Tara Pammi: Niujorkas. Santuoka dėl keršto

Ji jautėsi tokia įsitempusi, kad atrodė, jog yra iš stiklo ir nuo mažiausio krestelėjimo gali sudužti į smulkiausius gabalėlius.

Tvirtai spausdama pirštais šaliką Klėja Norvud ieškojo akimis Džeksono, savo jaunikio.

Jo sekretorės Ešlės, netikėtai atvykusios ir nutraukusios jų susitikimą su kliente, kurią Džeksonas labai troško prisivilioti, taip pat niekur nebuvo matyti. Klėją apėmė keista nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas negero.

Nedidelis itin turtingų žmonių pobūvis dangoraižio Empire State Building viršutiniame aukšte jau buvo kaip reikiant įsisiūbavęs, už langų apačioje visu prašmatnumu spindėjo Manhatanas.

Miesto, kuris jau dešimt metų buvo jos namai, kunkuliuojantis ritmas paprastai sukeldavo Klėjai begalinį norą mėgautis gyvenimu. Jis palaikė ją, kai ji stengėsi įsitvirtinti baigusi Kolumbijos universitetą, padėjo nukęsti nesėkmes ir ištverti, kai žlugo naivi viltis šiame niekada neužmiegančiame mieste viską pasiekti pačiai.

Bet šiąnakt net Niujorkas negalėjo išsklaidyti ją apėmusios baimės.

Džeksonas tik vakar vakare grįžo iš užsienio po trijų savaičių kelionės ir buvo, kaip jis mėgdavo sakyti, šlykščiai nusiteikęs , nes nepavyko vienas nekilnojamojo turto sandoris.

Šiandien darbe Klėja su juo persimetė vos keliais žodžiais. O kai grįžo į prabangų butą, kuriame pastaruoju metu jie gyveno, Džeksonas liepė jai pasiruošti šio vakaro pobūviui.

Pareikalavo, o ne pakvietė, juo labiau ne paprašė. Klėja atkreipė dėmesį, kad taip jis elgiasi vis dažniau. Tiesa, ji žinojo, kiek daug įtampos jo versle, suprato norą išgarsėti pasaulyje, todėl ir nusileido. Nors vis dar prastai jautėsi varginama ne sezono metu prieš savaitę užklupusio gripo.

Šiandien Džeksonui reikia, kad ji padėtų įtikinti ponią Alkot, seną jos tėvų draugę, jog verta jį pasisamdyti asmeniniu investicijų bankininku. Džeinė Alkot Britanijoje turi nekilnojamojo turto ir rimtą šeimos verslą, tad sandoris su ja būtų sėkmingas žingsnis ir taip jau klestinčioje Džeksono karjeroje.

Tačiau jie nespėjo su Džeine net padoriai pasisveikinti, kai prie Džeksono pribėgo Ešlė, jos akys desperatiškai žvilgėjo.

Nenorėdama kelti scenų Klėja sukando dantis ir maloniai nusišypsojo, nors matė smalsius žvilgsnius, girdėjo Džeksono klientų žmonų ir merginų tylų šnabždesį. Net geranoriškas Džeinės klausimas, ar tarp jos ir Džeksono viskas gerai, buvo nepakeliamas.

Kas jam darosi? Kas tarp jų vyksta?

Tačiau Klėjai iki koktumo buvo aišku, kad Ešlė tėra tik ledkalnio viršūnė to, kas vyksta tarp jos, Klėjos, ir Džeksono. Staiga jai pasidarė nepakeliamai gėda, jog Ešlė nusitempė jos sužadėtinį net nesistengdama slėpti turinti į jį nuosavybės teisių.

Pasitempusi Klėja išdidžiai nužingsniavo tolyn. Ji negalėjo pakęsti scenų, negalėjo pakęsti gailesčio ir supratingų žvilgsnių, kurie ją lydėjo kelis pastaruosius mėnesius, tačiau tyliai visa tai ištvėrė.

Bet šiandien jai visko per daug. Staiga Klėja sustingo pamačiusi aukštą valdingą figūrą.

Sumirksėjo priblokšta tų nefrito žalumo akių ir išraiškingų pašaipių lūpų.

Stefanas Bjanko.

Klėjai kilo noras pasukti prie liftų ir dingti iš pobūvio, kol jis dar jos nepastebėjo. Jau geriau čia būtų atėję jos tėvai: jų tylus nepritarimas ją slėgė, bet vis tiek būtų geriau nei šis vyras. Klėja nenorėjo, kad šįvakar ją pamatytų vienas iš seniausių jos draugų.

Stefanas, Kristianas, Rokas ir Zajedas buvo Kolumbijos ketvertas , keturi jauni vyrai, kuriuos ji pažinojo, kai kartu mokėsi universitete. Jie padarė stulbinamas karjeras, susikrovė neapsakomus turtus, tapo geidžiamiausiais viengungiais, kuriems pasaulis – tik žaidimų aikštelė, o gražiausios moterys – žaislai.

