Sarah Mayberry - Karštos naktys kitoje pasaulio pusėje

Užuot atsukusi pabučiuoti lūpas, Elizabeta atkišo jam gimimo liudijimą.

– Pažiūrėk! Privelta klaidų, neteisingai įrašyta tėvo pavardė.

Trumpą akimirką Martinas nuščiuvo, paskui greitai metė neįskaitomą žvilgsnį į jos senelį.

– Tikėjausi, kad nurodysi mano biuro adresą, – ramiai prakalbo jis, bet balse buvo juntama įtampa.

Elizabeta dirstelėjo į jį, paskui – į nieko nesakantį senelio veidą ir suprato.

Jokios klaidos nėra.

– Kas čia dedasi? – plonu virpančiu balsu paklausė ji.

– Gal tu geriau atsisėsk, Elizabeta, – pasiūlė senelis.

Ji leidosi pasodinama ant odinio krėslo priešais didingą raudonmedžio stalą. Senelis palaukė, kol atsisės Martinas, tada prabilo.

– Bijau, kad tai ne klaida. Tas žmogus, kurį tu pažinojai kaip tėvą, Džonas Meisonas, išties buvo tavo patėvis. Jis vedė tavo motiną, kai tau buvo dveji.

Akimirką buvo girdėti tik laikrodžio tiksėjimas. Elizabeta prasižiojo kalbėti ir vėl susičiaupė, nes neturėjo ką pasakyti.

Tėvų žūtis, kai jai buvo septyneri, pribloškė. Pradėjusi gyventi su seneliais, pirmuosius keletą mėnesių raudodavo kas vakarą, kol užmigdavo. Ji brangino menkus vaikystės prisiminimus: Steiff meškiuką, kurį padovanojo tėvai, kai jai sukako ketveri, akmenėlius, kuriuos rado kartu atostogaudami, tuščią kvepalų buteliuką, kuriame kadaise buvo mamos mėgstami kvepalai.

Bet dabar senelis dėstė, kad žuvo tik jos patėvis, ne abu tėvai. Kad tikrasis tėvas, nepažįstamasis, kurio pavardė buvo įrašyta jos gimimo liudijime, gali būti gyvas ir sveikas.

– Kodėl niekas nepasakė man to anksčiau?

– Nes nebuvo būtinybės. Nesileisiu į smulkmenas, bet mes nenorime, kad tavo gyvenime būtų toks žmogus kaip Semas Blekvelas. Džonas Meisonas buvo tavo tėvas visomis prasmėmis, todėl nematėme reikalo judinti tuos dalykus, kuriuos geriau pamiršti, – atsakė senelis.

Jo kalboje buvo tiek daug prielaidų, tiek daug neigiamo vertinimo. Viskas nuspręsta už ją, net nepasitarus.

Elizabeta sugniaužė kumščius.

– Ar jis gyvas? Tikrasis mano tėvas?..

– Manau, kad taip.

Ji palinko į priekį.

– Kur jis gyvena? Ką veikia? Ar jis Londone? Kaip galėčiau su juo susisiekti?

– Elizabeta, suprantu, kad tau šokas, bet kai viską gerai apgalvosi, neabejoju, sutiksi, jog ši žinia nekeičia tavo gyvenimo, – pasakė Martinas.

Elizabeta pirmą sykį pasisuko į Martiną.

– Tu žinojai.

– Kai pasipiršau, tavo senelis man pasakė.

– Šešis mėnesius žinojai ir nieko man nesakei?

– Nepyk ant Martino. Aš prašiau jo nieko nesakyti. Nemačiau prasmės dėl tokių niekų gadinti tau nuotaikos, – įsiterpė senelis.

Dėl niekų? Dėl niekų?

– Man trisdešimt metų. Manęs nereikia ginti. Nusipelnau žinoti tiesą. Tai, kad mano tėvas gyvas, nėra niekas. Tai, be jokių abejonių, yra šis tas.

Martinas nesmagiai pasimuistė. Senelis įsirėmė delnais į odinę užrašų knygą ant stalo ir nužvelgė anūkę.

– Mes padarėme taip, kaip manėme esant geriausia tau.

Dažniausiai išgirdusi tokį senelio argumentą ji atlyždavo. Seneliai priglaudė ją, kai žuvo tėvai, ir nėrėsi iš kailio, kad tik jos vaikystė būtų laiminga. Leido į geriausias mokyklas, ėjo į mokyklos vaidinimus ir rečitalius, tėvų susirinkimus, vežė atostogauti į Italiją ir Prancūziją – nors močiutė skundėsi širdimi ir silpna sveikata. Elizabeta išsiugdė stiprų pareigos jausmą ir ryžtą, kad niekada nebus našta.

Jai puikiai sekėsi mokykloje, paskui ir universitete. Ji negrįždavo namo vėlai ar išgėrusi. Niekada neturėjo vienos nakties romano! Netgi būsimas jos vyras buvo patvirtintas senelių antspaudu, nes dirbo senelio teisinių paslaugų įmonėje.

