Carole Mortimer - Nepasiekiama širdis

– Netikiu svajonių princais, milorde, – tyliai pareiškė ji.

Tamsūs antakiai pakilo virš pašaipių akių.

– Ne?

– Nė kiek, milorde, – atsainiai patvirtino Greisė. – Atimkite iš princo titulą, ir ką gausite?

Lučiano Sent Klero žvilgsnis buvo atvirai susidomėjęs.

– Galbūt jūs man paaiškinsite, panele Heterington?

Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Kad jis yra toks pat kaip kiti vyrai.

Jo dailios lūpos pritariamai šyptelėjo.

– Girdžiu… panieką, panele Heterington.

– Ar neturėčiau taip kalbėti? Galbūt klystu, milorde, bet mano supratimu turtingi ir tituluoti aukštuomenės džentelmenai būsimosiose žmonose ieško tik grožio, tinkamos kilmės moters, kuri gimdytų jiems įpėdinius.

– Ką čia kalbi, mieloji Greise! – šaižiai įsiterpė teta. – Esu tikra, kad lordas Sent Kleras nenori girdėti tokios… tokios galbūt nelabai išauklėtos… – Ji nutilo, nes lordas Lučianas tildydamas iškėlė ranką.

– Priešingai, jūsų malonybe, panelės Heterington nuomonė man labai įdomi, – įtikinėdamas nutęsė Lučianas ir vėl pasijuto nustebintas Greisės Heterington. Juolab kad ji ką tik apibūdino tai, kas, jo sprendimu, jam pačiam labiausiai tiktų!

Jaunos moterys viešumoje labai retai kalbėdavo taip atvirai. Na, žinoma, išskyrus jo seserį Arabelą. Bet Bela, užaugusi su trimis vyresniais broliais, yra šiek tiek kitokia.

Jis prisimerkęs vertinamai nužvelgė Greisę Heterington.

– Ar nepritariate nuomonei, kad kilmingas džentelmenas privalo turėti žmoną?

– Žmoną, kurios nemyli, kuri tikriausiai jam net nepatinka? – Greisė piktai žvelgė į jį. – Ne, milorde, tokiai nuomonei nepritariu.

– Tokia pokalbio tema tikrai netinkama prie vakarienės, mieloji, – ją vėl švelniai subarė Karlaino hercogienė. – Atleiskite mano dukterėčiai, lorde Sent Klerai, ji gyveno kaime su savo tėvais, mano amžinatilsį seserimi ir jos vyru. Ji dar nežino, kaip elgtis visuomenėje.

– Priešingai, panelės Heterington nuomonė labai… neįprasta, – patikino hercogienę Lučianas, žvilgsnį įsmeigęs į nukaitusį Greisės Heterington veidą. – Sakykite, panele Heterington, kokia jūsų nuomonė apie ne tokius turtingus aukštuomenės džentelmenus? – tyliai pasiteiravo jis.

Greisė žinojo, kad lordas Lučianas su ja žaidžia, tyčia kursto, kad ji išsakytų nelabai prielankią nuomonę apie visuomenę, kurioje jis gyveno. Ir linksminosi. Net taip trumpai jį pažinodama Greisė suprato, kad, neturėdamas kitų pramogų, jis žaisdavo žodžiais.

Šioje srityje jos liberalių pažiūrų tėvai ragino Greisę nenusileisti.

– Tokiems džentelmenams, be abejonės, mažiau rūpi moters išvaizda ar kilmė, jei tik ji turės pakankamai turto, užtikrinsiančio jiems tokį gyvenimą, kokio jie mano esą iš prigimties nusipelnę.

Lučianas Sent Kleras nusprendė nebeapsimetinėti, kad valgo, ir nustūmęs sriubos lėkštę šalin sutelkė visą dėmesį į Greisę.

– Kaip manote, į kurią grupę patenku aš, panele Heterington? – Jo balsas buvo pavojingai tylus.

Greisė apsimetė svarstanti klausimą.

Apsimetė, nes išgirdusi, kaip Frensis jį apibūdina, manė jau žinanti, koks yra Lučianas Sent Kleras.

Greisė taip pat nustūmė šalin sriubos lėkštę ir pažvelgė į tamsias pašaipias akis.

– Esu įsitikinusi, kad aukštuomenėje yra trečia vyrų grupė.

– Kokia? – Tamsios Lučiano Sent Klero akys buvo nebe tokios linksmos, jos šaltai sužvilgo.

Greisė abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Man regis, jai priklauso džentelmenai, turintys ir pinigų, ir titulą, bet nenorintys žmonos. Jie moteris – ir ištekėjusias, ir vienišas – vertina tik kaip žaisliukus.

– Jūsų manymu, aš priklausau tai grupei? – Lučiano Sent Klero balse atsirado keista gaidelė, o tos dailios lūpos nepritariamai susičiaupė virš kampuoto arogantiško smakro.

