Andrea Laurence - Neplanuotos vestuvės

Tarsi pagal signalą Natalija atidarė pasitarimų kambario duris ir sustojo tarpduryje. Rankose laikė sugriebusi pakuotę – keturi kavos puodeliai tvirtai stovėjo vietose – kaip visada. Tačiau jos žvilgsnis buvo kažkoks keistas. Paprastai ramus veidas buvo suvargęs, lūpos suspaustos. Kažkas negerai.

– Kas atsitiko, Natalija? – paklausė Bri.

Natalija nusisuko nuo Bri, pažvelgė į Ameliją, ilga jos tamsių plaukų uodegėlė švystelėjo per petį.

– Pas tave, Amelija, atėjo neįtikėtinai karštas vaikinas. Jis sako esąs tavo… hmm… vyras.

Kažkas aiktelėjo. Amelija suabejojo, kuri. Gal ji pati. Pakilo iš krėslo aiškiai panikos perkreiptu veidu: juk čia negali būti Taileris. Jis tik ką parašė žinutę ir net neužsiminė esąs Našvilyje, Natalija turbūt apsiriko.

– Ir kaip jis atrodo?

Natalija suraukė antakius.

– Prieš penkias minutes nebūčiau pagalvojusi, kad tu turi vyrą. Tuo labiau nesitikėjau, kad nesuprasi, kas jis, kai tik paminėsiu.

– Aukštas šviesiaplaukis vešliais antakiais ir ledo mėlynumo akimis?

Natalija lėtai linktelėjo.

– Galėtų būti. Jis laukia vestibiulyje su vestuviniu žiedu, ryškiai spindinčiu ant piršto. Ką nors praleidau?

– O taip, – suprunkštė Greta.

Eidama per kabinetą Natalija padėjo gėrimus ant stalo ir sunėrė rankas ant krūtinės.

– Ištekėjai? Už to vaikino vestibiulyje?

– Taip, – prisipažino Amelija.

– Amelija… ta, kurios vestuvės planuojamos jau nuo penkerių? Amelija… ta, kuri vos prieš kelias savaites prisiekinėjo neturinti jokio ypatingo žmogaus? Norėjau paklausti, ar tikrai tu tas pats žmogus, ką? Nesi tik kokonas, atrodantis kaip Amelija?

Gaila, kad dėl tokio savo poelgio neišeina apkaltinti ateivių įtakos, bet šį kartą prisidirbo pati. Ne be reikalo Natalija stebisi. Amelijos vestuvės tikrąja žodžio prasme suplanuotos jau dvidešimt trejus metus. Jos segtuvai su piešiniais bei iškarpų iš žurnalų koliažais išsivystė į Pinterest paveiksliukus ir skaičiuokles, bet turinys išliko praktiškai toks pat. O turint omenyje, kad niekada nebuvo susižadėjusi, viskas apgalvota labai jau detaliai. Kartkartėmis Amelija atnaujindavo pasirinktų spalvų paletę, bet visa kita likdavo nepakeista. Ji visada svajojo apie didžiules vestuves su šimtais svečių ir tonomis gero maisto, su šokiais ir taip jos mėgstamomis elegantiškomis smulkmenomis. Amelijai tereikėjo rasti gyvenimo meilę, kuris apsivilktų nusižiūrėtą Armani smokingą ir įgyvendintų jos svajones realybėje.

Kaip galėjo visko atsisakyti ir perėjusi Elvio nava ištekėti už geriausio draugo… Tiesiog nesuvokiama. Tačiau Vegasas taip jau, matyt, veikia žmones.

– Tai ilga istorija. Jos tave supažindins.

Amelija pasuko prie durų.

– Gal bent savo kavą pasiimsi? – paklausė Natalija tiesdama popierinį puodelį espreso su pieno puta, baltu šokoladu ir karamele.

Amelija jau tiesė ranką, bet staiga pajuto stiprų aromatą. Skrandis iškart ėmė maištauti ir moteris susiraukusi žengė atgal.

– Ak ne, dėkui. Gal vėliau. Dabar tiesiog negaliu.

Greitai apsisukusi ji dingo koridoriuje. Iš tolo pasivijo Natalijos balsas:

– Ar kas nors man pasakys, kas čia, po galais, dedasi?

Taileriui Diksonui vestibiulyje teko laukti ilgiau, nei tikėjosi. Kai tamsiaplaukė moteris nuėjo koridoriumi, jis neabejojo, kad Amelija tuojau pas jį atskubės. Atbėgs tekina ir šoks į glėbį, apkabinusi pasveikins skambiu bučiniu į skruostą kaip visada.

Žvilgčiodamas į roleksą Taileris ėmė svarstyti, ar tik nebus apsirikęs. Neabejojo, kad Amelija čia, dar prieš tai, kai ji atsakė į žinutę: atpažino jos automobilį stovėjimo aikštelėje. Taigi ji arba ignoruoja Tailerį, arba pyksta už ilgą tylėjimą ir verčia jį laukti, arba vengia, nes susidrovėjo dėl vestuvių nakties.

