Samantha Hunter - Karštis Niujorke

Bet Dela nebuvo atsitiktinis oro uoste sutiktas praeivis. Ši moteris – jo užduotis. Tiksliau viena jų. Daktarė Olivija Delaila Klark – nuo jaunystės vadinama Dela – buvo žmogus, su kuriuo jis turėjo suartėti.

Kažkas nutekino svarbius duomenis apie vakcinos biologiniam ginklui kūrimą Niujorke įkurtoje biotechnikos įmonėje ir Geibo užduotis buvo išsiaiškinti, kas prikišo nagus. Jie sužinojo tik vieną tyrimo dalį ir, be abejonės, mėgins gauti daugiau. Todėl Saugumo departamentas sukūrė apgaulingą tyrimą, tikėdamasis, kad kaltininkai užkibs ant jauko.

Kad ir kaip būtų, nusikaltėliai turėjo kontaktą viduje arba kitokį slaptą priėjimą prie kompanijos kompiuterių, kurie nebuvo prijungti prie bendro tinklo. Geibui reikėjo patekti į vidų ir išsiaiškinti, kas buvo tas kontaktas ir kaip šnipai gaudavo informaciją.

Jis patekdavo tenai kaip Saugumo departamento tyrėjas, per įprastus su kariniais kontraktais dirbančių personalo narių saugumo patikrinimus. Iš tikrųjų jis įdėmiai sekė ir mėgino pažvelgti po priedangomis, kad sužinotų, kokias paslaptis slepia laboratorijos darbuotojai.

Bet kuris sudominęs asmuo turėjo būti detaliai ištirtas. Tai reiškė lįsti į asmeninius žmonių gyvenimus ir daryti viską, ko prireiks, kad nutekėjimas būtų sustabdytas.

Dela anksčiau pagal sutartį dirbo toje kompanijoje viename vakcinos projekte, bet smulkmenos nebuvo tiksliai žinomos. Ji baigė darbą ankstyvoje projekto stadijoje, bet tai nereiškė, kad negali būti įtariama. Ji buvo pašalinė, atsitiktinis elementas, dėl to dar įdomesnė. Ji galėjo būti visiškai nekalta, bet galėjo būti užverbuota arba prievarta įtraukta užsienio agentų. Ji sumani, tad Geibas turėjo būti dar protingesnis.

Jis pakėlė kompiuterio lagaminėlį, kurį paėmė iš lėktuvo, ir numetė ant plataus stalo priešais sofą. Atidarydamas jį, telefonu fotografavo, kad galėtų sudėti atgal viską, kaip buvo. Pirmiausia pamatė elektroninį skaitytuvą ryškiai violetiniame plastikiniame dėkle ir keli užsienio kalbos įrašai nukrito ant grindų.

Delos lagaminėlis. Jis atliko užduotį ir atsinešė panašų lagaminėlį, kad galėtų „per klaidą“ išsinešti josios.

Įrašau buvo skirti italų kalbai mokytis, bet labiausiai jį domino nešiojamasis kompiuteris. Lagaminėlyje nebuvo jokių dokumentų. Jis įjungė savo kompiuterį, kuris buvo paliktas automobilyje, ir paleido slaptažodžius nulaužiančią programinę įrangą, kad įsilaužtų į Delos kompiuterį.

Kol tai buvo daroma, Geibas peržvelgė kitus daiktus. Galiausiai, įjungęs kompiuterį, jis pakėlė antakį, pamatęs dokumentą su užrašu „kandidatai“ ir vyriškų vardų sąrašą su komentarais ir duomenimis. Ten buvo nuorodos į jų biografijas internete – ne šnipų, o galimų vaikinų biografijas.

Dela ieškojo vyrų internete? Tai nustebino ir jis ėmė tyrinėti kiekvieną biografiją. Jį suerzino mintis, kad Dela galėtų susitikinėti su vienu šių nevykėlių. Ji verta geresnio.

Pyptelėjimas davė ženklą, kad slaptažodis surastas, ir jis nukreipė dėmesį į jos bylas, kurias dabar galėjo atidaryti ir nusikopijuoti į savo kompiuterį. Ten buvo keletas užrakintų bylų ir reikės daugiau laiko, kad jas ištyrinėtų. Baigęs darbą, Geibas sudėjo viską atgal taip, kaip rado, ir pažvelgė į laikrodį.

Kiek užtruks, kol Dela pastebės, kad pasiėmė ne tą lagaminėlį, ir susisieks su juo? Būtina, kad ji pirmoji užmegztų kontaktą. Tai leis jai jausti, kad padėtis jos rankose. Jis neneigė, kad nekantravo vėl ją pamatyti. Galimybė suartėti su daktare Klark buvo labai gundanti ir, nors tai buvo užduoties dalis, jis paprastai nejausdavo tokio nekantrumo. Tai, ką rado iki šiol (nebent ras ką įdomaus užrakintose bylose), reikalavo tik bendros apžvalgos. Bet Geibas norėjo sužinoti daugiau.

