Barbara Dunlop - Meilės neapgausi

Priešpiečių klientų banga pamažu slūgo ir kepyklėlės vadybininkė Hana Redklif su palengvėjimu atsiduso.

– Dar truputį – ir išvirsiu iš koto, – pasiguodė Hana.

Neseniai prie keturiasdešimtmečių prisijungusi putloka moterytė, kuri savo iškilumus aiškino pačios diagnozuota silpnybe sviestiniam kremui, turėjo švelnų balsą. Jos akys buvo šviesiai rudos ir priminė kavą su pienu, o gražų veidelį nuolat puošė šypsena. Abu Kelės sūnūs, Džeimsas ir Etanas, buvo didžiuliai jos gerbėjai.

– Padaryk pertrauką, – pasiūlė Kelė. – Mudvi su Nense susitvarkysime.

– Pailsink kojas, – pritarė Nensė, ji kaip tik valė espreso kavos aparatą. – Nuvalysiu stalus.

– Neatsisakysiu, – nesipriešino Hana. – Nors dar truputį pabūsiu. Sveiki.

Kelės akys nukrypo į tą pusę, kur žvelgė Hana. Pro kepyklos vitriną link „Saldu gardu“ durų žingsniavo meras Votkinsas.

Nensė nusijuokė. Ji studijavo koledže ir per vasaros atostogas viešėjo pas šeimą Čarlstone. Jai meras neatrodė žavus.

Henkas Votkinsas buvo vienišas. Šiek tiek jaunesnis už Haną, bet toks pat linksmuolis. Tamsūs plaukai šonuose buvo gerokai patrumpinti, o viršuje palikta ilgesnė kupeta ne itin patiko Kelei. Bet jis buvo gana patrauklus, o tai politikui nemažas pranašumas.

Paprašyta jį apibūdinti, sakytų, kad tai stambus vyras sodriu skambiu balsu. Iš vienos garsiausių Čarlstono šeimų. Jos šaknys siekė septynioliktojo amžiaus pradžią.

Pranešdamas apie lankytoją skambtelėjo klasikinio stiliaus auksinis durų varpelis.

Kelė pasitraukė nuo kasos ir ėmėsi tvarkyti keksiukus vitrinoje. Nenorėjo trukdyti Hanai.

– Laba diena, pone mere, – pasisveikino Hana.

– Juk žinai, kad gali mane vadinti Henku, – atsakė meras.

– Henkai, – pasitaisė Hana. – Ko šiandien norėtumėte? – ji ranka parodė į stiklinį indą kairėje. – Citrininės sluoksniuotos tešlos pyragaičio? Ar kokosų skonio pyragaičio su sviestiniu kremu? Šiandien labai populiarūs keksiukai.

– Ką rekomenduotum?

– Išsirinkę pyragaitį su karijų riešutais niekada nesuklysite.

– Puiku.

– Plaktos grietinėlės? – pasiteiravo Hana.

– Žinoma, – iš viršutinės švarko kišenės meras išsitraukė piniginę. – Kele? – pašaukė jis.

– Plakta grietinėlė visada tinka, – atsiliepė Kelė. Stengėsi atrodyti labai užsiėmusi keksiukais. Nenorėjo sumaišyti Hanai kortų.

– Gal galėtume šnektelėti, – rimtesniu tonu pridūrė Henkas.

Kelė bemat įsitempė.

– Ar kas nors negerai?

Prieš šešis mėnesius netikėtai mirus vyrui Kelės optimizmas išnyko kaip dūmas.

Staiga suprato, kad per kartu su Frederiku praleistą laiką tapo pernelyg rami ir viskuo patenkinta. Pamiršo, kad gyvenimas lygiomis porcijomis dalija skausmą ir nusivylimą. Turi susiimti ir būti viskam pasiruošusi.

– Nieko, kas keltų didelį nerimą, – Hanai tiesdamas dešimties dolerių banknotą tarė jis. Šyptelėjęs pridūrė: – Grąžą pasilik.

– Ačiū, Henkai, – padėkojo Hana.

Henkas vėl sutelkė dėmesį į Kelę.

– Palaikysi man draugiją?

– Žinoma, – Kelė atsirišo ir nusiėmė tamsiai žalios spalvos prijuostę.

Po ja buvo apsirengusi baltą palaidinę ir žalsvai rusvos spalvos kelnes. Plaukai nerūpestingai susukti į kuodą, ausyse žibėjo nedidukai auskarai su deimantais, kuriuos jai Frederikas padovanojo pernai per gimtadienį. Niekada jų neišsisegdavo. Apeidama vitriną neramiai sukiojo sužadėtuvių ir tuoktuvių žiedus.

Baiminosi, kad Henkas atnešė blogų žinių dėl leidimo atnaujinti terasą.

Henkas siūlėsi asmeniškai pasikalbėti su tarybos nariais, kad leidimo išdavimo procesas neužtruktų. Kelė atsisakė ir dabar šiek tiek gailėjosi. Galbūt reikėjo priimti pagalbą.