Taileris nesuprato, ko čia drovėtis. Su tokiu kūnu kaip jos padarytų paslaugą visuomenei, jei vaikščiotų nuoga. Žinoma, jie peržengė ribą, bet juk dėl to išgyvens. Jau ir anksčiau jų draugystė yra patyrusi išbandymų.

Ko gero, ji pyksta, kad Taileris nepaskambino. Darbotvarkė po susijungimo buvo pašėlusi, bet taip ir turėjo būti. Jis nupirko keletą neapdorotų deimantų ir vežė į Indiją supjaustyti.

Sudrebino aukcioną Belgijoje ir pačiupo senovinę safyro segę, iki revoliucijos priklausiusią Prancūzijos karališkajai šeimai. Užbaigė svarbią sutartį su Beverli Hilso juvelyrais – tieks jų dirbiniams deimantus. Kai tik pagalvodavo, kad reikia paskambinti, laiko juostos visiškai nesutapdavo. Amelija tikrai nebūtų apsidžiaugusi skambučiu antrą valandą nakties.

Štai kodėl jis nebebando užmegzti rimtų santykių. Jau nusvilo su Kristina ir pamoką išmoko. Žinojo, kad daugeliui moterų jo dienotvarkė nepatiktų, nors ir patinka rezultatas – pinigai.

Iš pradžių tas deimantinis statusas ir egzotiškos kelionės atrodo svaiginamos, bet labai greitai daugelis moterų suvokia, kad jis nuolat kelyje. Ne, jis neis su tavimi į vakarėlį darbovietėje. Ne, jis neplepės apie tavo nenusisekusią dieną, kai jus skirs dešimt laiko juostų, o jis turės tuo metu labai įtemptai dirbti.

Amelijai jo dienotvarkė iki šiol niekada netrukdė. Negi tai būtų pasikeitę tik dėl santuokos?

Ir ko čia nervintis? Juk Amelija nerado savo Princo Žavingojo per dešimtį metų. Tai nebus susiradusi ir per tą mėnesį, kol Taileris buvo išvažiavęs. Jis myli Ameliją, bet ji garsėja nelabai sėkmingais santykiais. Taileris tik kartą gyvenime buvo sutikęs moterį, kuriai reikėjo tiek daug dėmesio kaip Amelijai – tai jo buvusioji. Jis tai puikiai suvokė viską pradėdamas, tačiau Amelija – ji geriausia draugė – ir Taileris padarys bet ką, kad tik būtų laiminga.

Akivaizdu.

Jie pasistengs išsiskirti. Pirmiausia dėl to ir atėjo. Nepaisant to, ką galbūt mano Amelija, Taileris tyčia nevilkina. Vis dėlto jei būtų atviras pats sau, pripažintų: liūdna, kad daugiau niekada nebegalės paliesti tų švelnių apvalumų. Jis džiaugėsi būdamas Amelijos draugu, bet neprieštarautų galėdamas dar kiek patyrinėti jos kūną, o tada vėl taptų tik draugais. Juk vos vos teparagavo – tokios moters tiek neužtenka.

Bet Taileris žinojo, kad galų gale kūniški malonumai nublanks prieš draugystę. Amelija – vienas svarbiausių žmonių jo gyvenime, ir tuo jis nerizikuos vien dėl galimybės vėl pasimylėti. Ji ne tik geriausia draugė, ji – varančioji gyvenimo jėga. Vaikystėje, kai jis tebebuvo niekas, pasiklydęs didžiulės savo šeimos chaose. Mokykloje, kai buvo tiesiog nepastebimas. Amelija jį pamatė, kai niekas kitas nepanorėjo. Ji matė Tailerio potencialą ir uždegė jame ugnį, paskatino stengtis dėl savęs paties. Per pastaruosius dešimt metų Taileris sukūrė savo kompaniją, prekiavo pačiais gražiausiais brangakmeniais ir senienomis. Gyveno taip, kaip net nesapnuodavo būdamas vargeta Vegaso vaiku. Amelija privertė jį patikėti, kad jis visko gali pasiekti.

Ne, tikrai nerizikuos draugyste net dėl nuostabiausio sekso visatoje.

Taileris pakėlė akis ir pamatė iš tarpdurio jį stebinčią Ameliją. Ji nepribėgo ir nepuolė į glėbį, bet šią akimirką entuziastingo sutikimo jis jau nebesitikėjo. Buvo patenkintas, kad ji bent jau nepaliko jo čia stovėti nežinia kiek.

Amelija abejodama žengė kelis žingsnelius ir nieko nesakė. Šiandien atrodė nuostabiai. Tarsi spindėjo visa ir Taileris nepajėgė atplėšti akių – jos bėgiojo moters kūnu, žavėjosi nerta suknele. Tamsiai violetinė tunika, raukta po putlia krūtine, siekė kelius. Ji mūvėjo juodas tampres ir avėjo batus, paryškinusius dailias kojas.