Sarah Mallory - Praradimas

– Vaikams nepakenks pagyventi kitur, – burbtelėjo duodamas pirštines ir skrybėlę apsimiegojusiam tarnui ir pasišokinėdamas per dvi pakopas užbėgo viršun. – Tiesą sakant, joms tai išeis tik į naudą. Ji dar pamatys.

Aleksui įvirtus į miegamąjį kamerdineris pašoko iš nuostabos.

– Milorde, nesitikėjau, kad grįšite taip anksti…

– Nieko tokio, Linkolnai. Ar rytoj turiu kokių nors reikalų?

– Ne, milorde. Tik apsilankymą pas siuvėją.

– Na, jis gali palaukti, – tarė Aleksas ir išsinėręs iš švarko padavė jį kamerdineriui. – Kai tik prašvis, nusiųsk žinutę į arklides. Noriu, kad rytoj devintą ryto mano dvikinkė lauktų prie durų.

Ragindamas žirgus Čentrio pusėn, Aleksas pajuto, kad geras ūpas grįžta. Šie namai buvo mėgstamiausia jo vaikystės vieta. Dabar, stebėdamas pavasario saulės nušviestą rytinį fasadą, buvo priblokštas jų grožio. Namas buvo baigtas statyti netrukus po monarchijos atkūrimo, sienos buvo balintos kreida, langai ir kampai puošti kalkakmeniu. Pastatas buvo nedidelis, bet gražių proporcijų. Jį užbaigė status stogas, virš kurio kilo aukšti, dailūs kaminai. Tai buvo tikras meno kūrinys, vertas paveikslų ir skulptūrų, kurias jis įsigijo per pastaruosius kelerius metus. Jis taip pat puikiai tiko nuošaliems vakarėliams, kuriuos čia ketino rengti artimiems draugams.

Kol Aleksas sustojo prie durų, buvo jau vidurdienis. Palikęs arklininką rūpintis žirgais, nuėjo prie atdarų durų, kur jo laukė liokajus.

– Panelė Grenšam ir vaikai vakarinėje pievelėje, – tarė Finglis ir, paėmęs Alekso skrybėlę ir pirštines, atsargiai padėjo ant staliuko prie sienos. – Ar norėtumėte, kad praneščiau apie jūsų atvykimą, milorde?

– Ne, nereikia, pats jas rasiu.

Aleksas perėjo pagrindinį holą ir pasuko į svetainę, iš kurios pro aukštus langus buvo galima patekti tiesiai į sodus. Nei terasoje, nei gėlynuose nebuvo nė gyvos dvasios, bet balsai ir vaikų juokas atvedė jį prie vartų aukštoje gyvatvorėje, skiriančioje sodus nuo plačių pievų, už jų buvo gražus ežeras su parku ir miškas.

Megė ir Florencija buvo įsitraukusios į atkaklų badmintono mūšį prieš Dianą. Visos buvo taip įsijautusios į žaidimą, kad iš pradžių jo nė nepastebėjo. Jis galėjo valandėlę pažiūrėti į jas iš šono. Mergaitės lakstė pirmyn atgal šūkaudamos iš džiaugsmo, kai atmušdavo sviedinuką. Diana pataikydavo beveik visada. Aleksas negalėjo atitraukti nuo jos akių, bet ne iškart suprato, kas pasikeitė. Lakstydama po pievą ji nešlubčiojo. Megei numušus sviedinuką aukštai į orą, Diana pašoko jo atmušti.

– Bravo, panele Grenšam! – šūktelėjo susižavėjęs. – Gražus smūgis.

– Dėde Aleksai!

Mergaitės pasileido prie jo. Diana ramiai stebėjo jį nuleidusi raketę. Turint galvoje jų vakarykštį susitikimą, nėra ko stebėtis, bet kas buvo – pražuvo. Aleksas linksmai pasisveikino.

– Naudojatės geru oru, panele Grenšam?

Ji truputį atsipalaidavo ir atsargiai šyptelėjo.

– Tai atlygis Megei su Florencija už sunkų darbą šio ryto pamokose.

– Ar jau reikia eiti? – nenoriai paklausė Florencija.

Aleksas papurtė galvą.

– Su manimi nereikia jokių ceremonijų. Juk pertraukiau jūsų žaidimą.

– Mums nekaip sekasi, – prisipažino Megė. – Diana žaidžia kur kas geriau.

– Na, galbūt pavyks išlyginti rezultatą, – tarė Aleksas ant patiesalo netoliese pamatęs ketvirtą raketę. – Panele Grenšam, ką pasakysite, jei judvi su Florencija sužaisite prieš mudu su Mege?

Mergaitės sukrykštė iš džiaugsmo, bet Diana papurtė galvą.

– Juk atvykote ne tam, kad su mumis pažaistumėte, milorde.

