Sarah Morgan - Didelis baltas deimantas

– Tau reikia išmokti būti praktiškesnei, ne tokiai romantiškai. Gal jis ir paskutinis galvijas, bet bent jau ne šykštuolis. – Vivjena suleido dantukus į obuolį, kurį neseniai buvo iškračiusi iš popierinio maišelio, ir valgydama kalbėjo toliau: – Kai pasakei man, kad jis graikas, nusprendžiau, jog dirba padavėju ar panašiai.

Kelė išraudo: nemėgo šios temos, nes prisimindavo, kokia kvaila ji buvo. Kokia naivi.

– Jis ne padavėjas. – Kelė užsidengė veidą rankomis. – Negaliu apie tai net pagalvoti. Kaip galėjau tikėtis, kad mums pasiseks? Jis labai gražus, labai protingas ir be galo turtingas. O aš – niekuo neypatinga.

– O ne, ir tu nepaprasta, – ištikimai užtikrino Vivjena. – Tu… tu labai netvarkinga, labai išsiblaškius ir…

– Užsičiaupk! Nebenoriu ilgiau klausytis, kokia esu nevykėlė ir todėl mums nepavyko. – Kėlė nusistebėjo, kad po ketverių metų dar gali šitaip skaudėti. – Būtų malonu, jei pajėgčiau sugalvoti bent vieną priežastį, dėl kurios mums galėjo pasisekti.

Vivjena atsikando didelį kąsnį obuolio ir rūpestingai sukramtė.

– Tavo krūtys labai didelės.

Kelė prisidengė krūtinę rankomis.

– Ačiū, – burbtelėjo nesuprasdama, verkti jai ar juoktis.

– Prašom. O kaip ponas turtuolis užsidirbo tiek pinigų?

– Laivyba. Jis turi nuosavą laivininkystės įmonę… didžiulę. Daugybę laivų.

– Nesakyk, kad… labai didelę? Kodėl niekada apie tai neužsiminei? – Vivjena iš nuostabos tik papurtė galvą ir nurijo kąsnį. – Tas vaikinas milijonierius, ar ne?

Kelė patrynė pėdas į nusidėvėjusį kilimą, dengiantį jos mažo butuko grindis.

– Kažkur skaičiau, kad milijardierius.

– Na, tiek to, niekas neskaičiuos. Ką draugams reiškia keli šimtai milijonų? Taigi… nenuklyskime į lankas. Kur su juo susipažinai? Gyvenu žemėje tiek pat metų kiek ir tu, bet dar nebuvau sutikusi nevedusio milijardieriaus. Praverstų vienas kitas patarimas.

– Tai atsitiko per akademines atostogas. Įsibroviau į jo paplūdimį. Nežinojau, kad jis privatus, kažkur buvau nukišusi turisto žinyną ir užsisvajojusi gėrėjausi vaizdais, todėl nepastebėjau ženklų. – Kelės venomis sklido kančia. – Ar negalėtume pasikalbėti apie ką nors kita? Tai ne pati mėgstamiausia mano tema.

– Žinoma, galime aptarti, ką ketini daryti su keturiais milijonais dolerių.

– Nežinau. – Kelė nusiminusi gūžtelėjo pečiais. – Gal užmokėsiu psichiatrui, kad padėtų atsigauti man po šoko.

– Kas tą žiedą nupirko?

Kelė abejingai pažvelgė į draugę – galvoje buvo tuščia kaip miško kirtavietėje.

– Gal koks turtuolis?

Vivjena dėbtelėjo susierzinusi.

– O kada gausi pinigus?

– Kažkokia mergina man parašė, kad rytoj žiedą atsiims asmeniškai. Daviau mokyklos adresą, jei paaiškėtų, kad tie žmonės nesąžiningi.

Kelė prispaudė delną prie žiedo, kurį nešiojo pasikabinusi ant grandinėlės po megztuku.

Vivjena atsiduso.

– Niekada su juo nesiskiri. Net miegi su tuo žiedu.

– Tik dėl to, kad esu baisiai netvarkinga, – tyliai numykė Kelė. – Bijau pamesti.

– Nesistenk teisinti to išsiblaškymu. Ir taip žinau, kad esi netvarkinga, bet žiedą nešioji, nes niekaip negali pamiršti to graiko. Visus ketverius metus. Kodėl staiga nusprendei parduoti jo dovaną, Kele? Kas atsitiko? Tu visą savaitę elgeisi baisiai keistai.

Kelė sunkiai nurijo seiles ir pačiupinėjo žiedą po marškinėliais.

– Pamačiau jo nuotraukas su kita moterimi, – kimiai atsakė. – Blondinė, plona kaip pagaikštis – juk žinai tokias. Jas pamačius norisi nustoti valgyti, bet paskui supranti, kad net ir badaudama niekada taip neatrodysi. – Ji sušnarpštė. – Staiga suvokiau, jog turėdama žiedą nejudu pirmyn. Tai kvaila. Aš kvaila.

