Leslie Kelly - Lėti prisilietimai

Anas vyras tęsė:

– Be to, kaip sakei, visa tai – geram tikslui.

Teisingai. Geram tikslui. Vaikai. Aš mėgstu vaikus. Jų dar neturiu ir kelerius artimiausius metus nenoriu turėti, bet kada nors būtų miela. Mėgstu vaikus, kai jie neprisikiša į nosį razinų, nekrinta į kanalizacijos šulinius ar nesikabaroja paskui katiną į medį.

Na, gal jis ne taip ir mėgsta vaikus. Ne taip, kad pakeltų tokį pažeminimą.

Paskui Džeikas prisiminė savo dukterėčią, kuri buvo dar kūdikis, ir sūnėnus dvynius. Jis viską padarytų, kad tik jie būtų saugūs ir sveiki.

Po galais. Jam teks per visa tai pereiti.

Džeikas vėl timptelėjo ankštoką nuomoto smokingo apykaklę ir pro juodų užuolaidų tarpą nužvelgė publiką. Elegantiška pokylių salė buvo nustatyta apvaliais, baltomis staltiesėmis uždengtais staleliais, prie jų sėdėjo tuzinai moterų ilgomis vakarinėmis arba tviskančiomis kokteilinėmis suknelėmis. Jos juokėsi, liežuvavo, gurkšnojo vaisių kokteilius ir putojantį šampaną. Visos laidė alkanus žvilgsnius ir nepadorius pasiūlymus parduodamam Viengungiui Numeris Septyniolika, stovinčiam scenos viduryje.

Tiksliau – visos, išskyrus vieną. Tamsiaplaukę, stovinčią per dešimt pėdų nuo užuolaidos, pro kurią Džeikas dirsčiojo. Ši moteris iškart patraukė jo dėmesį… paskui patraukė vėl. O paskui jis įbedė žvilgsnį.

Mergina beveik skendėjo didžiulio negailestingai plieskiančio prožektoriaus šviesoje. Bet Džeikas ją pamatė ir susidomėjo.

Pirmiausia jos buvo įdomi figūra. Ji nebuvo panaši į pusę čia susirinkusių moterų, aukštų ir liesų, vilkinčių mažomis juodomis suknelėmis. Ji atrodė smulkutė, apvali, plačiais klubais ir didelėmis krūtimis, kurių neslėpė mėlyno šilko suknelė su gilia iškirpte. Suknia nebuvo itin madinga, bet Džeiko širdis ėmė greičiau plakti, o kelnėse nubudo iki tol snūduriavęs gaidžiukas.

Jos plaukai nebuvo šviesūs ar įmantriai sušukuoti kaip pusės moterų. Ne, jos plaukai buvo tamsūs, vešlūs ir bangomis laisvai krito ant pečių. Atrodė taip gundomai, tarytum ji būtų ką tik išlipusi iš lovos, o ne atėjusi iš prabangaus grožio salono Mičigano aveniu.

Žemiška, aistringa, be jokių stabdžių. Ta mergina buvo gundanti, bet dabar moterys, regis, nebeleidžia sau taip atrodyti.

Jos išvaizda įžiebė ugnį Džeiko papilvėje. O išdidumas ir keistas elgesys dar labiau ją pakurstė.

Tamsiaplaukė nekikeno su turtuolėmis draugužėmis, neteliūskavo taurėje kokteilio, nedemonstravo tviskančių žiedų su deimantais. Džeikas būtų pasakęs, kad ji atrodė beveik nepatenkinta, net įsitempusi. Jos veido gerai neįžvelgė, tačiau matė ryžtingai pakeltą smakrą. Nugara buvo tiesi lyg kareivio.

Džeikas jautė, kad tokia jos laikysena nenatūrali, ji tarytum stengėsi išlaikyti budrumą siekdama tikslo.

Lyg pasijutusi stebima, moteris apsidairė ir pasuko galvą tiek, kad veidą apšviestų prožektorius. Apšviestų skaisčią odą, išsišovusius skruostus, putlias lūpas ir tamsias spindinčias akis.

Gražuolė .

Džeikas sugniaužė kumščius. Nors greičiausiai ji nematė jo ir negalėjo pamėgdžioti, bet pasielgė taip pat.

Moteris suspaudė kumščius, nes buvo akivaizdžiai susikaupusi ir tarsi susikūrė neliečiamą erdvę nuo salėje esančių kitų moterų.

O jis laikė kumščius apimtas geismo.

Nuo tada, kai išsiskyrė su moterimi, su kuria susitikinėjo aną žiemą, Džeikui kurį laiką neteko mylėtis. Ir nuo tada dar niekas nebuvo privertęs jo širdies plakti taip smarkiai. Nei moterys, kurias sutikdavo darbe. Nei tos, kurias gelbėdavo. Nei slaugytojos ligoninėje. Nei virš Džeiko apsigyvenusi mergina, kuri jau tris kartus buvo užsitrenkusi duris, nes ieškojo progos prašyti jo pagalbos.