Ji tiek daug jiems skolinga, tiesą sakant, už viską. Bet turi būti sąžininga pačiai sau. Šis jų poelgis tikrai neteisingas.

– Sprendimą reikėjo priimti man pačiai. Neturėjote teisės nuo manęs to slėpti.

Elizabeta pakilo ir išėjo iš kambario bijodama pasakyti per daug – iš įsiūčio ant liežuvio galo sukosi galybė bjaurių žodžių. Jau būdama koridoriaus viduryje išgirdo Martino balsą.

– Neskubėk, Elizabeta.

Vyras čiupo ją už alkūnės. Ji piktai pasisuko į jį, ištraukė ranką.

– Nedrįsk aiškinti man, kad nusiraminčiau arba kad tai nesvarbu, Martinai. Nedrįsk!

Krūtinė kilnojosi nuo ugningų emocijų; priblokštas jos nuožmumo, Martinas žingtelėjo atgal.

– Jei būčiau galėjęs tai padaryti nesulaužydamas pažado tavo seneliui, būčiau pasakęs, patikėk. – Martinas kalbėjo nuoširdžiai, žvelgdamas su nerimu.

– Tu mano sužadėtinis, Martinai. Nejau tau neatrodo, kad turi būti lojalus pirmiausia man, o ne seneliui?

Jis persibraukė ranka plaukus.

– Paprastomis aplinkybėmis – taip. Bet mudu su tavo seneliu sieja ne tik profesiniai, bet ir asmeniniai santykiai.

– Suprantu.

Elizabeta tikrai suprato. Šiais metais Martinas vylėsi tapti įmonės partneriu. Mažų mažiausiai jam norėtųsi kelti maištą laive.

Jis paėmė ją už rankos, pirštais raminamai perbraukė per krumplius.

– Elizabeta, jei galėtume paeiti nuošaliau ir pasikalbėti, esu įsitikinęs, suprastum, kad viskas buvo daroma tavo labui.

Koridoriuje garsiai nuaidėjo apstulbusios merginos juokas.

– Mano labui? Iš kur tau, po galais, žinoti, kas man geriausia? Tu vis kartoji tai, nors neturi supratimo, kas aš esu ir ko išties noriu. Kaip su tomis nelemtomis Waterford šampano taurėmis. Niekam nerūpi mano nuomonė, o aš esu apgailėtina bailė, viską tik nuryju, nuryju, nors ir kartoju sau, jog taip elgiuosi tik todėl, kad nesudrumsčiau ramybės.

Martinas suraukė kaktą.

– Šampano taurės? Nesuprantu, apie ką kalbi.

Elizabeta žinojo, kad jos kalba jam atrodo beprasmė, tačiau galvoje viskas neišpainiojamai susivijo: pyktis ant senelių ir Martino už tokią milžinišką jos pasitikėjimo išdavystę, frustracija ir panika dėl vestuvių, dusinantis jausmas, apimantis kaskart, kai seneliai ką nors už ją nuspręsdavo arba Martinas prabildavo raminamu tonu ir elgdavosi su ja kaip su trapia porcelianine lėle.

– Negaliu, – pasakė ji labiau sau negu jam. – Tai klaida.

Staiga viskas pasidarė aišku.

Martinas apkabino sužadėtinę per pečius, stengdamasis prisitraukti arčiau.

– Elizabeta, susigadinsi nuotaiką.

Kai ji pajuto, atsargiai glėbyje spaudžiančias rankas, kantrybės taurė buvo perpildyta. Įsirėmusi delnais jam į krūtinę, mergina išsilaisvino iš glėbio.

– Noriu atšaukti vestuves.

Martinas sumirksėjo ir vėl ištiesė į ją rankas.

– Tu nerimtai. Tiesiog esi susikrimtusi.

Ji nesileido apkabinama.

– Ištisus mėnesius Violeta kartojo, kad sustočiau ir pagalvočiau, ką darau. Ji teisi. Aš nenoriu šito, Martinai. Jaučiuosi dusinama.

– Violeta! Reikėjo numanyti, kad čia jos darbas. Kokių nesąmonių ji dabar pripūtė tau į galvelę? Apie lengvai prieinamos Vakarų Londono kekšelės džiaugsmus? O galbūt kaip greitai ir nesunkiai įsitaisyti cirozę?

Jam niekada nepatiko Violeta. Nieko nuostabaus, nes geriausia jos draugė nuo pat pirmojo susitikimo irgi pajuto siaubingą antipatiją Martinui.

– Tiesą sakant, ne. Ji tik pabrėžė, kad šiemet man sukaks trisdešimt ir kad jeigu aš nepabusiu ir neužuosiu, kaip kvepia kava, taip ir sulauksiu penkiasdešimtmečio, gyvendama senelių man parinktą gyvenimą.

– Kokia nesąmonė.

Elizabeta žiūrėjo į vyrą, vilkintį Savile Row kostiumą ir pagal užsakymą siūtus akinamo baltumo marškinius. Jis nesupranta. Galbūt tiesiog nesugeba.