Dani Collins - Būk mano, Andželika

Versta iš Dani Collins, Pursued by the Desert Prince, 2017

© Dani Collins, 2017

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

© Asta Adomavičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019

© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016

© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2020

© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020

ISBN 978-609-03-0560-7

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Pastato apsaugos darbuotojai Andželikai Sauveterei pranešė, kad pas ją atvyko Kasimas ibn Nouras, Zamairo princas.

Ji klestelėjo į kėdę neturėdama jokio noro susitikti su nepažįstamu vyru. Tik ne šiandien.

– Žinoma. Palydėkite jį į mano kabinetą, – paliepė trumpai. Privalo priimti svečią.

Hasna minėjo, kad viešėdamas Paryžiuje jos brolis norės su ja susitikti.

Andželika nenutuokė, kodėl nuotakos brolis pageidauja susitikti su nuotakos suknelės dizainere, tačiau greičiausiai jis ketino nustebinti seserį. Tad kažin susitikimas užtruks ar bus nepakenčiamas. Diena su princese Hasna ir jos mergvakaris nebuvo nepakenčiami. Tiesą sakant, buvo smagu.

Buvo daug žmonių ir triukšmo, o Andželika intravertė. Apie tai kam nors užsiminus, visi jai tvirtindavo: Juk nesi drovi! Būdama mergaitė buvo itin drovi, tačiau dėl siaubingai susiklosčiusių aplinkybių teko įveikti baimes. Dabar ji gali dirbti pilname žmonių kambaryje, nors giliai širdyje ją tai vis dar smarkiai baugino.

Laukė tos dienos, kai sesuo Trela bus pasirengusi tapti Dvynių namų veidu. Keista taip galvoti, juk jų veidai vienodi. Dažydamasi lūpas Andželika pripažino sau, kaip stipriai trokšta, kad Trela susitiktų su naujais klientais, nuotakų broliais ir rengtų tokias šventes kaip ta, kurioje šiandien priiminėjo svečius.

Ji troško, kad Trela pasveiktų.

Bet nespaus. Pastaraisiais metais Trela, stengdamasi įveikti fobijas, padarė nemažą pažangą. Ji buvo pasiryžusi dalyvauti Hasnos ir Sadiko vestuvėse ir vis dar laikėsi sau duoto pažado.

Taip ir bus , – patikino save Andželika.

O kol kas… Ji pasukiojo galvą, kad nuslopintų įtampą, surakinusią kaklą, kai teko dirbti ilgas valandas derinant paskutines vestuvių detales.

Bent drabužiai atrodo nepriekaištingai. Jos ir Trelos kurtas šilkinis audinys nesiglamžė.

Andželika pakilo žvilgtelėti į savo atvaizdą kabineto kampe stovinčiame veidrodyje. Juodos kelnės gulė nepriekaištingai, lengvas švarkelis siuvinėtais kraštais suplevendavo kiekvieną kartą sujudėjus, sidabrinė palaidinės spalva tiko prie veido. Makiažas vis dar puikus, tik šukuosena išsidraikiusi.

Andželika skubiai ištraukė smeigtukus, perbraukė pirštais plaukus ir ant pečių paskleidė ilgas rudas sruogas. Pernelyg kasdieniška?

Į duris pasibeldė apsaugos darbuotojas ir Andželika nebespėjo susikelti plaukų į kuodą. Atidarė duris.

Bemat pasijuto, lyg stovėtų po vidurnakčio dangumi, apšviestu žvaigždžių ir šiaurės pašvaistės, o mėnulis atrodė didesnis ir ryškesnis, nei saulė kada galėtų tapti.

Jautėsi apakinta ir turėjo pasistengti neišsiduoti, bet, jei atvirai, prieš ją stovintis princas buvo nuostabus. Tamsios akys atrodė beveik juodos, nors iš tiesų buvo tamsiai rudos. Tobulas veidas, tiesi nosis ir tvirta žandikaulio linija. Burna… apatinė lūpa neabejotinai erotiška.