Ši nepažįstamoji? Džeiko vyriškumas sustandėjo vos pamačius ją per dešimties pėdų atstumą. Ji vėl smalsiai apsidairė ir įsmeigė žvilgsnį į užuolaidas, už kurių jis stovėjo.

Nupirk mane.

Moteris negalėjo girdėti šio mintimis pasiųsto įsakymo, bet prisimerkė ir vėl pažvelgė į užuolaidą, už kurios slėpėsi Džeikas.

Jis toliau maldavo mėgindamas prisiminti niekus, vienos iš seserų pasakojamus apie knygą, dėl kurios pastaruoju metu kraustėsi iš proto. Apie tai, kad visata tave apdovanos tuo, ko pageidausi, jeigu aiškiai tai įsivaizduosi.

O dabar jam buvo lengva įsivaizduoti karštas scenas.

– Žinai, ko labiausiai bijau? – paklausė Aštuonioliktas Numeris, šviesiaplaukis, į banglentininką panašus vaikinas, kuris sakėsi esąs biržos tarpininkas. – O jeigu mane nupirks už kokius penkiasdešimt dolerių? Koks pažeminimas, kai turtingiausios Čikagos moterys nekantrauja lyg benamiai šunys prie mėsininko parduotuvės lango?

Poną Stilingąjį Europietį tokia mintis prajuokino. O Džeikas iškart suprato biržos tarpininko nerimą.

Jėzau. Koks pažeminimas, kad dėl jo varžysis aukcione. Bet jeigu nesivaržys?

– Išleiskite mane iš čia.

– Per vėlu, – žvitriai prabilo jauna moteris, vedanti šio vakaro renginį. Ji žvilgtelėjo į gražų šviesiaplaukį jaunuolį. – Tavo eilė. Dabar jos skaito įžangą. – Tada pieštuku parodė į Džeiką. – O tu iškart po jo, Devynioliktas.

Devynioliktas. Taip į Džeiką ėmė kreiptis nuo pat tos minutės, kai jis prisistatė registratūroje ir buvo nuvestas į privatų persirengimo kambarį kartu su kitais kvaileliais, kuriuos jų bosai, draugai, broliai, seserys, motinos ar bendradarbiai įkalbėjo tam ryžtis.

Džeikas vėl dirstelėjo pro užuolaidų tarpą ir sušnibždėjo:

– Devynioliktas.

Jis lengvai įsivaizdavo devyniolika dalykų, kuriuos pasakytų tai tamsiaplaukei, jeigu ją susitiktų. Devyniolika būdų surengti susitikimą. Devyniolika minučių jam prireiktų išbėgti iš už užuolaidos, čiupti ją už rankos ir įsitempti pas save. Tiek kartų jis norėtų mylėtis su ja ir tiek pozų išbandyti.

– Devynioliktas? Tavo eilė!

Džeikas atsigręžė į vakaro vedėją, ši viltingai ir irzliai žiūrėjo į jį.

– Vyruką prieš tave jau nupirko.

– Už kiek? – nesusilaikęs paklausė Džeikas.

– Trisdešimt penkis.

Trisdešimt penkis. O Dieve, trisdešimt penkis dolerius? Džeikas galėtų pasiimti čekių knygelę ir sumokėti dešimt kartų daugiau, kad tik išvengtų viso to. O paskui eiti ir tiesiog prisistatyti tamsiaplaukei mėlyna suknele.

– Trisdešimt penkis šimtus , – pridūrė moteris, matyt, supratusi jo nusivylimą.

– Kad jį kur galas.

Tokią sumą Džeikas vargu ar sukrapštytų išsyk, o jeigu turėtų dešimtkart daugiau, negyventų vieno kambario bute virš gėlių parduotuvės Haid Parke.

– Dabar jos skaito tavo biografiją, taigi sukis greičiau, – pasakė Ponia Baksnotoja Pieštuku ir paėmė jį už rankos. Tikriausiai pajuto Džeiką norint sprukti. Vargu ar jis vienas tą vakarą taip jautėsi.

– Gerai, gerai, – sumurmėjo jis, nė nesiklausydamas, ką sako pranešėja. Jos balsas aidėjo per viešbučio garsiakalbius. Džeikas žengė iš už juodų užuolaidų ir pasigailėjo, kad per ilgai laikėsi jų įsitvėręs. Paskui jis buvo išstumtas į sceną, apakintas šviesų ir apkurtintas šimtų įkaušusių moterų spiegimo.

Tikriausiai vyrukai iš Chippendales jaučiasi panašiai. Nuo minties, kad reikėtų pasirodyti apsitempus vien odinėmis kaubojiškomis kelnėmis, susuko pilvą.

– Kas siūlys kainą?

– Penki šimtai! – suriko kažkas.

Gerai. Pradžia. Penki šimtai… nebloga auka. Už tiek galima nupirkti daug kalėdinių dovanėlių nepasiturintiems vaikams. Pavyzdžiui, šimtą žaidimų Pagauk žuvelę ar ką nors panašaus. O vargeli, kaip graudu, palyginti su tuo, kad dailųjį biržos tarpininką nupirko už septynis kartus didesnę kainą.