Frederikas vis sakydavo, kad svarbu išlaikyti vietos politikus savo pusėje.

Jie tau gali nepatikti, – sakydavo jis. – Gal net iš tikrųjų jų nemėgsti. Tačiau būti maloniam nieko nekainuoja ir niekada nežinai, į kurią pusę pasisuks vėjas.

Jei „Saldu gardu“ negaus leidimo atnaujinti terasos, jie negalės pakeisti atraminių sijų, o tai reiškė, kad terasą, kol nesugalvos ko nors kito, teks uždaryti. Jau buvo gegužė, pati turizmo sezono pradžia. Kelė tikėjosi, kad iki birželio pabaigos galės dirbti visu pajėgumu.

Jie prisėdo prie laisvo stalelio šalia lango.

– Ar yra nesklandumų dėl leidimo? – paklausė Kelė.

– Deja, taip.

Kelės širdis nusirito į kulnus.

– Prašymą atmetė?

Henkas pasitiesė servetėlę ir pasiėmė šakutę.

– Dar ne. Bet Lorensas Denisonas dvejoja.

– Kodėl?

Kepyklai, kaip ir kitiems istorinio rajono pastatams, buvo taikomos griežtos restauravimo sąlygos. Teritorijos išskirtinumą saugojo priimti teisės aktai. Pateikdama prašymą dėl „Saldu gardu“ terasos rekonstrukcijos Kelė įvertino ir tai. Terasa bus didesnė, tačiau derės prie dabartinės architektūros.

– Toks jau tas Lorensas, – Henkas gūžtelėjo pečiais. – Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis – vis dar jo mėgstamiausias.

– Negaliu patikėti, kad jį vis išrenka į tarybą, – kalbėdama Kelė mąstė apie galimus sprendimus. Galėtų sumažinti terasą ir galbūt atlikti tik konstrukcinį atnaujinimą, palikti apdailą taip, kaip buvo. Bet būtų gaila išleisti tiek pinigų ir nepagerinti pastato funkcionalumo. O kad pateiktų patikslintą pasiūlymą, procesą teks pradėti iš naujo. Taip prarastų daug laiko. Ir tikrai tektų uždaryti terasą visam vasaros sezonui.

– Jis buria miesto gražinimo reikalų komitetą, – reikšmingai tarstelėjo Henkas.

Kelė prisimerkė, bandydama suvokti, ką jis nori tuo pasakyti.

– Ir?

– Ir, jei kas nors… tarkim… prisijungtų prie komiteto ir parodytų ypatingą susidomėjimą miesto gražinimo reikalais, Lorensas tam žmogui taptų palankesnis, – kalbėdamas Henkas gardžiavosi plakta grietinėle.

Kelei šis pasiūlymas nepasirodė patrauklus.

– Siūlai papirkti Lorensą, kad jis pritartų mano leidimui?

Henkas prajuko.

– Dalyvauti komiteto veikloje tikrai nėra kyšis.

– Paperkama ne tik pinigais.

Henkas uždėjo ranką jai ant rankos.

Šis gestas buvo labai pažįstamas. Kelė norėjo patraukti ranką, tačiau prisiminė Frederiko žodžius. Būti maloniam nieko nekainuoja.

– Ar tau nepatinka, kad miestas galėtų tapti gražesnis? – paklausė Henkas.

– Žinoma, kad ne. – Kas galėtų tam prieštarauti. – Bet esu užsiėmusi. Na, žinai: berniukai, kepykla, namai.

Kai atsikraustė gyventi į Čarlstoną, kartu su Frederiku nusipirko erdvų restauruotą namą, statytą dar prieš pilietinį karą. Jis buvo gražus, tačiau jo priežiūrai reikėjo daug laiko, pastangų ir pinigų.

Kepyklos durys vėl atsidarė. Tarpduryje stovėjo aukštas vyras. Jis įdėmiai apsižvalgė, tarsi viską iš karto įvertindamas.

Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi jį pažinotų, nors buvo tikra, kad mato pirmą kartą. Apie metro aštuoniasdešimties ūgio, vešliais tamsiais plaukais, žydromis akimis ir vyrišku smakru. Žengdamas į vidų atrodė labai pasitikintis savimi.

– Darbo ten nedaug, – Henko žodžiai Kelę grąžino į jų pokalbį. – Esu komiteto pirmininkas ir pažadu nepaskirti tau jokių sudėtingų užduočių. Susitinkame kartą per savaitę. Komitetą sudaro šeši nariai. Priklausomai nuo svarstomos temos, pritraukiame ir šiek tiek visuomenės dėmesio, todėl posėdžiuose dalyvauja ir miesto gyventojai. Viskas vyksta civilizuotai ir santūriai.

Kartą per savaitę neatrodė daug, bet tai reikštų, kad tą vakarą negalėtų paskaityti pasakos berniukams, tektų samdyti auklę, o kitam vakarui liktų dvigubai daugiau namų ruošos darbų.