Dani Collins - Vesiu tave, Sinija

Sinija neturėjo tokių iškilumų kaip Vera, bet vyrų dėmesio nestokojo. Ji nesistengė puoselėti savo išvaizdos taip, kaip, jos mamos manymu, turėtų, tačiau žinojo, kad ilgi banguoti šviesūs plaukai ir aristokratiški veido bruožai suteikė pranašumo. Jie tobulai kontrastavo su tamsia Veros išvaizda. Draugė, žinoma, taip pat mokėjo tuo pasinaudoti.

Sinija ne susitikinėdavo, o greičiau tiesiog palaikydavo Verai draugiją. Šįvakar čia atėjo žinodama, kad iš klubo jos išeis su kažkuo, kas patrauks Veros dėmesį. Vera nesibodėdavo vykti į vos pažįstamų vyrų namus, tad Sinija tikėjosi galėsianti ištrūkti iš čia viena.

Pasibaigus kalboms ir laukiant fejerverkų šou, aplink tvyrantis triukšmas šiek tiek aprimo.

– Būtų puiku, jei rastume, kas mus pavaišintų gėrimais.

Klasikinis Veros elgesys, taip ji mėgdavo paerzinti Siniją. Vera žinojo draugės nuomonę, kad moterys privalo pačios savimi pasirūpinti ir iš vyrų nieko nesitikėti.

Sinija, nenorėdama suteikti draugei malonumo, prikando pro lūpas besprūstantį komentarą apie feminizmą.

– Damos? – už nugaros pasigirdo vyriškas balsas. – Ar lipsite viršun?

Besiartindamas prie laiptų, Henris atpažino šviesiaplaukę. Rimto veido ir gracingos figūros, aptemptos vintažine suknele, kurią jo seserys neabejotinai išgirtų. Dvynės – tikros mados entuziastės, bet Henris taip pat atpažindavo kokybiškus drabužius.

Moters išvaizda prilygo švelniai elegancijai. Apsunkusių makiažų ir perdėtai išsidabinusių damų jūroje ji išsiskyrė, vilkėdama trumpą juodą drabužį, papuoštą mirgančiais kutais. Plaukai dailiai priekyje suspausti bangomis ir sutvirtinti paprasta deimantų juostele. Viena subtilios tiaros pusė papuošta lapų ornamentais ir plunksna.

Be jokių pastangų atrodė protinga ir moteriška.

Prieš tai jam nusišypsojo. Nieko naujo. Žmonės visą laiką spoksodavo į jį ir elgdavosi taip, tarsi pažinotų. Ir dabar minioje daugybė galvų atsisukusios į jį. Paprastai jis nekreipdavo dėmesio, bet į ją žvelgė visas trisdešimt sekundžių, nes… o kodėl gi ne? Ji graži. Ir jis ne darbe.

Akivaizdu, kad ir ji ne. Net neprigludusi suknelė paryškino riestą užpakaliuką ir lieknas šlaunis. Slepiami iškilumai atrodė net erotiškiau.

– Palydėti? – pasiūlė Henris.

Ramonas, vedinas tokio paties aistros instinkto kaip ir brolis, pasekė jo žvilgsniu ir pastebėjo šalia stoviniuojančią juodaplaukę.

– Puikus pasirinkimas, – pakomentavo Ramonas.

Vyrai lengvai, be jokio pasiruošimo, veikė kaip susitarę. Henris prie moterų priėjo kaip tik tą akimirką, kad išgirstų jų norą būti pavaišintomis gėrimais.

Ramonas žengė į priekį ir, net nepasivarginęs prisistatyti apsaugos darbuotojui, atsegė ant laiptų kabančią grandinėlę. Jį čia visi pažinojo.

– Damos? Ar lipsite viršun? – Ramonas metė žvilgsnį į brolį. Jis išgirdo jų aiktelėjimą, bet Henris subtiliai parodė, kad jam tai nerūpi.

Juos visada persekiojo aukso ieškotojos. Abu mokėjo pasirūpinti savimi. Bet smagiai pabūti jie tikrai gali.

Juodaplaukė nuraudo ir nusišypsojo, išsitiesė ir atlošė pečius. Atrodė apstulbusi ir susijaudinusi.

– Taip. Lipsime, – pasitikinčiai linktelėjo, nors visi gerai žinojo, kam leidžiama kopti šiais laiptais, o kam ne. Kumštelėjo šviesiaplaukei.

Ši išsigandusi susičiaupė. Susigėdo, kad kažkas išgirdo savanaudišką pokalbį? Be reikalo. Henriui tai buvo lengviausias ir įtikinamiausias būdas užkalbinti moterį.

Vėl pasigirdo muzika, dar labiau sustiprindama norą dingti kuo toliau nuo triukšmo ir minios.

Šviesiaplaukė atsargiai nužiūrėjo jį ir brolį, Henriui pasirodė, kad ji stengiasi išsiaiškinti, kurio žvilgsnį buvo sutikusi anksčiau.

Jiedu su Ramonu dėl moterų nesipešdavo. Nebuvo prasmės, juk abu nenorėjo ilgalaikių santykių. Vis tiek moterys į juos žvelgdavo įtariai, tarsi jie bet kada galėtų apsikeisti. Bet dabar Henrį erzino mintis, kad ji gali pasirinkti brolį.

Kas iš pradžių buvo paprastas neramus atsakas į gražios moters žvilgsnį, dabar virto troškimu ją turėti.

– Gal norite stebėti fejerverkus iš mūsų kambario? – pamodamas ore kvietimais, paklausė Ramonas. – Išgelbėtumėte mane nuo spoksojimo į savo paties veidą.

– Kodėl turėtum spoksoti į brolį, jei stebėsi fejerverkus? – gudriai suklapsėdama ilgomis blakstienomis paklausė tamsiaplaukė. – Jei nesirengtumėte vienodai, gal neatrodytų, kad kalbatės su atvaizdu veidrodyje?

– Tai atsitinka netyčia, – Ramonas pasiūlė merginai ranką. – Taip nutinka, net kai mus skiria pusė pasaulio. Jau seniai liovėmės su tuo kovoję.

– Tikrai!

Porelė netruko dingti galerijos šešėliuose.

Šviesiaplaukė žvilgsniu nulydėjo draugę, prikando lūpą ir vėl atpalaidavo burną, tada apsilaižė ir pakėlė akis į Henrį. Atrodė šiek tiek nervingai, bet nuo lyžtelėjimo lūpos paraudo, buvo drėgnos ir švelnios lyg rožių žiedlapiai, spindinčios ir kėlė norą pabučiuoti. Viliojantis veiksmas.

Žvilgsnis nuslydo į šoną, o mintys natūraliai paniro į malonias fantazijas, kaip jis užspaudžia jos burną savąja.

– Eime?

Mergina priderino žingsnį.

Henris ne pirmą kartą užkalbina moteris kartu su broliu. Jis ir Ramonas jau seniai nusprendė, kad jei jau tenka atlaikyti Sauveterių dvynių vardo keliamą spaudimą, tai jie išspaus iš to kiek įmanoma daugiau naudos. Stulbinama išvaizda, pilnos kišenės pinigų ir įžymybių statusas reiškė, kad jie niekada nepritrūks mielos damų draugijos.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Knygos „Puikybė ir prietarai“ veikėja, turinti penkias dukras ir svarbiausią tikslą ištekinti jas už garbingų ir pasiturinčių džentelmenų (Čia ir toliau vertėjos pastabos.).

Toks gyvenimas (pranc.).