Josie Metcalfe - Buvęs būsimas

Po dvejų metų nesimatymo… tikėjimo, kad daugiau jo nebeišvys… tiesiog negalėjo atplėšti nuo jo akių.

Olivija apsidžiaugė matydama, kad jis laikydamasis šešėlio kukliai pasišalino, nors ir judėjo aiškiai išsiskiriančiu vežimėliu.

– Ešai, maldauju, – paprašė Olivija ir ryžtingas jos tonas galiausiai sustabdė jos gražuolį jaunikį ginčo įkarštyje, tad juodu galėjo tęsti pokalbį gerokai diskretiškiau. – Abu žinome, dėl kokios priežasties ketinome susituokti, todėl tau nereikia vaidinti įsimylėjėlio sudaužyta širdimi… tuo labiau prieš mane.

Jis sunkiai atsiduso ir nusileido su beveik paauglišku grakštumu – to Olivija ir tikėjosi.

– Tai ką turėčiau padaryti? Palydėti judu iki automobilio ir pamojuoti laiminant?

– Kažin… – Olivija sudrebėjo nuo šios minties.

Žurnalistai, kurių knibždėte knibžda kiekvienose aukštuomenės vestuvėse, fotografuos kaip pašėlę, o paskui patalpins jų nuotraukas visuose šalies laikraščiuose, prireiks kelių savaičių, kad nurimtų šurmulys.

– Ar negalėtum nusiųsti automobilio prie šoninio išėjimo? – Ji mostelėjo ranka tiesiai į tamsias medines duris kitoje bažnyčios pusėje ir nustebo pamačiusi, kad Gregoras buvo dingęs iš akių.

Iš baimės širdis nusirito į kulnus.

Gal jam nusibodo laukti? Jis niekada nebuvo pernelyg kantrus. Jei reikėdavo ką nors padaryti, Gregoras pirmas griebdavosi užduoties ir atlikdavo ją tiksliai ir kaip įmanydamas greičiau. Negi ji pražiopsojo galimybę sužinoti, kur jis buvo ir kodėl?

– Nori, kad nusiųsčiau automobilį į kitą pusę, kur jis judu paims?

– Jei esi pakankamai drąsus, pamėgink sulaikyti mano motiną, kad ji mūsų nepersekiotų, – pasiūlė Olivija, bet Ešlis pasibaisėjęs papurtė galvą.

– Jokiu būdu. Tik nesakyk man, kur važiuoji, kad ji kankinimais iš manęs to neišpeštų, – paprašė jis juokais, bet paskui surimtėjo: – Būk gera, nepradink… bent jau pranešk, jog tau viskas gerai.

– Būtinai, Ešli, ir… atleisk, kad viskas taip susiklostė. – Ji uždėjo delną ant prabangios medžiagos rankovės ir suspaudė jam ranką. – Jei būčiau bent įtarusi, jog Gregoras gyvas, niekada nebūčiau leidusi motinai įgrūsti manęs į…

– Ei, nesuk dėl to galvos, – nuramino Ešlis, jo rudos akys šelmiškai žibėjo. – Tik pagalvok, koks nuostabiai tragiškas atrodysiu, kai drąsiai grumsiuosi su likimu nepaisydamas sudaužytos širdies.

– Kvailys! – Olivija pliaukštelėjo jam per ranką ir>nustūmė jį šalin. – Geriau paskubėk ir atsiųsk man automobilį, kitaip aš sudaužysiu ne tik tavo širdį, – perspėjo Olivija ir neatsigręždama nuėjo šonine nava link tamsios nišos, kurioje pradingo Gregoras.

Laukdamas Olivijos Gregoras nusprendė, kad nepakenčia lelijų kvapo.

Bažnyčia buvo užtvindyta nuostabiomis lelijų puokštėmis, kiekvienas kreminis žiedas su tamsiai raudonais taškeliais buvo beveik lėkštės dydžio – Gregoras tyčia žiūrėjo į jas, kol Olivija kalbėjosi su tuo madingais drabužiais vilkinčiu eržilu, už kurio ketino ištekėti.

Jis ištiesė ranką norėdamas truputį praverti duris, kad išsisklaidytų troškus lelijų aromatas, bet jį užgožė pažįstamas cinamono kvapas, kuriuo dvelkė ką tik priėjusi moteris.

– Tai kur važiuosime? – sudejavo Gregoras, kai sopanti nugara jam priminė, kad jau senokai negėrė skausmą malšinančių vaistų. Jis labai jaudinosi nespėsiąs į bažnyčią laiku, todėl nepastebėjo praleidęs vieną vaistų dozę. Atrodė, jog jis ištisą amžinybę gyvena tik jam sukurtame pragare, ir tai, akivaizdu, dar toli gražu nesibaigė.

– Apie tai dar negalvojau, – prisipažino Olivija ir kandžiai pridūrė, – juk vos prieš keletą minučių net neįtariau, kad esi gyvas, neminint to, jog įsiveržei per patį mano vestuvių apeigų vidurį.

