Carol Arens - Patikėk man savo paslaptis

– Gerai, mam, – Džesis plačiais žingsniais leidosi į priekį.

Jeigu svainis išties iš aukštybių juos stebi, kaip ji tvirtai tikėjo, jis didžiuotųsi savo vieninteliu sūnumi. Džesis buvo drąsus ir protingas berniukas.

Šlovė šventiesiems, jie jau beveik pasiekė smuklę, vadinasi, iki prieglobsčio liko vos keli kvartalai.

– Džesi, eik šalia manęs.

Smuklėse dedasi tokie dalykai, kokių dešimtmečiui nedera matyti. Prireiktų smarkesnės pūgos negu ši, kad nedorovingi vyrai ir palaido elgesio moterys atsisakytų savo pramogų.

Nepaisant šalčio, smuklės durys buvo praviros, kad išeitų kvapą gniaužiantys dūmai. Jeigu būtų Liletos valia, Džesis niekada neišvystų apnuogintų krūtinių ir į jas akimis spiginančių vyrų.

– Kai eisime pro smuklės duris, kietai užsimerk.

– Klausau, ponia, – sutiko berniukas, bet jo veidu praskriejo šypsena. Ir ar tik jis nebuvo truputėlį prasimerkęs?

Kad ir kaip būtų, geriau šypsena negu ašaros. Su paauglystės maištu teks tvarkytis pačiai Betanei, kai jie ją išlaisvins.

Kai ji vėl bus tetulė Lileta, kuri gali iki valiai lepinti ir glėbesčiuoti vaikus, viskas ir vėl bus gerai.

Jie vos spėjo žengti keletą žingsnių už smuklės kampo, kai užkaukė vėjas. Šaltis gėlė net per vilnonius paltus. Per miegus suniurnėjo Merė. Lileta nebevaliojo sulaukti, kada baigsis tie trys kvartalai, už kurių gyvena ponia Ohara.

Per sūkuriuojantį sniegą darėsi sunku ką nors įžiūrėti.

Pačiu laiku Lileta tolumoje pamatė namą.

– Štai ten, Džesi, – mostelėjo ji per baltas ūkanas.

Dar po akimirkos pasimatė prieangis. Pastogėje kabojo raudonas žibintas.

Negali būti! Viešbučio savininkas juk nebūtų jos čia siuntęs… Galbūt poniai Oharai tiesiog patinka raudoni žibintai?..

Jai neliko nieko kito, kaip pabelsti į duris. Vaikai šaltyje ilgiau neištvers. Pačios Liletos kojos virto į ledo gabalus.

Po trečiojo bilstelėjimo durys atsivėrė. Iš vidaus sklido blausi šviesa ir šiluma.

– Kuo galiu padėti, poniute? Ar pasiklydote? Dar tokiu oru!

Džesis nesivargino slėpti šypsenos ar prisimerkti. Matyt, moteris beveik purpuriniais plaukais, raudonais kaip klouno skruostais ir juodai apvestomis akimis jį apakino. O gal veikiau akys iš nuostabos išsprogo išvydus apnuogintą krūtinę.

– Ne, nepaklydome, – paėmusi Džesį už peties, Lileta pasuko jį gatvės pusėn. – Rivervokio viešbučio savininkas atidavė kitiems svečiams mano kambarį ir liepė kreiptis į jus.

Ponui viešbučio savininkui toks pasityčiojimas iš jos ir ponios Oharos dar atsirūgs. Tai ne paskutinis kartas, kai jiedviem tenka matytis.

– Retsykiais nuomoju kambarius viršuje. Bet čia tikrai ne vieta jums su vaikais. Taip nedera. Labai apgailestauju.

– Suprantu, ponia Ohara. Rasime kitą vietą.

– Nuoširdžiai tikiuosi. Nevaryčiau jūsų, bet vaikai…

Taip, vaikai… Lileta nusivedė Džesį laiptais žemyn. Dar šiandien jie primins apie save viešbučio savininkui.

Treisis pravėrė Hanisprio psichiatrijos ligoninės, kuri buvo įkurdinta mylia už miesto, vartus ir įėjo vidun.

Regis, nei gydytojas Merlotas, nei slaugė Gudju nepanoro tokiu oru kišti nosies laukan ir užrakinti duris. Treisiui pasisekė – nereikėjo lipti per ligoninės teritoriją supančią aukštą akmeninę sieną.

Ligoninės kiemas panėšėjo į žiemos žaidimų aikštelę. Baltutėlis sniegas dengė viską it žėrinti antklodė. Pūgai išsikvėpus, pasirodė mėnulis, kurio šviesoje sniegas spindėjo, bet vis tiek šaltomis adatėlėmis badė vėjas.

