Barbara Dunlop: Įsimylėti bosą

Kalisa Smit nusimovė purvinas sodo pirštines ir ėmė trauktis atbula nuo Niubergų namo, šypsodamasi su pasitenkinimu ir pasididžiavimu. Užtruko visą mėnesį, bet naujoji veja tviskėjo kaip smaragdai po rugpjūčio saule. Už iškarpytų jos kraštų, gėlynuose, iškastuose šalia dviaukščio kolonijinio stiliaus namo sienų, buvo supilta šviežia juoda žemė. Viename erdvaus kiemo krašte buvo pasodinti visžaliai augalai ir nykštukiniai klevai, teikiantys šešėlį ir privatumą.

– Dekoratyvinės paprikos atrodo labai gražiai, – tarė Megana, ateidama keliuku nuo darbinio jų pikapo.

– Tai gudrybė, – paaiškino Kalisa.

Megana giliai įkvėpė.

– Tikiuosi, jiems ta gudrybė patiks.

– Geriau tegul patinka.

Niubergai ne patys mieliausi klientai pasaulyje, bet merginų darbas galiausiai buvo baigtas.

– Ar bent užsidirbome pinigų? – paklausė Megana.

– Tikiuosi, kad taip. Daug išleidome durpėms, bet nesamdėme darbininkų.

– Todėl didžiąją dalį darbo padarėme pačios.

– Gerai, kad mūsų algos nedidelės.

Megana nusišypsojo.

– Atrodo nuostabiai.

Kalisa pajudino skaudančius pečius. Jos blauzdos buvo įsitempusios, o raumenis skaudėjo nuo daugybės fizinio darbo dienų. Šviesioji darbo pusė buvo ta, kad nereikėjo lankytis sporto salėje ir ji turėjo galimybę dailiai įdegti.

– Padarysiu keletą nuotraukų mūsų interneto svetainei, – nusprendė ji.

Kalisa ir Megana įkūrė Mozaikinį peizažą mažiau nei prieš metus, vos baigusios studijas ir gavusios kraštovaizdžio projektavimo diplomus.

– Šią popietę sulaukėme dar trijų darbo pasiūlymų, – tarė Megana.

– Gal, prieš imdamosios naujo projekto, galime paskubomis pavakarieniauti?

Megana sukikeno.

– Kai tiek darbų, dar sugebi galvoti apie maistą?

– Vadink mane sumania asmenybe.

– Suvalgyčiau mėsainį.

– Beni, atvažiuojame!

Benio mėsainiai buvo nedidelis madingas restoranas, įsikūręs alėjoje šalia merginų atidarytos kraštovaizdžio kūrimo reikmenų parduotuvės, vakarinėje Čikagos dalyje. Seną ir erdvų sandėlį draugės išsinuomojo dėl dydžio ir palankios kainos. Estetika nelabai atitiko jų skonį, bet jos nudažė ir pašviesino viršuje įrengtą butą, pastatė ten dvi viengules lovas ir šiek tiek senų baldų.

Kalisa pasiėmė fotoaparatą nuo priekinės praktiško mėlyno darbinio pikapo sėdynės ir, vaikščiodama po kiemą, ėmė fotografuoti.

Tuo metu Megana surinko likusius įrankius ir sudėjo į dėžę. Tada atsisėdo ant bagažinės dangčio ir ėmė skaityti naujienas planšetėje.

– Ar interneto svetainėje yra naujų pasiūlymų? – paklausė Kalisa, fotografuodama plokštėmis klotą takelį, apsuptą baltų ir rožinių bijūnų. Fone matėsi namo veranda ir dvigubos pagrindinės durys, o saulė nuostabiai apšvietė gėles.

– Yra labai daug žmonių, ieškančių sodo priežiūros paslaugų.

Megana ir Kalisa buvo kalbėjusios apie tai, kad prie savo verslo vizijos galėtų pridėti ir sodo priežiūros paslaugas. Jos nenorėjo į tai susikoncentruoti, bet, jei pasamdytų profesionalią darbuotojų komandą, galėtų uždirbti papildomų pinigų. Klientų skaičius pamažu augo, bet pelnas nebuvo didelis.

Kalisa darė paskutinius kadrus.

– Ką apie tai manai? – paklausė, eidama prie pikapo.

– Ar ką nors nuo manęs slepi? – Megana spoksojo į planšetės ekraną. Kalisa sustojo šalia.

– Apie ką?

Megana atsuko jai planšetę. Kalisa suėmė ją ir įsižiūrėjo.

Ji prisimerkė nuo ryškios saulės šviesos ir pamatė jaunųjų nuotrauką. Patrauklus vyras vilkėjo smokingą, o nuostabią nuotakos suknelę pabrėžė įspūdingai spalvinga rožių, tulpių ir levandų puokštė.

– Matai? – paklausė Megana.

