Joss Wood - Be rimtų įsipareigojimų

– Aš tikrai nesuprantu. Atrodė, kad taip pat domiesi manimi, kaip ir aš tavimi.

Brodė pasikasė sprandą.

– Taip, aš tikrai pasimetusi. Sudėtinga paaiškinti, bet, patikėk, kalta tik aš, tu čia niekuo dėtas.

Keidas linktelėjo.

– Žinau, kad tu, nes jei priklausytų nuo manęs, tu jau būtum nuoga ir vos alsuotum.

Na, po galais, čia jau nėra ko pridėti. Reikia tiesiog išeiti.

– Labai suklydau. – Brodė pasitraukė nuo lango ir sugniaužė už nugaros rankas. – Atsiprašau, kad puolu į kraštutinumus.

Keidas atsistojo ir persibraukė pirštais plaukus.

– Nesijaudink. Juk ne pasaulio pabaiga.

Jam, žinoma, ne. Juk nuo tada, kai būdamas aštuoniolikos jis prisijungė prie Mavericks , įsikibusi jam į parankę staipėsi ne viena gražuolė. Per šešiolika metų susidarytų visas jų būrys. Vienas skambutis, viena žinutė ir vos po kelių minučių turės Brodei pamainą.

Vadinasi, visas kvailas scenarijus apsivertė aukštyn kojomis. Brodė niekada nebus viena iš Vebo mergaičių. Ji pasuko prie durų, ir kaip tik tuo metu suzvimbė Keido telefonas. Jis nuo stalo paėmė aparatą.

Perbraukęs nykščiu ekraną perskaitė žinutę ir susiraukė.

– Kvinas su Maku tuojau bus čia, – pasakė jis.

Kvinas Reinas ir Makas Makaskilas – geriausi Keido draugai, buvę tos pačios komandos žaidėjai, o dabar verslo partneriai. Taip, gėda prisipažinti, bet kaip ir bet kuris apsėstas Mavericks gerbėjas ji laikraščiuose bei internete daug skaitė apie trijulės žygdarbius. Apie moteris – tiesa, Keidas ne toks pagarsėjęs žaidėjas kaip Kvinas ar Makas, – apie jų, daugiausia Kvino, beprotiškus triukus, apie skandalus… Ir vis pasižymėdavo Kvinas. Tiesą sakant, pastaruoju metu kaip tik Kvinas nuolat teikė peno žiniasklaidai.

Brodė žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos. 7:36, sekmadienio rytas.

– Dar taip anksti?

– Taip, net keista. – Keidas atsistojo ir perėjo prabangią virtuvę. Atidaręs didžiulį šaldytuvą ištraukė du buteliukus vandens. Mostelėjo Brodei. – Nori?

Ši linktelėjo ir lengvai sugavo mestą buteliuką.

– Dėkui. – Pamojo į duris. – Man jau reikia eiti.

Keidas linktelėjo pritardamas, bet pamatęs, kad ji negali atsukti kamštelio, priėjo arčiau. Paėmęs buteliuką atidarė ir vėl ištiesė jai.

– Prašom.

– Ačiū, – padėkojo Brodė ir žvilgtelėjo į sofą. – Atsiprašau, na supranti… dėl to.

Keido veide atsispindėjo smalsumas.

– Gal kada paaiškinsi man kodėl. – Jiedu išgirdo už durų trankius žingsnius. – Mano vaikinai atėjo.

– Dingstu iš kelio.

Keidas praėjo pro ją ir atidarė bičiuliams duris. Brodė jau žiojosi paskubomis pasisveikinti, bet pamačius jų veidus balsas įstrigo gerklėje. Praėję pro Brodę jie apsupo Keidą. Abiejų veidai buvo balti lyg popierius. Akys paraudusios.

– Kas atsitiko? – kimiu balsu paklausė Keidas.

Brodė stebėjo, kaip abu vyrai uždėjo rankas Keidui ant pečių. Širdis į kulnus nukrito matant jų veidų išraišką, kurią ji tuojau atpažino. Jie blogų naujienų pasiuntiniai, baisaus likimo pranašai. Jie ketina pasakyti Keidui, kad jo gyvenimas pasisuks 180 laipsnių kampu.

Taip pat atrodė jos teta Popė, kai pasakojo, kad Brodės tėvai, geriausia draugė Čelsė ir senas draugas Džėjus, neseniai tapęs jos vaikinu, negyvi, kad kartu su kitais šešiais žmonėmis žuvo košmariškoje avarijoje. Jie važiavo švęsti dvidešimtojo Brodės gimtadienio, matyt, likimui pasirodė, kad geriausia gimtadienio dovana – vienintelei išlikti gyvai susidūrus visai eilei automobilių.

Kodėl jos pasigailėta?

– Sakyk. Dabar. – Išgirdusi jo balsą Brodė mintimis grįžo į prieškambarį, pažvelgė į tris mindžiukuojančius vyrus liūdnais veidais.