Kūnas šaltas ir tvirtas kaip deimantas. Jo šalis garsėjo neįtikėtinu konservatyvumu, tačiau ant juodų trumpai kirptų plaukų galvos apdangalo nebuvo. Jei Andželikos neapgavo akys, po tobulai pasiūtu vakarietišku kostiumu slėpėsi puikiai ištreniruotas kūnas.

Ji nurijo seiles. Mąstyk, Andželika .

– Jūsų šviesybe. Andželika Sauveterė. Prašau užeiti.

Ji neištiesė rankos, nes Zamaire moterims toks elgesys nederamas.

Bet jis ištiesė. Paryžiuje toks vyro elgesys šiek tiek peržengia ribas.

Andželika paspaudė stiprią plaštaką ir visas jos kūnas krestelėjo. Skruostai nukaito. Panašu, kad svečias tai pastebėjo ir tai tik dar labiau vertė kaisti. Andželikai nepatiko būti tokiai nuspėjamai.

– Labas. – Ne Ačiū, kad sutikote susitikti arba Vadinkite mane Kasimu .

– Ačiū, Morisai, – sukuždėjo paleisdama sargybinį ir atsikrenkštė. – Viskas gerai.

Likusi viena su nepažįstamu vyru arba moterimi Andželika elgdavosi itin apdairiai, tačiau ji nebijojo princo dėl jo ryšio su Hasna ir Sadiku. Jei princas organizuotų ką nors nusikalstamo, vis tiek visas pasaulis jam paklustų ir Andželika neįstengtų pasipriešinti.

Be to, ant jos pakabuko buvo įtaisytas pavojaus mygtukas.

Beje, buvo panašu, kad ji tuoj iš tikrųjų pradės panikuoti. Širdis plakė sparčiau, skrandyje susimezgė mazgas. Kūnas skleidė įspėjamuosius signalus. Vos prieš kelias sekundes jautėsi išsekusi, bet pakako vieno tvirto rankos paspaudimo, ir pasijuto ne tik kupina energijos, bet ir keistai pažeidžiama.

Jaudinosi lyg mokinukė, o tai jai nebūdinga. Augdama su dviem užsispyrusiais broliais išmoko atlaikyti stiprią vyrišką energiją.

Niekada to nepatyrė. Jautė pavojų užsidarydama viena su tuo vyru kabinete. Ne tokį pavojų, kurio norėtų išvengti, labiau vidinę riziką. Tarsi būtų išliejusi jausmus eilėmis ir dabar lauktų viešo teismo.

– Prašau sėstis, – pakvietė rodydama į pokalbių erdvę už sienos. Šiame kambaryje nebuvo didelių langų su vaizdu į Paryžiaus panoramą, tačiau tai vis tiek buvo viena mėgstamiausių vietų, nes čia ji pasislėpdavo nuo pasaulio. Andželika daug laiko praleisdavo savo dvigubo stalo pusėje arba prie eskizų lentos.

Trelos pusė būdavo tuščia. Ji namie, Ispanijoje, bet jos čia dažnai dirbdavo kartu paskendusios tyloje.

– Ką tik išviriau kavos. Ar norėtumėte?

– Ilgai neužtruksiu.

Gera žinia. Ji per stipriai reagavo į princo apsilankymą, tačiau išgirdusi jo žodžius nusivylė. Kaip keista! Ji stengėsi išlaikyti emocinį atstumą tarp savęs ir kitų žmonių. Jei nesistengtų, pasaulis ją įveiktų, bet pakako tik kartą svečiui apsižvalgyti asmeninėje jos erdvėje, ir Andželika pasijuto nuoga ir pažeidžiama. Matoma. Pastebėjo, kad laukia jo pritarimo.

Neatrodė, kad princas pageidautų prisėsti, todėl ji prispaudė virpančius delnus prie kėdės, ant kurios paprastai sėdėdavo priimdama klientus, atkaltės.

– Ar norėjote aptarti kokias nors vestuvių detales?

– Tik tai, kad visas sąskaitas turėtumėte siųsti man, – jis žengė į priekį ir ant Trelos stalo padėjo kortelę.