– Ferdinando rožes? – Gėlės buvo nuostabios. Kalisa niekada nebuvo mačiusi tokio purpurinio atspalvio.

– Nuotaką!

– O kas dėl… – Ir tada Kalisa pamatė. Apstulbusi atitraukė ranką.

– Tai tu.

– Ne aš. – Kalisa žiūrėjo į pribloškiamai pažįstamą moters veidą. Bet juk tai negalėjo būti ji. – Nuotrauka padirbta? – paklausė.

– Ir aš taip pamaniau, – atsakė Megana. – Bet jų yra daug daugiau. – Ji pasislinko, kad abi matytų ekraną, ir ėmė rodyti kitas nuotraukas.

– Kas per velnias? – Kalisa perėmė planšetę. – Ar tai pokštas? – Ji atsisuko į draugę. – Tu tai padarei?

Megana atsistojo, kad geriau matytų.

– Radau jas prieš porą minučių.

Kalisa sustojo prie nuotraukos, kur jaunieji pjaustė vestuvinį tortą.

– Įspūdingas, – įvertino Megana. – Septynių aukštų.

– Akivaizdu, kad kitame gyvenime turiu daug pinigų. – Kalisa įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną nuotakos pozą ir veido išraišką. – Gaila, kad negaliu duoti mums paskolos.

Kalisa mėgino suvokti, iš kur galėjo būti paimtas jos veido atvaizdas, spėdama, kad tai buvo kažkoks internetinis žaidimas.

– Artėja mano gimtadienis, – balsu mąstė ji, mėgindama sugalvoti, kas kitas, išskyrus Meganą, būtų paaukojęs tiek laiko, kad sukurtų jai tokią netikėtą dovaną.

– Dailus jaunikis, – tarė Megana.

Kalisa dar kartą pažiūrėjo į vyrą.

– Gana patrauklus.

– Čia parašyta, kad jis – Šeinas Kolbornas.

– Kodėl man šis vardas atrodo girdėtas?

– Kolborno aviacija, – perskaitė Megana, prisiminusi garsią, Čikagoje įsikūrusią įmonę.

– Vadinasi, tai padarė kažkas iš Čikagos.

– Bet tas vaikinas tikras. Jis yra Kolborno aviacijos savininkas.

– Oho, – susirūpino Kalisa. – Jam tai nepasirodys juokinga. Ar kiti gali matyti šį puslapį?

– Radau nuotraukas vakarinių naujienų svetainėje.

Kalisa dar labiau sutriko.

– Bet tai vieša svetainė…

Megana linktelėjo.

– Kodėl? Kaip? Turime priversti išimti tas nuotraukas.

– Manau, kad tai teisėta.

– Tai absurdiška.

– Atrodo, kad turi antrininkę.

– Nuotraukos netikros, – Kalisa apžiūrinėjo nuotakos veidą. – Neįmanoma, kad kas nors būtų toks panašus į mane.

Tai buvo pokštas. Tikriausiai buvo tokių jos nuotraukų, kurias kažkas pasisavino be jos žinios.

– Gal dalyvavai klonavimo eksperimente?

– Abejoju, kad žmonės buvo klonuojami, kai gimiau.

– Tikiuosi, kad tai nedaroma ir dabar, – vylėsi Megana. – Žinai, yra dar viena galimybė.

Kalisa laukė. Megana ir toliau tylėjo. Kalisa pakėlė akis.

– Kokia?

– Kad turi identišką dvynę, – pasakė draugė.

Kalisa papurtė galvą.

– Buvai įvaikinta.

– Buvau beveik metų, kai mane įvaikino. Mama būtų žinojusi apie seserį dvynę. Ji būtų man pasakiusi.

Džilda Smit nebuvo labai smulkmeniška moteris. Ji mėgo cheresą ir prisiminimai apie ją nebuvo patys geriausi. Bet ji nebūtų galėjusi pamiršti, kad jos įvaikinta mergaitė turėjo dvynę.

Megana pabrėžtinai pažiūrėjo į ekraną.

– Gal jus išskyrė?

– Kas galėjo tai padaryti? Ir kodėl būtų laikęs tai paslaptyje?

– Čia parašyta, kad ji – Darsė Rivers. Dabar – Darsė Kolborn.

– Mano tikrasis vardas buvo Forpė.

– O pavardė – Smit. Tie, kas įvaikino Darsę, pakeitė ir jos vardą.

– Negali būti, – paprieštaravo Kalisa, nenorėdama pripažinti Meganos spėjimo logiškumo. – Tiesiog negali.

Megana gūžtelėjo pečiais, nebeturėdama ko pridurti.

Apžiūrinėjant moters nuotraukose veido bruožus, Kalisai spaudė krūtinę ir ėmė keistai mausti galūnes. Ji stengėsi suvokti naujieną.