Kelios neklusnios, raudonos sruogos ištrūko iš smeigtukų gniaužtų. Jam norėjosi ištiesti ranką ir užkišti palaidas garbanas jai už ausies. Jeigu jie liktų dviese, labai norėtų su ja pažaisti… Nuo tos minties ėmė pulsuoti įkaitęs kraujas. Dėmesys nuklydo. Jie kalba apie badmintoną, ne apie flirtą.

– Gresia pavojus Arandeilų garbei, – pareiškė jis tikėdamasis, kad sukilęs karštis greitai atslūgs.

Aleksas nusivilko švarką ir liko su įmantriai siuvinėta liemene, kuri būtų labiau tikusi Bondo gatvei, o ne kaimo sodui, bet jam tai nerūpėjo.

– Paduok man raketę, Mege!

Geras pusvalandis buvo kupinas greičio ir įsiūčio. Aleksas pastebėjo, kad iš pradžių Diana kiek drovėjosi jo draugijos. Ji stengėsi perkelti svorį ant kairės kojos ir labai šlubavo, bet Aleksas nekreipė į tai dėmesio ir atmušdavo sviedinuką iš visų jėgų. Jo džiaugsmui, netrukus Diana atsigavo ir užsimiršusi ėmė bėgioti ir šokinėti gaudydama kiekvieną jo padavimą. Įsijautus į žaidimą, dingo ir šlubčiojimas. Mačas nutrūko tik tada, kai pasirodė padėklu su gėrimais nešinas Finglis. Liokajus priminė, kad virėja ruošia mokinėms priešpiečius.

– Tada pasakyk virėjai, kad valgysiu kartu, – pareiškė Aleksas. – Žinoma, jeigu panelė Grenšam neprieštaraus.

Mergaitės tuoj pat išreiškė pritarimą, Diana tik skėstelėjo rankomis.

– Priešpiečiai bus vaikiški, – įspėjo ji.

– Tai parūpink man gero klareto, Fingli, kad nepritrūkčiau jėgų, – pridūrė Aleksas ir linktelėjo liokajui.

Finglis nusilenkė ir nuėjo perduoti paliepimo virėjai. Aleksas nuo padėklo paėmė bokalą elio ir atsisėdo ant patiesalo. Kol Diana pylė Megei ir Florencijai limonado, jis stebėjo, kaip gilioje suknelės iškirptėje kilnojasi jos krūtys. Vėl pajutęs tą patį karštį, nusuko akis. Šitai į jo planus neįėjo.

– Ar taip leidžiate visas dienas? – paklausė jis Dianos.

– Jei tik nelyja. Augančiam organizmui sveika pajudėti gryname ore.

Suaugusiam taip pat.

Diana negalėjo atplėšti akių nuo raumeningo grafo, įsitaisiusio ant patiesalo. Jis sėdėjo patogiai ištiesęs ilgas kelnėtas kojas. Žinojo, kad jis garsėja kaip madingas ir sportiškas vyriškis. Žiūrint į raumeningas šlaunis, plačius pečius, didelę krūtinę ir plokščią pilvą, kurį išryškino prigludusi liemenė, buvo nesunku tuo patikėti.

Padavusi mergaitėms stiklines įsipylė limonado sau ir patraukė prie patiesalo sunkiai šlubuodama trumpesne kaire koja. Ji šlubavo ne taip smarkiai, kad turėtų atsisakyti aktyvių žaidimų. Vaikystėje ji žaidė su seserimi ir pusseserėmis, bet atsidūrusi šalia svetimų žmonių negalėdavo pamiršti negalios. Nepajėgdavo žingsniuoti lengvai ir elegantiškai, kaip reikalaujama iš jaunų merginų. Kaskart, kai Diana įšlubčiodavo į kambarį, motina užversdavo akis.

Seseriai pasiūlius tapti mažosios ledi Margaretos ir panelės Florencijos guvernante, Diana noriai sutiko. Kalboms apie pristatymą karališkajame dvare ir Londono sezoną nutilus, Diana pastebėjo, kad motinai gerokai palengvėjo. Jai būtų buvę gėda pristatyti luošą dukterį visuomenei.

– Atrodote labai rimta, panele Grenšam, – grafo balsas nutraukė jos mintis. – Ar pasakiau ką ne taip?

– Ne, visai ne, – tarė stumdama šalin nemalonius prisiminimus. – Klausėte, kaip leidžiame dienas. Kasdien keliamės pusę aštuonių ir po pusryčių sėdame prie pamokų. Po pietų mokomės toliau arba, jeigu oras geras, einame į lauką pasivaikščioti arba pažaisti. Mūsų dienos kupinos veiklos, mergaitės mokosi skambinti klavesinu bei kitų dalykų, būtinų jaunoms merginoms – siūti, dainuoti ir šokti, nors manau, kad jos tam dar turės daugybę laiko.

– Dėl jūsų kaip guvernantės gebėjimų neturiu jokių abejonių, panele Grenšam.

Diana matė, kad Megei su Florencija atsibodo sėdėti ir jos vėl žaidžia badmintoną. Dabar niekas jų negirdės.