Catherine Mann - Nepatogus romanas

– Taigi, Trojau, kokiu tikslu skrendi į Čikagą?

Trojus atpažino Hilarę Rait vos įlipęs į lėktuvą. Ji atrodė kaip Interpolo bylos nuotraukoje, net ir strazdanos ant nosies bei saulės nušviesinti rudų plaukų ruoželiai. Tačiau nuotraukoje buvo nematyti žemiau kaklo – neatleistinas neapdairumas, nes mergina buvo labai patraukli. Įtikimai nekalta gundančių linijų ilgakojė paprastai buvo ne Trojaus tipo. Tačiau jis buvo ne iš tų, kurie elgiasi kaip tikimasi. Dėl to ir skrenda šiuo reisu kartu su ja, o ne pakluso CŽV darbuotojų, dirbančių kartu su Amerikos CŽV skyriumi, planui. Vyras norėjo pamatyti, kaip ji atrodo užklupta nepasiruošusi.

Jam pasisekė, kad vieta prie lango buvo laisva, tad galėjo prisigretinti prie jos. Tai buvo neįtikėtinai lengva ir ji nieko neįtarė. Ji galėtų išsitatuiruoti naivuolė ant strazdanoto veido. Seksuali riesta nosytė, kurią būtų nieko prieš pabučiuoti bekeliaudamas link ausies. Nuotraukoje matė, jog ji graži, bet nebuvo pasiruošęs energijos srautui, trykštančiam iš jos. Juto merginos tyrumą taip tikroviškai kaip ir ją pačią.

Skrendantis į Čikagą lėktuvas buvo viena netinkamiausių vietų, kur tik mergina galėjo būti. O tuo labiau jos neturėjo būti tame gyvačių lizdo susibūrime šį savaitgalį.

Velniai griebtų visas aukštesnes jėgas , skyrusias jai vaidmenį šitame beprotiškame vaidinime. Trojus galėjo atpažinti nusikaltėlį Čikagoje be jos, bet Interpolas reikalavo jos patvirtinimo. Dabar jam tapo aišku, kad mergina per naivi tame vakarėlyje trintis šonais su nusikalstamo pasaulio rykliais – būriu aferistų, labdaros renginiais maskuojančių tarptautines pinigų plovimo operacijas.

– Trojau, ei? – Hilarė pamojavo ranka jam prieš veidą, jos nagai buvo nukramtyti iki gyvuonies. – Tai ko gi tu skrendi į Čikagą?

– Dėl darbo. – Tai buvo tiesa. – Dirbu su kompiuteriais. – Tai irgi tiesa, bet tiek ir pakaks šiam kartui. Netrukus nusileidus Hilarė vėl pamatys jį ir tada supras, kas jis iš tiesų yra. Ir tada greičiausiai pasikeis – užsidarys arba mėgins prisigerinti. Paprastai žmonės vertino jį dėl praeities arba pinigų.

– O kas tave veda į Čikagą? – paklausė, nors atsakymą žinojo.

– Labdaros renginys. Esu renginių planuotoja ir vadovas siunčia mane patikrinti virtuvės šefo šiame renginyje.

Ji buvo prasta melagė. Net jei Trojus būtų nežinojęs tikrosios jos kelionės priežasties, vis tiek būtų pajutęs, kad kažkas jos istorijoje ne taip.

– Virtuvės šefas… Čikagoje… O dirbi Vašingtone. Ar tu dirbi lobistams?

– Mano specializacija – labdaros renginiai, bet ne pačios kampanijos. Neorganizavau renginio Čikagoje, tiesiog domiuosi konkurentais. Tai nėra lengvas darbas – išbėgi penktadienio vakarą, lakstai iki pat sekmadienio popietės organizuodama vakarėlius ir… – ji sąmoningai nutilo. – Kalbu nesąmones. Tau neįdomi mano dienotvarkė.

– Reiškia specializuojiesi turtingų ir įžymių žmonių aureolių blizginime. – Trojus nusišypsojo.

Ji stipriai suspaudė lūpas.

– Galvok, ką nori, man nereikia tavo pritarimo.

Požiūris, sužavėjęs Trojų. Tad kodėl jis vis tiek erzino ją? Nes atrodė tokia velniškai graži teisėtu pykčiu žibančiomis akimis. Toks veide atsispindintis mąstymas buvo labai retas, be to, jis galėjo žmogui sukelti rūpesčių.

Trojus tai labai gerai žinojo. Jam reikėjo sutelkti visas jėgas, kad nusileistų ir priimtų teisėjo reikalavimus, kai buvo nuteistas penkiolikos. Nors karinėje mokykloje gavo daugiau, nei tikėjosi: atrado draugų ir naujus gyvenimo principus. Išmoko žaisti pagal taisykles. Su laiku netgi gavo priėjimą prie kompiuterio ir pradėjo vaizdo žaidimų kampaniją – užsidirbo trigubai daugiau pinigų, nei jo žymusis tėvas daktaras kada nors parnešė namo.