– Keidai, Vernoną šį rytą ištiko širdies smūgis, – pompastiškai pareiškė Kvinas. – Jis neišgyveno, vaikine.

Brodė matė, kaip Keido veide blykstelėjo pasipriešinimas, netikėjimas, ir tyliai išsmuko pro duris. Gedulas – labai asmeniškas išgyvenimas, Keidui tikrai nereikia, kad po namus sukinėtųsi nepažįstamas žmogus. Be to, Brodė dar ne iki galo įveikė savo pačios širdgėlą, tebekentėjo dėl šeimos, geriausios draugės ir vaikino, už kurio tikėjosi ištekėti, netekties.

Užjaučiu, Keidai , – pagalvojo ji. – Nuoširdžiai užjaučiu . Kažkada jos širdis buvo drąsi, o siela laisva. Dabar Brodė tikėjosi, kad žinia apie draugo mirtį nepakeis Keido asmenybės taip, kaip panaši nelaimė pakeitė ją pačią.

Gyvenimas ją pakeitė ir Brodė dabar jau nebe ta nerūpestinga mergaitė, kokia buvo. Į realų gyvenimą grįžo žinodama, jog tikrai nebus ta moteris, kuri galėtų pasiduoti seksualaus viengungio milijonieriaus vilionėms.

Po šešių mėnesių

Brodė planšetėje užsirašė kliento atsakymus, paspaudė vykdyti ir pažvelgė į jį. Po velnių , – pagalvojo pamačiusi susidomėjusias akis. Šis susitikimas ir taip jau užtruko ilgiau nei planuota, bet Brodė nenorėjo prarasti potencialaus kliento.

Tai vienas iš trūkumų pažinčių versle, kai dirbi su klientais vyrais. Brodė gana patraukli, todėl jie tikisi, kad pavyks išvengti dažnai varginančio paieškų proceso ir tiesiog pasigriebti ją.

– Kokios moters ieškote? – paklausė Brodė tyčia žaisdama bjauriu žiedu su milžinišku dirbtiniu deimantu ir smaragdu, kurį buvo užsimovusi ant kairės rankos piršto.

– Tiesą sakant, ketinau prašyti lieknutės blondinės dailia figūrėle, bet esu atviras įvairiems pasiūlymams. Gal į jus panaši moteris… tarkime, jūs. Turiu bilietus į operą. Ar mėgstate operą?

Žinutė gauta. Brodė operos negali pakęsti, ir su klientais susitikinėti ji irgi nenori. Niekada. Iš viso nevaikšto į pasimatymus. Ji dalykiškai nusišypsojo ir pakėlusi ranką parodė žiedą.

– Jaučiuosi pamaloninta, bet esu susižadėjusi. Tomas – specialiųjų pajėgų karys. Šiuo metu užsienyje.

Praėjusią savaitę Tomas buvo Mikas – neprilygstamas detektyvas. Prieš tris savaites ją gelbėjo Džesis, kuris plaukioja kalnų upėmis.

Ką čia pasakysi? Brodei patinka tariamų sužadėtinių įvairovė.

Rašydama likusią informaciją ji nekreipė dėmesio į vyruko bandymus flirtuoti nepaisant sužadėtuvių su Tomu ir reikalavimo sumokėti už kavą. Stebėjo, kaip jis išeina iš kavinės, kaip sėda į žemą japonišką sportinį automobilį. Įsitikinusi, kad jis nebeatsisuks, Brodė nuleido galvą ant stalo ir švelniai į jį pabeldė kakta.

– Dar vienas kvietė į pasimatymą? – paklausė kavinės savininkė Dženė ir prisėdusi ant kėdės priešais patapšnojo delnu jos galvą.

Nors Brodė stengėsi laikytis atokiau nuo energingos pagyvenusios moters, Dženė vis tiek tapo jos drauge. Brodė mažai kada atviraudavo – kalbėdama ir aptarinėdama praeitį nieko nepakeisi, tai kam to reikia? – bet Dženė dėl to nesikrimto. Kaip ir močiutės sesuo Popė, Dženė priversdavo Brodę kartkartėmis atsiverti.

Keisčiausia, kad per paskutines tris savaites ji su Keidu kalbėjosi daugiau nei su visais kitais – įskaitant Dženę ir Popę – per visą dešimtmetį.

Ši mintis išdygo tarsi iš niekur. Brodė retai, o gal ir niekada dieną negalvodavo apie Keidą Vebą. Prisiminimai apie jį, bučinius ir tvirtą kūną, kurį juto apkabinusi, buvo mažyčiai malonumai, kuriuos ji sau leisdavo naktimis, visiškoje tamsoje.

– Būti kviečiamai į pasimatymus – profesinė rizika.

Norėdama atsikratyti įtampos Brodė ištiesė nugarą ir pasukiojo galvą.

Dženė stumtelėjo jai rožinę lėkštutę su sausainiais, papuoštais šokolado drožlėmis.