Debbie Macomber: Ketvirtadieniais aštuntą

Man nėra dėl ko rūpintis. Galiu daryti ką panorėjusi. Ir, žinoma, neprivalau dirbti, jeigu nejaučiu poreikio.

Pala! Galbūt susirasti darbą būtų nebloga mintis. Kodėl nesugrįžus į žaidimą ir nepanaudojus savo dvidešimties metų patirties? Argi šiomis dienomis negirdėjau, kad Merfio automobilių salonas ieško vyriausiojo vadybininko? Turėdama tokią patirtį galėčiau dirbti tiek valandų, kiek pati norėčiau. Žinia, kad gavau šį darbą, tikrai sukeltų Maiklui apmaudą. Jis to nusipelnė. Kaip šauksi, taip atsilieps. Dieve, negerai taip galvoti, bet man patinka.

To aš ir laukiau. Daug laiko turėjo praeiti, kad nebejausčiau siaubingo, gniuždančio skausmo. Dabar šypsausi vos pagalvojusi apie Maiklo veido išraišką, kai jis išgirs, kad pradėjau dirbti didžiausiems jo konkurentams.

Merilina Kodi klydo, bet ir aš buvau neteisi. Gerai gyvendama nepamokysiu Maiklo. Žinojimas, jog jis nemiega per naktis nerimaudamas, kad dalijuosi verslo paslaptimis su varžovais, – štai kas padės ilgainiui pajusti pasitenkinimą. O kai būsiu patenkinta, mano gyvenimas išties pagerės.

– Mama, ar galėtume pasišnekėti?

Kilstelėjusi žvilgsnį nuo stalo Klerė Kreig pamatė septyniolikmetį sūnų, stovintį svetainės tarpduryje. Ryte jie abu, kaip visada sausio 6-ąją, per Tris karalius, nukabino kalėdinius papuošalus ir suruošė Miką į koledžą. „Koks jis panašus į Maiklą“, – skausmingai pagalvojo ji. Maiklą prieš dvidešimt penkerius metus. Atletiškas, dailus, linksmas. Prisiminimai nudiegė širdį.

– Nesutrukdžiau? – paklausė Aleksas, įžengęs vidun su futbolo komandos uniforma. Šventinės atostogos baigėsi. Savaitės pradžioje prasidėjo užsiėmimai. Šįryt Mikas išvažiavo į San Fransisko koledžą.

Klerė uždėjo dangtelį ant parkerio ir atstūmė čekių knygelę bei sąskaitas, pasirengusi visą dėmesį skirti jaunesniajam sūnui.

– Kuo galiu padėti?

Aleksas vengė jos žvilgsnio.

– Mes kalbamės mažiau nei paprastai, – suburbėjo jis, iš lėto artindamasis prie stalo.

– Buvau užsiėmusi, – pasiteisino ji.

Juodu dar šįryt nupuošė eglutę, bet Klerė suprato, kad jis kalba ne apie pastarąsias kelias dienas; Aleksas turėjo galvoje praėjusius metus.

– Žinau, – gūžtelėjęs pečiais pasakė jis. Žvilgsnis klydinėjo po kambarį. – Tik…

– Nori man ką nors pasakyti?

Jis kilstelėjo galvą ir jų akys trumpam susitiko. Perprasti jaunėlį Klerei niekada nebuvo sunku.

– Gal pasikalbėkime virtuvėje? – pasiūlė ji. – Ar nori gerti?

Viltingas jo žvilgsnis įtikino ją atidėti sąskaitas į šalį. Galės grįžti prie jų vėliau.

– Žinoma, – atsiliepė jis ir pasuko iš erdvios svetainės į virtuvę.

Klerei patiko jos prabangi virtuvė su dviguba orkaite ir atskiru pjaustymo stalu. Tviskančių varinių puodų ir virdulių, sukabintų ant kablių, paviršiuje atsispindėjo Kalifornijos saulės šviesa. Klerė pati suprojektavo virtuvę, begalę laiko skirdama kiekvienai detalei, kiekvieno stalčiaus ir spintelės vietai. Ji didžiavosi savo namais ir šeimininkavimo gebėjimais.

Tačiau pastaruoju metu atprato ruošti valgį. Aleksas dalį dienos dirbo kompiuterių parduotuvėje, o grįžęs iš mokyklos ar darbo, leido laiką su draugais arba futbolo aikštėje. Gaminti sau vienai atrodė neverta ir ji vis dažniau užsisakydavo gatavo maisto. Arba visai nesuko dėl to galvos.

– Išimsiu kokakolos, – pasakė Aleksas, jau uždėjęs ranką ant šaldytuvo rankenos. Klerė mechaniškai ištraukė iš spintelės dvi stiklines.

Aleksas padėjo skardines ant ąžuolinio stalo. Daugybę naktų negalėdami užmigti juodu sėdėdavo čia Klerei kūkčiojant iš skausmo ir nevilties. Aleksas taip pat šniurkščiodavo. Paaugliui nebuvo lengva taip reikšti emocijas. Jeigu nebūtų jautusi neapykantos Maiklui už smūgį, suduotą jos savimeilei, būtų nekentusi jo už skausmą, kuriuo paženklino savo vaikų gyvenimą.