Klėja juos pažinojo, kai jie dar nebuvo taip sėkmės išlepinti žmonės, matydavo juos kasdien ketverius metus, dalijosi su jais savo slapčiausiomis baimėmis ir viltimis.

Tas noras pabėgti nuo vieno iš nedaugelio žmonių, kurie tikrai ją pažinojo ir suprato, paliko burnoje kartėlio skonį. Ar tikrai ji tokia nevykėlė? O bėga ji nuo Stefano ar nuo savęs?

Stefanas Bjanko pažvelgė pro langą į spindintį miestą ir kietai sukando dantis.

Kunkuliuojantis didmiesčio gyvenimas, dešimties metų senumo atsiminimai, sukylantys pažvelgus į bet kurią pusę, jaunatviškas naivumas, kai mokėsi su savo trimis draugais Kolumbijos universitete, visa tai iškilo tarsi šmėkla ir nedavė jam ramiai kvėpuoti.

Tačiau jis, multimilijonierius, prabangaus nekilnojamo turto bendrovės vadovas, negalėjo išvengti Niujorko, nors kaip įmanydamas stengėsi sumažinti apsilankymų skaičių.

Tačiau šį kartą jis turėjo priežastį ateiti čia, į pobūvį dangoraižio Empire State Building viršutiniame aukšte.

Jau pats laikas sustabdyti Džeksoną Smitą.

Prieš akis iškilo Džeksono pavaduotojo Marko, gulinčio ligoninės lovoje po bandymo nusižudyti, išbalęs veidas, ir jo penkerių metų dukters putlus veidelis, kupinas nuostabos, kai paklausė Stefano, kas atsitiko jos tėveliui…

Bejėgiškumas graužė Stefaną it rūgštis skrandį.

Džeksonas apgaule išviliojo iš Marko jo santaupas, privedė jį prie bankroto, jis prarado viską ir nebematė išeities…

Sekinantis nepasitikėjimas savimi, jausmas, kad esi visiškas nevykėlis, kad nuvylei visus, kurie tavimi pasikliovė… žvelgdamas Markui į akis Stefanas matė pats save prieš kelerius metus.

Kaltė graužė Stefaną iš vidaus. Jeigu jis būtų galėjęs sustabdyti Džeksoną tada, kai šis apgavo jį patį…

Tai buvo blogiausias jo gyvenimo laikotarpis: Serenos išdavystė, kaltės jausmas, neleidžiantis grįžti pas tėvus į Siciliją, darbas kiaurą parą, kad tik galėtų įvykdyti sandorį…

Jis prarado viską, ką uždirbo, dėl Džeksono išdavystės. Ir būtų atsidūręs Marko vietoje, jei ne draugų − Roko, Kristiano ir Zajedo – pagalba, ir jei Serenos, moters, kuri apsimetinėjo jį mylinti, išdavystė nebūtų atvėrusi jam akių.

Šį kartą jis būtinai sustabdys Džeksoną, kad ir kiek tai kainuotų.

Iš susimąstymo pažadino nuskambėjęs Džeksono vardas, atrodė, tarsi kažkas būtų iškvietęs patį velnią – būrelyje už kelių žingsnių nuo Stefano nusijuokė amerikietė.

Neaukšto ūgio blondinė, vilkinti džinsais ir aptemptais trumparankoviais marškinėliais, tempė Džeksoną į šalį, nutraukdama pokalbį. Jo aštrių bruožų veide šmėstelėjo nepasitenkinimas, Džeksonas prigludo prie kitos moters, aukštos raudonplaukės, ir kažką jai sušnabždėjo.

Stefanas pagalvojo, kad jis atsiprašė. Sprendžiant iš to, kaip moteris atšlijo ir nusuko galvą, jo žodžiai ją suerzino. Su didesniu nei paprastai susidomėjimu Stefanas stebėjo, kaip nuogi moters pečiai įsitempė, net kaulai atsikišo. Buvo akivaizdu: iš jos sklinda nepasitenkinimas ir dar kažkas. Džeksonas leidosi nutempiamas, o aukštoji moteris stovėjo it mietą prarijusi, iškėlusi galvą ir tokia rami, kad Stefanas suabejojo, ar ji reaguotų, jei kas nors į ją papūstų.

Moters veidas skendėjo šešėlyje, bet ji pati atrodė oriai. Staiga jis atkreipė dėmesį į jos plaukus. Nors jie buvo nušukuoti aukštyn nuo lieso veido ir susukti į įmantrų kuodą, jis atpažino juos ir nedidelę riestą nosytę, užsispyrėliškai atkištą smakrą.

Jos veidas turėjo būti tobulo ovalo formos, o akys žalios kaip spindintys smaragdai. Kai šypsosi, vienas jos lūpų kamputis pakyla į viršų.