Troško pasimylėti su ja, sau galėjo būti atviras.

Jis atsirėmė ir, prisitraukęs kompiuterį artyn, ėmė tyrinėti bylas ir laukti, kol suskambės telefonas. Neabejojo, kad tai įvyks.

Dela paskubino žingsnį, artėdama prie restorano, kur turėjo susitikti su Geibu Rosu. Buvo priblokšta, kai atidarė lagaminėlį ir suprato, kad jis ne jos. Ypač išvydusi pluoštą dokumentų su Saugumo departamento antspaudais ir jo ženklelį. Ji iš karto uždarė lagaminėlį ir paskambino Geibui.

Lėktuve buvo tokia sutrikusi, kad pačiupo ne tą lagaminėlį. Vis dėlto, pamanė su šypsena, čia buvo proga vėl susitikti su Geibu. Ji turėjo sukaupti visas jėgas, kad, pastebėjusi klaidą, paskambintų jam telefonu, parašytu ant lagaminėlio etiketės.

Priėjusi mažą kavinę su ant šaligatvio sustatytais staliukais po tamsiai raudonu tentu, ji išgirdo savo vardą ir atsisukusi išvydo Geibą, stoviniuojantį prie durų. Paskubomis priėjo prie jo ir pamatė, kad jis laiko jos lagaminėlį.

– Atleisk, – tarė Dela. – Galėjau jį atsiųsti, kad tau nereikėtų važiuoti čionai.

Jis nusišypsojo ir, paėmęs savo lagaminėlį, padavė jai josios.

– Taip geriau. Nenorėčiau, kad jis patektų į svetimas rankas.

– Tiesa, aš… – tarė ji ir nudelbė akis, bet paskui vėl pažiūrėjo į jį. – Nenaršiau po tavo daiktus, bet, atidariusi lagaminėlį, pamačiau, kad dirbi vyriausybei. Prisiekiu, kad pamačiau tik antspaudą ir tavo ženkliuką, ir iš karto uždariau.

– Vertinu tai, – tarė Geibas. – Tavo daiktai nepaliesti. Nepastebėjau, kad apsikeitėme, kol nepaskambinai.

Tada priėjo vienas padavėjų, Džianis, ir nusišypsojo Delai.

– Cao, Gianni. Come stai? Avete una tavola libera 1 1 Sveikas, Džiani. Kaip sekasi? Ar turite laisvą staliuką? (it.) (čia ir toliau – vert. past.) ?

– Ho siempre una tavolo per voi, bella 2 2 Visada turime staliuką tau, gražuole (it.). , – meiliai atsakė Džianis ir, paėmęs valgiaraštį, palydėjo juos prie staliuko kieme.

Geibas pažvelgė į ją.

– Kalbi itališkai?

– Ne taip gerai, kaip norėčiau. Turiu galimybę šį rudenį važiuoti laikinai dėstyti į Italiją, bet dar neapsisprendžiau. Praktikuojuosi, kai galiu.

– Grazie, Gianni 3 3 Ačiū, Džiani (it.). , – tarė ji, nusišypsojusi vyresniam vyrui. – Čia Geibas.

– Malonu susipažinti, Geibai, – pasisveikino padavėjas ir Dela vos nenusikvatojo pamačiusi, kaip Džianis prisimerkęs stebėjo Geibą, kol jie užsisakinėjo gėrimus.

– Artimas draugas? – paklausė Geibas, kai Džianis pradingo kavinės viduje.

– Mokiau jauniausią jo dukrą matematikos, kad ji pagerintų balus, prieš stodama į universitetą, ir parašiau jai rekomendaciją. Keletą vakarų svečiavausi jų namuose, todėl susipažinau su šeima. Jie labai mieli žmonės.

– Ar ji įstojo ten, kur norėjo?

– Taip, į veterinarijos specialybę Kornelyje, gavo visą stipendiją, – Dela nusišypsojo, didžiuodamasi, kad galėjo padėti.

– Ar užaugai čia, mieste? – paklausė Geibas.

– Ne, gimiau Konektikute ir kone visą paauglystę gyvenau Bostone.

Ji nutilo, nepaminėdama to, kad paauglystę praleido Masačusetse, nes penkiolikos buvo priimta į Harvardą. Dvidešimties baigė pirmąsias doktorantūros studijas, o dvidešimt ketverių – antrąsias.

– Kada pradėjai dirbti Kolumbijoje?

– Maždaug prieš aštuonerius metus. Dabar mano namai Niujorke. Neįsivaizduoju savęs niekur kitur.

– Bet daug keliauji?

– Taip. Be mokytojavimo, dirbu konsultante keliuose valstybiniuose ir privačiuose projektuose, be to, lankausi įvairių šalių universitetuose. Tai puiki galimybė keliauti. – Dela nutilo, kai Džianis atnešė vyną ir priėmė jų užsakymus, tada nukreipė temą nuo savęs. – Taigi, dirbi Saugumo departamentui? Tikriausiai labai įdomu.