Sandra Marton - Užsispyrusi nuotaka

Ir į moterį.

Ji taip pat vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, bet tik tuo jie visi ir buvo panašūs.

Tarikas prisimerkė.

Moteris buvo sunkiai nusakomo amžiaus, bet tikriausiai dėl to, kad veidą slėpė didžiuliai akiniai, kurių rėmeliai pagaminti iš vėžlio kiautą imituojančios medžiagos, tamsintais stiklais. Akiniai jai suteikė griežtumo, kaip ir aukso spalvos plaukai, nubraukti nuo ovalaus veido ir susukti į kuodelį ties sprandu.

Ji sėdėjo pasitempusi, grakščios rankos ilsėjosi ant kelių, kojos buvo kukliai sukryžiuotos.

Puikios kojos. Ilgos. Lieknos. Gražiai įdegusios…

Tarikas pajuto tokį geismą, kad net susitraukė pilvas.

Jis jau įsivaizdavo, kaip pakelia moterį nuo kėdės. Paleidžia plaukus. Nuima akinius, kad galėtų įsitikinti, ji tik patraukli ar neapsakomai graži…

Po velnių.

Jis niekada neįsisvajodavo apie moteris, ypač tas, kurių nebuvo sutikęs. Ar tik ne žmonos paieškos privertė taip žemai smukti? Aistra moteriai iš televizijos? Moteriai, kurios net vardo nežino?

Tarikas susiraukė.

Štai kokia pavojinga viengungystė.

Jau du mėnesiai jis nebuvo su moterimi. Nusprendė elgtis išmintingai ir neleisti, kad nuo jos sugebėjimų lovoje priklausytų jo pasirinkimas.

Tada šis sumanymas atrodė išmintingas.

Ir dabar taip atrodo.

Tiesiog jam reikia nustoti fantazuoti kaip kokiam mokinukui.

Tarikas atplėšė akis nuo moters. Priešais ją sėdintis laidos vedėjas, kostiumuotasis, tęsė pokalbį.

– Vadinasi, tiesa, kad MicroTech įsigijo Ateities vaikų kontrolinį akcijų paketą?

Jo pašnekovas, pilvūzas, linktelėjo.

– Taip. Mes įsitikinę, kad Ateities vaikai atstovauja ateičiai. Ir tai ne žodžių žaismas, – šyptelėjęs pridūrė. Du šalia sėdintys vyrai pritariamai nusijuokė, moteris niekaip nereagavo. – Džėjau, kadangi vis daugiau vyrų ir moterų atidėlioja laiką susilaukti atžalų, naujos Ateities vaikų technologijos pasidarys dar svarbesnės.

– Bet Ateities vaikai skverbiasi į tą sritį, kuri ir taip perpildyta, ar ne?

Jis santūriai nusišypsojo.

– Taip gali pasirodyti. Dirbtinis apvaisinimas taikomas jau kurį laiką, bet Ateities vaikų turimos naujos technologijos… Tikriausiai mūsų rinkodaros viceprezidentė geriau paaiškins.

Visi sužiuro į moterį. Rinkodaros viceprezidentė, – pagalvojo Tarikas ir kilstelėjo tamsų antakį. Įspūdingos pareigos. Ar pati jų nusipelnė? O galbūt permiegojo su ne vienu vyru ir taip kilo karjeros laiptais? Jis ilgokai sukasi versle ir žino, kad tokių dalykų nutinka.

Moteris nukreipė žvilgsnį į kamerą. Vidinis balsas Tarikui pašnibždėjo, kad ji pažiūrėjo tiesiai į jį, nors tai atrodė juokinga.

– Aš neabejotinai pabandysiu.

Ji kalbėjo žemu, beveik dusliu balsu. Kad ir kaip mėgino sutelkti dėmesį į pasakojimą, Tarikas galėjo tik spoksoti į ją…

– …kitaip tariant, spermos laikymo sąlygos yra idealios.

Tarikas sumirksėjo. Ką ji dabar pasakė?

– Gal malonėtumėte išsamiau paaiškinti, panele Vitni?