– Mudu su Miku ilgai kalbėjomės praėjusį vakarą.

Klerė galėjo įtarti, kad kalbos būta rimtos. Girdėjo juos dudenant Alekso miegamajame maždaug apie vidurnaktį. Atrodė įsigilinę į pokalbį. Pakelti balsai pereidavo į šnabždesį. Kad ir apie ką šnekėjosi, tai jų reikalas, tad ji nusprendė nesikišti. Patys turi išspręsti savo nesutarimus.

– Jis nepatenkintas manimi.

– Mikas? Kodėl?

Aleksas patraukė pečiais. Pastarosiomis dienomis dažnai taip darė.

– Broliški reikalai? – paklausė ji sūnaus žodžiais.

Paprastai jis taip sakydavo, kai nenorėdavo leistis į aiškinimus.

– Panašiai, – atsiliepė jis. Akimirką palaukęs paėmė nuo stalo skardinę kokakolos ir nugėrė didelį gurkšnį, nekreipdamas dėmesio į jos padėtą stiklinę.

– Ar tai kaip nors susiję su Kele? – pasidomėjo ji.

Aleksas porą mėnesių susitikinėjo su mergaite, gyvenančia kitapus gatvės. Mikas rėžė sparną aplink ją praėjusią vasarą ir Klerei parūpo, ar ši kaimynų mergaitė nebus tapusi jos sūnų nesantaikos priežastimi.

– Baik, mama, mes su ja tik draugai.

– Jeigu judu su broliu susipykote, kodėl užuot tiesiai pasakęs, kas nutiko, verti spėlioti?

Jis nuleido akis.

– Bijau, kad reaguosi kaip Mikas.

– O? Ir kaipgi?

Aleksas nugėrė dar vieną kokakolos gurkšnį. Klerė atpažino įprastą atidėliojimo taktiką.

– Aleksai?

– Na, gerai, – šiurkščiai išpyškino jis nuleidęs pečius.

– Aš kalbėjausi su tėčiu.

Klerė sunkiai nurijo seiles, bet pasipiktinimo ūksnio vis dėlto nepavyko užgniaužti. Pasijuto tarsi gavusi smūgį į saulės rezginį.

– Ar supykai? – baimingai į ją žiūrėdamas paklausė Aleksas.

– Nesvarbu, ką galvoju.

– Svarbu! Nenoriu, kad tu irgi jaustumeisi išduota.

– Maiklas tavo tėvas, – pasakė ji, o protas karštligiškai kovojo su prieštaringomis emocijomis. Aleksas niekada sąmoningai jos neskaudintų. Klerė kaip įmanydama stengėsi nepainioti sūnų į skyrybas. Kai Maiklas išsikraustė iš namų ir apsigyveno su savo jaunute išrinktąja, abu jos berniukai nuolat sukosi aplinkui ją, tarsi būtų norėję apsaugoti nuo skausmo, kurį suteikė jų tėvas. Tai nepadėjo, bet ji brangino jų užuojautą ir paramą.

– Jis skambino… Tėtis.

– Kada? – paklausė Klerė, dabar jau pati vengdama žiūrėti sūnui į akis. Norėdama susitvardyti atsidarė kokakolos skardinę ir susikaupusi pradėjo pilti gėrimą į stiklinę.

– Praėjusią savaitę. Laidiniu telefonu.

– Jis skambino tau į darbą? – pasidomėjo ji nenustebusi. Maiklas – per didelis bailys, kad rizikuotų skambinti į namus, kur gali atsiliepti buvusi žmona. Suprantama, kad pasirinko negarbingą kelią.

– Jis pakvietė mane pietų.

– Tu ketini eiti?

Klerė pajuto tiriamą sūnaus žvilgsnį.

– Dar nežinau. Mikui atrodo, kad neturėčiau.

– Bet tu nori, tiesa?

Aleksas pakilo ir pradėjo žingsniuoti palei stalą.

– Tai ir kvailiausia, mama. Noriu, nenoriu. Nesikalbėjau su tėčiu daugiau nei metus, taigi, kitaip sakant, neketinau su juo šnekėtis.

– Jis yra tavo tėvas, – ir sau, ir sūnui priminė Klerė.

– Tą patį sako ir Kelė.

„Žinoma, kad Kelė taip sako, – niūriai pagalvojo Klerė. – Ji nematė savo mamos išduotos, o paskui išmestos kaip praėjusios savaitės šiukšlės. Kelė turi abu mylinčius tėvus. Ji net negali įsivaizduoti, kaip skyrybos paveikia žmogaus sielą ar kaip jautiesi praradusi šeimą.“

– Sakiau tai Mikui ir pakartoju tau. Jeigu mano pasimatymas su tėčiu tave žeidžia, neisiu susitikti.