būdamas vaikas, kai dirbo rančoje El Suenjuje.

Atsargiai užmetė švarką jai ant pečių. Jis dengė ją nuo kaklo iki kelių.

– Na, – tarė jis. – Kišk rankas į rankoves.

Ji pakluso. Tada dar atsargiau, stengdamasis neprisiliesti prie jos, užsegė sagas.

Mergina virpėjo, bet leido jam tai padaryti.