Bet visa tai turėjo savo kainą – kiekvienas žingsnis buvo sekamas FTB 3 3 FTB – Federalinis tyrimų biuras. . Jie pajuto, jog visagališkumas, patirtas knaisiojantis po gynybos departamento duomenų bazę, sukelia priklausomybę. Neišvengiamai. Dvidešimt vienų Trojus gavo viliojantį pasiūlymą – jei norėjo ir toliau suktis aukštuomenės sluoksniuose, turėjo prireikus paskolinti savo įgūdžius amerikiečių Interpolui.

Dvidešimt vienų ši mintis jį suerzino. Trisdešimt dvejų jam teko nenoriai pripažinti, kad reikės žaisti pagal jų taisykles, ir jis net ėmė nekantrauti, kada taps iškviečiamu berniuku, dalyvaujančiu didžiausiose tarptautinėse sulaikymo operacijose. Trojus buvo atsidavęs darbui, nes žinojo, jog ir toliau bus reikalingas vis naujoms užduotims.

Laikui bėgant jiems Trojus tapo reikalingas ne tik dėl darbo kompiuteriu. Vyro turtas atvėrė duris į įvairius aukštuomenės sluoksnius. Kai Interpolui skubiai prireikdavo kontakto aukštuomenėje, jie kreipdavosi į Trojų ir kitus tokio tipo nepriklausomus agentus. Daugiausia jis vis dar dirbo užribyje pagelbėdamas su kompiuteriais. Tokiems atviriems darbams kaip šis Trojus buvo kviečiamas maždaug kartą per metus, kad jo priedanga netaptų per daug atpažįstama.

Bent dalelė tokio atsargumo būtų pravertusi ir šioje situacijoje, prieš neapgalvotai įtraukiant Hilarę Rait į šią jungtinę CŽV ir Interpolo operaciją. Ji nesugebės atlaikyti viso šio apsimetinėjimo savaitgalį. Nesugebės įsilieti.

Trojus tai suprato dar skaitydamas Hilarės biografiją, net jei darbdaviai to ir nepastebėjo. Dievas žino, kodėl Interpolas laikė jį genijumi, bet atsisakė klausyti jo nuomonės. Dėl to Trojus nusprendė skristi šiuo reisu su ja ir patvirtinti savo įtarimus. Ir neklydo. Turės nesitraukti nuo merginos visą savaitgalį ir saugoti, kad ji nesužlugdytų visos operacijos.

Buvo tikras, kad būti šalia jos visą savaitgalį nebus labai sunku.

Pirmą kartą per daugelį metų nebuvo nuobodu. Kažkas šioje moteryje jam kėlė smalsumą, o jo gyvenime buvo nedaug mįslių. Tad jis niekur nesitrauks iki skrydžio pabaigos ir viską išsiaiškins. Kai Hilarė sužinos jo pilną vardą – viešą prastos reputacijos tapatybę, – ji atsitrauks. Greičiausiai niekada nesužinos tikros jo dalyvavimo šioje operacijoje priežasties, o tokia moteris kaip Hilarė Rait neprasidėtų su Trojaus Donavano reputacijos vyru, ypač visai neseniai nudegusi dėl santykių su vaikinu.

Bet ne tai nulėmė jo sprendimą laikytis šalia. Trojus buvo merginai reikalingas, kad išgyventų šį savaitgalį, net jei ji to ir nežinojo.

– Ar galėčiau pasiūlyti jums nemokamą gėrimą? – pritūpusi paklausė stiuardesė. – Vyno ar kokteilį?

Hilarės šypsena sustingo ir dėl tokio paprasto klausimo jos linksmumas išgaravo. Alkoholio paminėjimas pažadino nemalonius prisiminimus.

– Ne, ačiū.

– Man irgi nereikia. – Trojus papurtė galvą ir atsisuko į Hilarę. – Ar įsitikinusi, jog nenori vyno arba ko nors kito? Daugelis žmonių geria, kad įveiktų baimę.

Ji atsitraukė nuo sienos ir sąmoningai pasitempė.

– Aš negeriu.

– Niekada?

Mergina nenorėjo baigti savo dienų kaip motina – kasmet uždaroma vis kitame alkoholikų reabilitacijos centre, kol Hilarės tėvas vis puoselėjo viltį, kad šis kartas jai tikrai padės. Deja, niekada nepadėjo.

Namuose Hilarės niekas nelaikė. Vašingtonas buvo jos šansas susikurti naują gyvenimą ir mergina negalėjo leisti niekam šios galimybės sugriauti – nei gėrimui, nei simpatiškam vaikinui.

– Niekada, – atsakė. – Aš niekada negeriu.

– Čia slypi istorija. – Trojus žaidė platininiu rankogalio segtuku.

– Tikrai taip. – Dievas liudytojas, vyro losjono po skutimosi kvapas svaigino.