Emilie Richards - Žavios melagystės

– Laba diena, panele Robson.

Ji linkčiojo darbuotojams, žingsniuodama palei akinančiai baltas sienas, nukabinėtas ramiais pasteliniais jūros vaizdais. Interjeras – raminantis, bet tik ne atmosfera. Netgi pati brangiausia San Francisko interjero dizaino įmonė nesugebėjo rasti būdo paslėpti įtampą, nuolat kybančią ore. Nekilnojamojo turto plėtros pasaulis – galvažudiškas, ir šiame pastate tai galėjai justi itin smarkiai.

– Liana?

Rinkodaros direktorius Frenkas Fongas žengė tiesiai priešais Lianą, tad jai teko jo išsilenkti ir sulėtinti žingsnį. Nepaisydamas akmeninio Lianos veido, Frenkas ėmė žingsniuoti šalia.

– Skambino tavo buvusysis. Dukart.

Liana žingsnio nelėtino. Ji linktelėjo savo netikram broliui Grehemui Vesliui, kompanijos vykdomajam direktoriui, kuris kalbėjosi su kitu darbuotoju koridoriuje šalia savo kabineto durų. Grehemas taip pat linktelėjo, bet, priešingai nei Frenkas, pastebėjo niūrią Lianos veido išraišką ir nėjo artyn. Prie stalo, stovinčio arčiausiai Lianos kabineto durų, sėdėjo jos sekretorė Kerol – tyli, jautri jauna moteris, ji nė nepakėlė akių į Lianą.

Liana palaukė, kol jai už nugaros užsidarė kabineto durys, ir atsisuko į Frenką.

– Jis atrodė susijaudinęs, – pasakė Frenkas. – Kerol sujungė jį su manimi. Ji visa virpėjo savo Gucci kostiumėlyje.

– Frenkai, tai žaidimas, kurį žaidžia išsiskyrę žmonės. Kalenas skambina man pasakyti, kad Metju atvyko, ir kartu nori papriekaištauti dėl daugelio dalykų. Jam nepatinka drabužiai, kuriuos aš įdėjau sūnui, arba mano planai dėl Metju skrydžio namo…

– Jo balsas skambėjo taip, lyg būtų norėjęs ne tik pasiginčyti dėl džinsų.

Liana kalbėjo sausai ir labai aiškiai.

– Kalenas nesugeba tramdyti emocijų. Kai gyvenome susituokę, dėl šios savybės jis buvo nuostabus lovoje, bet visiškas nevykėlis visur kitur.

Frenkas apsimestinai sušveplavo:

– Na, blangioji, aš nebūčiau taip greit su juo skyręsis. Žvelgiant į gyvenimo laikrodį, dėl šios savo savybės jis mažiausiai valanda lenkia mano pažįstamus vyrus.

Liana atsirėmė į stalo kraštą. Frenkas nusišypsojo, ji irgi nenoriai šyptelėjo. Juodu su Frenku buvo tolimi giminaičiai, o jų panašumas – vos juntamas. Frenkas, šimto penkiasdešimt svarų [ 1 svaras = 0,45 kg (vert.)] raumeningas vyras, visada buvo pasiryžęs suspindėti šypsena, kuri daugumai atrodė tiek pat patraukli kiek kinų kvartalo gatvės, kuriose jis užaugo. Rimta, dažnai įsitempusi Liana buvo liesa, kampuotos figūros ir vos siekė penkias pėdas [1 pėda = 30,48 cm (vert.)]. Tačiau tamsios akys ir pergamentinis odos atspalvis išdavė, kad jųdviejų su Frenku šeimos šaknys glūdi derlingoje Tolimųjų Rytų dirvoje.

Liana žvilgtelėjo į „Cartier" laikrodį, kuris kur kas prasčiau atspindėjo jos stilių nei atiduotoji segė.

– Ar Kalenas sakė, kad Metju atskrido laiku? Girdėjau prognozuojant audras virš kalnų. Be to, Denveryje jis turėjo persėsti į kitą lėktuvą.

– Sakė, kad nori pasikalbėti su tavimi.

Liana neparodė susierzinimo.

– Ką gi, jam teks palaukti. Mudu su Grehemu už dešimties minučių išvažiuojame duoti interviu.

Frenkas nusisuko.

– Aš jį įspėjau, kad tu turi susitikimą ir gali būti nepasiekiama.

Liana vėl pakėlė galvą.

– Ką jis į tai?

– Velniop tą prakeiktą susitikimą, – Frenkui pavyko tai ištarti su atpažįstamu australišku akcentu. Priėjęs prie durų, jis vėl atsisuko į Lianą. – Ar manai, kad kariauti su buvusiuoju – gera mintis? O jeigu jis iš tiesų turi kažką svarbaus su tavimi aptarti?

Liana pagalvojo apie jųdviejų su Kalenu ginčus, vykusius visą jų santuokos laiką ir dešimt metų po skyrybų. O kur dar visas šimtmetis, kurį Robsonų ir Liuelinų šeimos žudė ir apgaudinėjo viena kitą. Juodu su Kalenu buvo nelaimingi įsimylėjėliai, manę galintys nepaisyti praeities intrigų ir susikurti naują ateitį.