Nieko nežinantiesiems, o tai reiškia, beveik visiems, kol Treisis neatskleidė tiesos, Hanispris atrodė maloni vieta gydytis psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Vinguriuojantys takeliai jungė suolelius ir gėlių klombas, tiesa, šiuo metų laiku tuščias. Trijų aukštų pastatas buvo pastatytas iš tų pačių akmenų kaip ir siena; pro langus vėrėsi vaizdas į elegantišką parką.

Treisio žiniomis, nė vienam iš ligonių nėra tekę vaikščioti šiais takeliais arba sėdėti ant suolelių net tada, kai pavasarį parkas pražysta visu gražumu.

Jį sukrėtė vidinis drebulys. Vieną dieną, netrukus, jis pasirūpins, kad ši ligoninė būtų uždaryta. Ligoniams bus geriau kur nors kitur, įstaigose, kurių prižiūrėtojams rūpi pacientų savijauta.

Treisis patraukė prie plataus priebučio, sniege palikdamas pėdsakus. Veranda, nuo vieno galo iki kito pristatyta supamųjų krėslų, masino eiti artyn.

Pro langą į naktį auksine šviesa švietė židinys. Greta jo krėsle, ištiesusi kojinėtas kojas ugnies link, snūduriavo slaugė Gudju.

Vadinti ponią Gudju slauge buvo tas pats, kas vadinti pradinių klasių mokinuką profesoriumi. Iš to, ką Treisis sužinojo, moteris čia dirbo tik dėl vaizdo. Na, reikia pridurti, vakarais dar užimdavo gydytoją Merlotą.

O štai ir gerasis gydytojas, pirštų galais sėlinantis prie knarkiančios ponios Gudju ir liečiantis ten, kur džentelmenui nederėtų.

Užteks šnipinėti; jeigu Treisis nepateks vidun dabar, teks drebėti priebutyje, kol jie baigs savo neskoningą reikalą.

Jis pasibeldė į duris. Po kelių akimirkų jas pradarė slaugė Gudju; avėjo batelius, o veide šmėžavo rūgšti šypsena. Gydytojo Merloto niekur nesimatė.

– Labą vakarą, ponia Gudju. Atnešiau knygų, – Treisis žengė vidun ir sutrypė kojomis, norėdamas nusikratyti sniegą. Nusivožęs skrybėlę, pliaukštelėjo ja per šlaunį.

– Pone Klarkli! Iš tikrųjų, baikite, grindys buvo švarutėlės. Kaip manote, kam teks jas valyti?

– O kam? – Treisis kilstelėjo ant nosies akinius ir pro suskilusį stiklą įsispitrijo į grindis. – Meldžiu atleisti, slauge Gudju, nenorėjau taip priteršti.

Vyras pakratė galvą, ant grindų tekštelėjo dar keli dribsniai tirpstančio sniego.

– Jūs tikras beprotis, kad tokiu oru nešate knygas žmonėms, kurie nesupranta nė žodžio iš to, kas parašyta.

– Taip, bet esu tikras, paveiksliukai jiems patiks, – išsitraukęs knygą iš po pažasties, jis ją atvertė ir pakišo slaugei pažiūrėti. – Štai, visokiausi gyvūnėliai išdykauja vandenyje, – Treisis pervertė puslapį. – Arba rupšnoja žolytę.

– Tai tada duokit jau, – slaugė paėmė šūsnį knygų. – Pasirūpinsiu, kad iš pat ryto būtų nuneštos.

Ir taip aišku, kad neneš. Niekada nenunešdavo.

– Dėkoju. Esu tikras, kad pacientai bus dėkingi už jūsų gerumą, – Treisis papurtė pečius, drabstydamas ant grindų tirpstantį sniegą. – Ak, ir vėl meldžiu atleisti! Jeigu leisite, prieš išeidamas iššluostysiu. Netruksiu nė akimirkos.

– Pasistenkite. Jeigu nepasiskubinsit, nuo vandens ant grindų liks dėmės.

– Žinoma, ponia Gudju.

– Tuoj atnešiu skudurą, – moteris valdingai suraukė kaktą. – Nesijudinkit iš vietos.

– Ak, nė per colį. Prisiekiu.

Praėjus pusei sekundės, vos tik slaugė išėjo iš kambario, Treisis nusiavė batus ir nusivilko paltą. Nusiskubino prie stalo, kur buvo laikomas raktas nuo galinių durų, vedančių į ligonių palatas. Antrajame stalčiuje, kiek prisiminė, po viskio buteliu.

Šiąnakt ten gulėjo tik viskio butelis.

Jis skubiai grįžo atgal, įsispyrė į batus ir užsimetė paltą. Teko palūkėti visas dvi minutes, kol nešina skuduru grįžo slaugė.

Darkart pasiraukiusi, atkišo jį jam. Treisis greit susisuko. Praras šiek tiek laiko, kol sugalvos, kaip patekti į pacientų fligelį.

Išėjęs jis patraukė prie vartų, jeigu kas kartais būtų žiūrėjęs, paskui palei mūrinę sieną nusėlino iki pastato galo.