Joss Wood - Regis, geruoju nesibaigs

– Todėl, kad turėjo atsitikti kažkas svarbaus, jei skambini į šalį, kurios nekenti, kur gyvena tavo ilgus metus apleisti tėvai ir jei ieškai manęs , visos žmonijos šunvotės, kaip kažkada mane išvadinai.

Jis nutilo, ji taip pat tylėjo.

– Mane ištiko laikina nesėkmė ir likau be namų. Manęs neįleidžia į Australiją, – pagaliau, nors labai nenoriai, prisipažino Rovena.

Šit kaip.

– Atsitiko kokia nors nelaimė? – Jis stengėsi kalbėti ramiai ir tikėjosi, kad ji, būdama jau suaugusi, neįsižeis dėl tokio klausimo. Rovenai išvykus dar ilgai daug kas ją pravardžiavo nelaimėle. Tiesą sakant, kitaip jos ir nevadino.

– Ne, man viskas gerai. Tik jie išsiaiškino, kad kažkada viršijau leistiną vizos laiką, todėl mane ir išspyrė.

Palyginti su kitais nusižengimais, kurių buvo pridariusi, tai buvo menkas pažeidimas. Sebas nuėjo į atskirame kambaryje įrengtą drabužinę, nusikabino nuo pakabo džinsus ir užsitraukė juos ant savęs. Įrėmęs kumštį sau į kaktą, jis žiūrėjo į senas medines grindis.

– Sebai, ar girdi mane?

– Girdžiu.

– Gal žinai, kur mano tėvai? Skambinau, bet jie neatsiliepia.

– Jie išvykę į Londoną, o namą išnuomojo kažkokiems mokslininkams iš Pekino. Turėtų grįžti… – Sebas stengėsi prisiminti. – Po dviejų, gal trijų savaičių.

– Gal juokauji! Mano tėvai išvyko ir pasaulis nesugriuvo? Ar tai įmanoma?

– Aš irgi stebiuosi, – prisipažino Sebas.

– Ir Kelė dar negrįžo iš kelionės?

– Ne, negrįžo.

Ji vėl nutilo.

– Tokiu atveju… šakės – teks kreiptis į tave. Man reikia paslaugos.

Jo paslaugos? Sebas žvilgtelėjo į laikrodį ir nuoširdžiai nustebo, kad šis dar tiksi. Kodėl nesustojo laikas? Turėjo sustoti, o vienuolės eiti pragaran ir čiuožinėti ant ledo, jei jau Rovena prašo jo pagalbos.

– Maniau, kad tu greičiau duosi ranką nukirsti, negu kada nors prašysi manęs paslaugos.

– Gal aš dėl to kalta? Galėjai tada ištraukti mane iš kalėjimo už užstatą, bukagalvi.

Na štai… sulaukė. Jos balsas – šaltas, pašaipus… rėžiantis ausį tarsi kas nagu ar kreida brauktų per mokyklinę lentą – visada jį erzino, visus dvidešimt jo gyvenimo metų.

– Tavo tėvai nenorėjo, kad aš… jie norėjo tave pamokyti. Be to, nejaugi tikiesi, kad bjauriai aplojusi mane sulauksi iš manęs pagalbos, Rovena?

Sebas girdėjo, kad ji nusikeikė, ir šyptelėjo. O taip, jam patiko, kad dabar jos likimas jo rankose.

– Ko iš manęs tikiesi, Spirga?

Šitaip jis ją vadindavo vaikystėje. Kelė, pati būdama šviesiaplaukė, vadino ją Juodąją Gražuole, gal dėl juodų kaip varnas Rovenos plaukų ir akių, gražiai derančių prie šviesios odos. Stulbinantis Rovenos grožis traukė visų akį nuo pat gimimo. Gaila, kad turėjo tokį bjaurų ir atgrasų charakterį.

Spirgos vardas jai labiau tiko, be to, jam patiko, kad buvo įžeidus.

– Kada Kelė žadėjo grįžti?

Jis suprato, kodėl ji to klausia: geriau mirs, negu priims pagalbą iš jo rankų. Jo sesuo daug keliavo, ieškodama tinkamų drabužių madų salonui, todėl jos dažnai nebūdavo namuose.

– Mėnesio pabaigoje.

Dar vienas keiksmas.

– O Pėteris, tavo brolis, vis dar Bahreine, – pridūrė Sebas specialiai pabrėždamas žodžius ir nusitraukė nuo pakabo marškinius.

– Žinau. Dar ne visiškai atitolau nuo savo šeimos! – Rovena vis dėlto užkibo ant kabliuko. – Bet nežinojau, kad jie ketina keliauti. Paprastai jie niekur nevažiuoja.

– Pakeliauti jie apsisprendė staiga ir labai greitai. – Sebas grįžo į miegamąjį ir tuščiu žvilgsniu ėmė apžiūrinėti nespalvotus piešinius su dykumos vaizdais virš neklotos savo lovos. – Taigi, kaip matai, likau tik aš, tad gal vis dėlto pasakytum, ko tau reikia?