– Ne, jau nebe. Galų gale atgavai protą. – Vivjena pašoko ant kojų ir dramatišku mostu atmetė nuo akių plaukus. – Juk supranti, ką tai reiškia, ar ne?

– Kad turiu susiimti ir jį užmiršti?

– Tai reiškia, kad daugiau nevalgysime pigių makaronų su padažu iš skardinių. Šį vakarą mėgausimės išsineštine pica su priedais ir už ją sumokėsi tu. Tu! – Vivjena čiupo telefoną. – Sveika atvykusi į aukštuomenę.

Alekas Zagorakis išlipo iš juodo ferario ir pakėlė akis į seną Viktorijos laikų pastatą.

Pirmoji Hamtono parko mokykla.

Na, žinoma, ji nusprendė dirbti su vaikais.

Kurgi dar?

Alekas paliko ją tą pačią dieną, kai perskaitė laikraštyje, jog Kelė svajoja apie keturis vaikus.

Su jam vienam būdinga niūria šypsena vyras tyrinėjo pastatą, į akis krito, jog jau daug ką reikia remontuoti: tvora skylėta, viena stogo pusė uždengta plastiku – kad nevarvėtų. Tačiau įtampa, spaudžianti pečius, kilo ne dėl skurdžios aplinkos.

Nuaidėjo skambutis ir nepraėjus nė minutei į žaidimų aikštelę pro dvivėres duris stumdydami bei grumdydami vienas kitą alkūnėmis pasipylė vaikai. Jiems iš paskos išėjo jauna moteris. Ji atsakinėjo į klausimus, taikė susiginčijusius ir švelniai pabardavo neklaužadas, kai šie peržengdavo ribas. Moteris vilkėjo kuklų juodą sijonėlį, niekuo neišsiskiriančius marškinėlius, avėjo žemakulnius batelius. Alekas į ją nė nežvilgtelėjo – dairėsi Kelės.

Jis apžiūrėjo senovinį pastatą ir buvo benusprendžiąs, kad adresas neteisingas. Kam Kelei pasilaidoti tokioje skylėje?

Jau ketino grįžti į automobilį, kai išgirdo pažįstamą juoką. Akys nukrypo į tą pusę ir Alekas suprato įdėmiai žiūrįs į tą pačią jauną mokytoją juodu sijonėliu ir patogiais bateliais.

Ji visai nepriminė neatsakingos paauglės, kurią jis sutiko Korfu salos paplūdimyje.

Būtų ir vėl jos nepažinęs, bet mergina pakreipė galvą. Alekas žiūrėjo į plaukus, tvirtai susegtus ant pakaušio. Jei segtukas atsisegtų ir plaukai laisvai pasileistų ant nugaros… Jis susiraukė, mintyse nuplėšė nuobodžius drabužius ir pamatė po jais slypinčią moterį.

Ji nusišypsojo ir Alekas sunkiai įkvėpė – tos šypsenos užmiršti neįmanoma: plati, šilta ir kilniaširdiška, nuoširdžiai ir dosniai dalijama. Atplėšęs akis nuo merginos lūpų jis geriau įsižiūrėjo į kuklų sijonėlį. Jos kojos tokios pat ilgos. Tokias pamatęs vyras pamiršta viską pasaulyje. Tos kojos kadaise buvo apsivijusios jam apie liemenį.

Susižavėjimo šūksniai atitraukė jo mintis nuo Kelės aprangos. Keletas berniukų pastebėjo automobilį ir Alekas pasigailėjo nepastatęs jo už kampo, toliau nuo akių. Atbėgę iš žaidimų aikštelės jie apkibo tinklo tvorą ir Alekas spoksojo į juos kaip kitas žmogus spoksotų į laukinius pavojingus gyvūnus.

Trys mažyliai žvilgčiojo tai į jį, tai į jo automobilį.

– Oho… kieta mašina.

– Ar čia poršė? Mano tėvelis sako, kad poršė geriausias.

– Kai užaugsiu, nusipirksiu tokį.

Vaikai subrazdino tvorą, jų maži pirštukai buvo įsikabinę vielą, jie spoksojo susižavėję, o Alekas nenumanė, ką jiems atsakyti, todėl stovėjo nejudėdamas, sustingęs iš bejėgiškumo.

Alekas matė, kaip ji pasuka galvą – Kelė nerimastingai pažvelgė į auklėtinius. Žinoma, ji iškart pastebėtų, jei iš saugios bandos pabėgtų nors viena avelė. Tokia jau ji yra. Atsidavusi kitiems. Netvarkinga, išsiblaškiusi, triukšminga ir globėjiška. Ji nepraeitų pro vaikų būrį tylomis.

Pirmiausia Kelė pamatė automobilį, Alekas pastebėjo, kaip jos veidas išraudo ir staiga vėl pabalo – safyro mėlynumo akys tapo dar ryškesnės. Akivaizdu, kad nepažįsta kito ferarį vairuojančio žmogaus, – niūriai pagalvojo Alekas. Supratęs, kaip ji apstulbo jį pamačiusi, jis dar labiau įsiuto.