Pirmą kartą po ilgo laiko Gregorui teko tramdyti šypseną: ta pati kivirčus mėgstanti jo Livė, nepraleidžianti progos pasipešti. Olivijos motinai nepavyko visiškai paspausti po padu savo dukters net pašalinus Gregorą.

– Gal netoliese yra viešbutis, kur galėtumėme pasikalbėti? – pasiūlė jis puikiai suprasdamas, kad jam būtina kuo greičiau praryti kitą tablečių porciją.

Gregoras nenorėjo palūžti taip ir nepaaiškinęs, kas jam atsitiko per dvejus metus.

– Net keli, bet nė vieno, kur būčiau tikra, kad personalas arba svečiai nepasinaudos proga lengvai užsidirbti ir nepraneš žurnalistams, – perspėjo Olivija. – Trijuose geresniuose šio rajono viešbučiuose apsistoję vestuvių svečiai, todėl neturime jokios galimybės išlikti neatpažinti.

Kitoje tvarkingai apkirptos bugienio gyvatvorės pusėje sustojo tviskantis limuzinas ir vairuotojas nedelsdamas šoko atidaryti durelių. Gregoras išpūtė akis – jis tikrai nesitikėjo, jog jų automobilis bus toks prabangus. Juokas ėmė žiūrint, kaip sutriko pasipuošęs vairuotojas pamatęs vežimėlį ir supratęs, kad net ir į tokį platų limuziną su juo įvažiuoti nepavyks.

Gregorui jo pagailo.

– Jeigu pravertumėte priekines keleivio dureles, aš galėčiau persikelti iš šito, – ištarė jis ir patapšnojo vežimėlio ratą. – Kėdę tada galėsite sulankstyti, – pridūrė tvardydamas nusivylimą: net tokiose paprastose situacijose jis yra priklausomas nuo kitų žmonių. Be to, nenorėjo, kad tokioje graudžioje padėtyje jį pamatytų Livė, kad žiūrėtų, kaip sunkiai, pasikliaudamas tik viršutinės kūno dalies jėga, jis kelia save iš kėdės.

Gregoras nedrįso pažvelgti į Oliviją, bijojo pamatyti ją nuliūdusią… o gal net pasibjaurėjusią jo silpnumu. Jis niekada pernelyg nesijaudino dėl to, kaip atrodo jo kūnas – nešvaistė brangaus laiko pumpuodamas raumenis sporto salėje, tačiau anksčiau bent jau buvo užtektinai stiprus kartkartėmis atsiduoti romantiškam malonumui ir pargriauti Oliviją. Šią akimirką jis drebėjo nuo skausmo ir prasiveržusių jausmų, todėl vos pajėgė sėdėti tiesiai ir žiūrėti jai į akis.

Vos tik Gregoras įsitaisė minkštoje tarsi sviestas odinėje sėdynėje, vairuotojas nustūmė vežimėlį prie limuzino galo ir taip greitai jį supakavo, lyg visą dieną tik tai ir darytų.

– Ar gali man padėti? – sukuždėjo Olivija Gregorui į ausį ir jis krūptelėjo. – Nepasiekiu užtrauktuko.

Jis vos nenusisuko sprando norėdamas pažiūrėti, ką ji veikia, vieną akimirką pamanė, kad Olivija ketina išsirengti vidury dienos.

Neišdegs, – nusiminė pamatęs, kaip ji, užsivilkusi megztinį, bando atlaisvinti siaurą suknelės viršutinę dalį, norėdama ją nusivilkti. Olivija po sijonu jau mūvėjo tamsiai mėlynus džinsus – pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį, ištrauktą iš lagamino, kurie buvo sukrauti automobilyje ką tik susituokusios poros medaus mėnesio kelionei. Gregoras tyliai nusikeikė pamatęs, kaip mėginant sučiupinėti mažutę ąselę virpa jo pirštai. Jis stengėsi save įtikinti, kad taip yra dėl to, jog prie moters taip arti priėjo pirmą kartą po… Kas žino, po kiek laiko? Jis tikrai nebeprisiminė, kada paskutinį kartą padėjo moteriai nusivilkti drabužius. Deja, rankos virpėjo veikiau dėl erzinančio silpnumo, kuris per pastarąsias dvi dienas po daugybės iškęstų tyrimų tik dar labiau sustiprėjo. Gregoras buvo nusprendęs atidėti susitikimą su Olivija, kol gydytojas patvirtins, kad yra chirurginis jo negalios gydymo būdas… tačiau išėjo priešingai – šį rytą jam į rankas pakliuvo nuotrauka, kurią pamačius vos nesustojo širdis.

– Dėkoju, – netikėtai kimus Olivijos balsas pažadino iš minčių ir jis suvokė tebeglamžąs audinio kraštą, nors suknelė jau seniai atsegta, o jo akys įsmigusios į jautrios šilkinės odos linkius.