Ji garsiai nurijo seiles.

– Norėčiau grįžti į Londoną ir tikiuosi, kad paskolinsi…

Matys kaip savo ausis!

– Ne. Pinigų tau neskolinsiu.

– Tokiu atveju nupirk bilietą.

– Šit kaip, leisk sekundėlę pagalvoti. Hm… ne, ir bilieto į Londoną tau nepirksiu.

– Tu ne tik bukagalvis, bet dar ir sadistas.

– Bet aš sumokėsiu už bilietą namo, į Keiptauną.

Buvo justi, kad kitame laido gale kažką ištiko neviltis, nes girdėjosi tik oro uostams būdingas triukšmas.

– Sebai, aš negaliu.

Kaip? Rovena verkšlena ir jaučiasi nugalėta?.. Jis manė, kad niekada nesulauks tokios dienos. Jam niekaip nesisekė užsegti viršutinės džinsų sagos, viena ranka buvo per daug sunku. Rovena grįžta namo, ji jam paskambino. Ir kalba gana protingai. Dieve švenčiausias.

Jis suprato, kad tai ilgai nesitęs, žinojo, kad jau po dešimties minučių bendravimo jie kibs vienas kitam į gerklę. Jiedu buvo kaip vanduo ir nafta, kaip saulė ir sniegas ar ugnis ir ledas.

Sebas nesąmoningai žvilgtelėjo į tą kambario pusę, kur buvo langas, ir pagalvojo, kad jo ramus, sutvarkytas, į stalčiukus sudėliotas gyvenimas netrukus baigsis ir, jam nespėjus net atsisveikinti su juo, išskris pro langą.

Laisvos savo dvasia moterys… kodėl jos neduoda jam ramybės?

– Ką apie tai galvoji, Spirga?

Ji nekreipė dėmesio į pravardę, kuria jis šaukdavo ją vaikystėje. Tai buvo ženklas, kad nebeturėjo jėgų ginčytis.

– Mano mobilusis nuduso, turiu tik šimtą svarų ir nieko nepažįstu Johanesburge. Matyt, teks ropštis į lėktuvą ir skristi… į Keiptauną.

– Puiku. Palūkėk sekundę. – Sebas nuėjo prie nešiojamojo kompiuterio, kuris buvo padėtas ant stalo jo kambario kampe, ir suspaudė klaviatūros klavišus, norėdamas pamatyti tvarkaraštį. Tada pasižiūrėjo į ekraną.

– Galiu užsakyti bilietą šios dienos šeštos valandos skrydžiui. Pasiimsi bilietą prie Pietų Afrikos šalims skirto langelio. Aš tave pasitiksiu, – pasakė jai Sebas.

– Sebai?

– Ko dar?

– Tas mūsų paskutinis barnis dėl Bronvinės…

Iš pradžių jis nesuprato, apie ką ji kalba, bet paskui prisiminė jos kvailai vaikišką poelgį beveik prieš dešimt metų.

– Tą, kai tu mėginai mane mokyti, kaip turėčiau gyventi?

– Matai, aš norėčiau atsiprašyti…

– Tai būtų pirmas kartas.

– Tiek to, pamiršk! Pats žinai, kad ir tu visą gyvenimą mane mokei, kaip turėčiau elgtis! Gal aš ir pasakiau kai ką negražaus tavo draugės adresu, bet savo draugo pūti kalėjime niekada nepalikčiau! – atkirto Rovena vėl pakėlusi balsą.

– Mes niekada nebuvome draugai, ir tai truko tik savaitę, ne visą gyvenimą! Be to, gavai tai, ko nusipelnei.

– Vis tiek tai buvo žema ir…

Sebas pabalino akis ir sukėlė bildesį, kad atrodytų, jog stringa ryšys.

– Atleisk, blogai tave girdžiu…

– Kalbamės laidiniu telefonu, bilduke! – Rovena stengėsi perrėkti jo keliamą triukšmą.

Smarki mergiotė, pagalvojo jis, dėdamas telefono ragelį į jam skirtą vietą. Visada buvo smarki, kiek pamena. Ir ūmi bartis.

Regis, vardas Spirga jai vis dar tinka. Yra dalykų, kurie niekad nesikeičia.

Po šešių valandų – kitas oro uostas, kiti pareigūnai, dar vienas miestas. Rovena jautėsi išvargusi. Sukaitusi, irzli ir… Po velnių. Ji susiėmė už širdies. Ji nervinosi.

Ir buvo gerokai išsigandusi.

Galėjo būti ir blogiau, ramino save, sėsdamasi ant aukštos perpildyto baro kėdės, lagaminą numetusi ant grindų. Gerai, kad neteko stovėti atvykimo salėje ir nepažįstamų žmonių minioje ieškoti savo tėvų veidų. Ji pasirinko Sebą, mažesnę iš dviejų blogybių – jai iš tikrųjų palengvėjo, kad tėvai neatsakė į jos skambutį, nes nežinojo, kaip jie būtų reagavę į žinią, kad ji grįžta namo.