– Ne man taip teigti, milorde, – tyliai pasakė jam Greisė. Žvilgtelėjusi į Frensį Vinterį ji nesunkiai atpažino jo veide piktdžiugą, atsiradusią įdėmiai klausantis pokalbio. Pažvelgusi į nepritariamai susiraukusią tetą Greisė suprato, kad pokalbį metas baigti. Ji nuėjo per toli.

Ją tai padaryti, be abejonės, privertė Lučianas Sent Kleras, bet Greisė pripažino, kad išsakydama savo nuomonę elgėsi neapdairiai.

Ji nuolankiai nuleido blakstienas, kad paslėptų akyse blykstelėjusį susierzinimą.

– Pone, teta teisi teigdama, kad nesu pratusi prie aukštuomenės subtilybių. Atsiprašau, jei mano pastebėjimas jus bent kiek įžeidė. Išsakydama savo pažiūras galbūt buvau pernelyg… atvira. – Vėl susitvardžiusi ir nurimusi ji pakėlė akis. – Be to, netinkamai pasielgiau užgrobusi visą jūsų dėmesį. Esu tikra, kad mano dėdė nekantrauja jums papasakoti apie neseniai įsigytus puikiausius žirgus. – Ji meiliai nusišypsojo dėdei.

Stebėtina, bet Lučianas nusivylė šitaip staiga nutrūkus pašnekesiui su Greise Heterington. Nors kartą gyvenime jis pasijuto nuoširdžiai besikalbąs su moterimi, žinoma, neįskaitant sesers Arabelos. Arabela dar atviresnė nei Greisė Heterington. Apsaugok, dangau, vyriškuosius aukštuomenės atstovus, jei Greisė Heterington ir Arabela per šį pokylių sezoną susitiks Londone ir susidraugaus!

Greisei Heterington užvedus kalbą apie hercogo žirgus į pokalbį įsitraukė visi trys džentelmenai ir ėmė aptarinėti gyvulius, tuo pačiu metu suteikdami hercogienei progą dar kartą švelniai pabarti dukterėčią už nesusivaldymą. Lučianas su apmaudu tai pastebėjo, nes Greisė Heterington likusios stebėtinai puikios vakarienės metu tylėjo. Galbūt, kaip teigė hercogas, maistas tikrai atpirko prastus šios užeigos kambarius.

Skanus maistas ir vynas padėjo išsklaidyti ankstesnę įtampą. Net Lučiano nuotaika kiek pasitaisė, kol damos išgėrė arbatą ir hercogienė atsistojusi pareiškė, kad jiedvi eis miegoti ir leis džentelmenams vieniems pasimėgauti brendžiu ir cigarais.

– Man regis, ir aš eisiu gultis, brangioji. – Hercogas atsistojo lėčiau nei abu jauni džentelmenai. – Atleisk, Sent Klerai, bet jaučiuosi pavargęs. Tikriausiai per daug skanaus maisto ir vyno, – atsiprašydamas gailiai pridūrė jis. – Deja, senatvė neteikia džiaugsmo!

Lučianas įdėmiai nužvelgė vyriškį ir pastebėjo išrasojusią kaktą, pablyškusią odą ir skausmo temdomas mėlynas akis. Akivaizdu, kad pavalgęs hercogas kentė nepatogumą, bet Lučianas smarkiai abejojo, ar sulaukus penkiasdešimt aštuonerių dėl tokios savijautos reikėtų kaltinti amžių.

– Ar tai vėl tavo širdis, Džordžai? – Frensis Vinteris raukydamasis pažvelgė į vyresnįjį brolį.

Hercogo veidas iš susierzinimo nuraudo.

– Ne, po velnių, tai ne mano širdis…

– Nusiramink, Karlainai, – nuramdė jį hercogienė. – Esu tikra, kad Frensis viso labo išreiškė savo susirūpinimą.

– Be tokio susirūpinimo galiu apsieiti. – Jos vyras nepatenkintas susiraukė.

– Prisimink, ką gydytojas Vusteryje sakė apie tavo širdį ir jaudinimąsi, Karlainai…

– Prakeiktas šarlatanas, – pasibjaurėjęs pertraukė ją hercogas. – Malonėk atleisti už tokį šeimynišką pokalbį, Sent Klerai. – Jis apmaudžiai nusišypsojo Lučianui. – Kiek sutriko virškinimas, ir visi įsivaizduoja, kad aš jau mirties patale.

– Esu tikras, kad hercogienė ir Frensis norėjo gero, – nuramino jį Lučianas. – Ar norėtumėte, kad palydėčiau jus į viršų? – Pastebėjęs, kaip hercogas, pasukęs durų link, susiūbavo, jis susiraukė.

– Nereikia, mielas bičiuli, juk šalia manęs brangioji Margarita ir Greisė. – Džordžas Vinteris raminamai nusišypsojo, kai sunerimusi žmona suėmė jį už rankos, o kitapus atsistojo Greisė. – Judu, jaunuoliai, pasilikit, pasimėgaukit brendžiu ir maloniai pasikalbėkite.