Klydo.

Frenkas nebeištvėrė.

– Liana?

– Jei būsiu čia, kai kitą kartą Kalenas paskambins, pasakyk Kerol, kad mus sujungtų. Jei manęs nerastų, gali skambinti šįvakar į namus. Dabar pasirūpink, kad Kerol susisiektų su Metju. Gal jai pasiseks sužinoti, kaip sekėsi skrydis.

Durims trinktelėjus, Lianos pečiai nusviro, bet nespėjus giliai įkvėpti kažkas garsiai pasibeldė. Durys atsivėrė ir įėjo Grehemas.

– Mačiau išeinant Frenką. Netrukdau?

Ji prisivertė pasakyti bent dalį tiesos:

– Tiesiog ruošiuosi visus įtikinti, kad „Kiaulė" [Žodžių žaismas: kompanijos pavadinimas „Pacific International Growth and Development" (Tarptautinė Ramiojo vandenyno plėtros kompanija) trumpinamas PIG. Angl. pig reiškia „kiaulė" (vert.).] yra geriausias dalykas, atsiradęs San Franciske nuo duonos raugo išradimo laikų.

Liana pastebėjo, kaip Grehemas krūptelėjo, išgirdęs ją tariant jo taip sėkmingai valdomos kompanijos pravardę.

– Galėtume apsieiti ir be sutrumpinimo.

– Žinoma. Kalbėkime dar atviriau ir pasivadinkime „Tarptautiniais Ramiojo vandenyno žemių sukčiais".

– Gal tau reikėtų likti čia ir leisti man vienam pasikalbėti su žurnalistais.

Liana mostelėjo jam įeiti. Juodu su netikru broliu nebuvo draugai: jų tėvas Tomas tai žinojo. Bet Liana ir Grehemas vienas kitą suprato. Abu ištvėrė tėvo priespaudą, jo pykčio priepuolius, sąmokslus ir intrigas. Jiems pavyko galutinai nesusipykti, kai buvo priešinami tarpusavyje, ir nejučia pradėjo vienas kitą gerbti. Šviesiaplaukis Grehemas, kuris net sulaukęs keturiasdešimties vis dar kovojo su kūdikiškais riebaliukais, nebuvo panašus į Lianą, bet, nepaisant tūkstančio skirtybių, juos siejo vienas panašumas – nepageidaujamas ryšys su niekingu juos abu užauginusiu žmogumi.

Grehemas uždarė duris ir atsistojo nugara į jas.

– Neseniai skambino Džonas.

Džonas Grantas buvo „San Francisko kronikos" verslo skyriaus žurnalistas. Liana gūžtelėjo pečiais.

– Nusiunčiau jam išsamius aprašymus visų projektų, kuriuose šiuo metu dalyvaujame – bent jau tų, apie kuriuos mes norime, kad jis žinotų. Ar reikia dar ko nors?

– Nori, kad atsineštum perlą.

Akimirką Liana žvelgė į jį. Nekilo abejonių, apie kokį perlą kalba Grehemas, toks buvo vienintelis – „Perlas, kuris brangiai kainuoja". Šis perlas keliavo iš rankų į rankas tarp jos ir Kaleno protėvių nuo pat tų laikų, kai buvo ištrauktas iš Indijos vandenyno gelmių. Šis perlas buvo pavaizduotas ir didingame „Kiaulės" logotipe.

– Juokauji, – galiausiai pratarė Liana.

– Ne. Jis sako, kad perlas bus gera pradžia jo straipsniui ir puiki vaizdinė priemonė. Jie nori nuotraukos.

Liana nutilo, svarstydama Džono Granto prašymą. Panika, dabar nuslopusi iki tolimo maudžiančio ūžimo, vėl grasino iškilti. Ji apėjo stalą ir įsmeigė akis į miestą, besitęsiantį iki pat pakrantės.

– Man nepatinka jį nešiotis, Grehemai. – Ji nepridūrė post scriptum. „Perlą, kuris brangiai kainuoja" lydi nekokia šlovė: nors ir labai retas, tobulo grožio, jis dar niekam neatnešė sėkmės. Lianai nesinorėjo šiandien imti perlo į rankas. Tik ne dabar, kai Metju išskrido į Rytų pakrantę. Ji atsisuko. – Juk negaliu tiesiog įsimesti jo į rankinę su lūpų dažais ir servetėlėmis.

Grehemas užjaučiamai linktelėjo.

– Tai nesinešk, – lyg tarp kitko pasiūlė. Liana suprato jį tikintis, kad ji taip ir pasielgs. Tuomet jis galėtų visiems pasakoti, kad ji nenori aukotis dėl korporacijos gerovės.

Liana pažvelgė Grehemui į akis.

– Savaime suprantama, mums reikės apsaugos. Ar galėtum paprašyti Frenko tuo pasirūpinti?