Tarikas tylomis padėkojo vedėjui už klausimą. Be abejo, moteris negalėjo pasakyti…

– Mielai, – ramiai patikino ji. – Kaip minėjote anksčiau, dirbtinis apvaisinimas – ne naujiena, bet spermos užšaldymo būdai, kuriuos išrado Ateities vaikai, sukels perversmą moksle.

Tarikas spoksojo į ekraną. Ir tokie žodžiai sklinda iš moters lūpų?

– O kokia iš to nauda?

– Na… – moteris liežuvio galiuku perbraukė per lūpas. Veikiausiai tai padarė nesąmoningai, bet Tarikui išdžiūvo burna. – Na, vienas akivaizdus pranašumas tas, kad vyras, šiuo metu nenorintis turėti vaikų, gali palikti pas mus mėgintuvėlį. Tai būtų kaip investicija, bet svarbiausia – saugumo jausmas, juk spermą bus galima panaudoti po daugelio metų.

Investicija, – svarstė Tarikas. Parinktas įdomus žodis.

– Na, o jei pačiam klientui neprireiks, tada mėgintuvėlio turinys galės būti panaudotas gavus jo sutikimą.

– Kaip? – pasiteiravo laidos vedėjas.

– Pavyzdžiui, vyras gali palikti nurodymus, kaip užšaldyta jo sperma turėtų būti naudojama po mirties, – ji mandagiai šyptelėjo. – Sąlygos numatomos teisės dokumentuose. Spermos užšaldymas galėtų tapti dvidešimt pirmojo amžiaus metodu, užtikrinančiu, kad turtingas vyras susilauks paveldėtojo…

Arba kad sosto įpėdinis turės giminės tęsėją.

Tarikas susiraukė.

O jeigu jis paliktų tą… tą… Kaip ji pavadino? Investiciją. Mėgintuvėlis su jo sėkla galėtų būti padėtas tam atvejui, jei nutiktų blogiausia ir likimas įsikištų prieš Tarikui susirandant tinkamą žmoną?

Velnias. Ar jam pasimaišė protas?

Tarikas nukreipė nuotolinio valdymo pultelį į ekraną. Šis užgeso ir jis pašoko ant kojų.

Tikras vyras investuoja ne į mėgintuvėlį, o tiesiai į moters gimdą.

Jis paprasčiausiai per mažai stengėsi ieškodamas, štai ir viskas. Šiame milijoniniame mieste tobula kandidatė tiesiog laukia, kad ją surastų.

Tarikas turėjo kvietimą į šiandienos vakarėlį. Jo advokatas nusipirko namą Rytiniame rajone ir norėjo tai atšvęsti. Tarikas įsivaizdavo, kokių ten bus ilgakojų, ir pradžioje apsidžiaugė, kad atsirado puiki proga užmegzti pažinčių. Tik supratęs, kad pasiekė ribą, kai kiekvienas pasilinksminimas ima atrodyti kaip dar viena galimybė, nusiminė ir pranešė, jog į vakarėlį neatvyks.

Dar viena klaida, – mąstė rengdamasis švarką ir žingsniuodamas durų link. Pirmiausia suklydo rinkdamasis susilaikymą, kuris akivaizdžiai paveikė jo budrumą. Antra, neprotingai pasielgė atsisakydamas kvietimo eiti ten, kur, gerai pagalvojus, galėjo sutikti būsimą žmoną.

Staiga Tarikas prisiminė seną amerikiečių posakį: trys kirčiai ir tau galas. Paprastai jis buvo taikomas beisbole, bet šiuo atveju puikiausiai tiko. Pirma, jo paieškos Dubake, paskui – gretimose šalyse…

Trečio kirčio nebus. Jis paprasčiausiai per mažai stengėsi, štai kokia bėda.

Bet dabar padėtis pasikeis.

– Gerai, mielieji. Mes nebe eteryje.

Medison Vitni atsistojo, išsisegė mažytį juodą mikrofoną iš švarko atlapo ir atidavė laukiančiam technikui.

– Medison, – kreipėsi į ją vadovas, – gerai atlikai darbą.

– Ačiū.

– Puiku, – pasakė jis ir nusikvatojo, Medison nuomone, visai kaip aktorius, nevykusiai vaidinantis Kalėdų Senelį, tada pasilenkė prie jos. – Dabar galėtume išlenkti po taurelę ir aptarti reikalus?

Ką aptarti? – jai knietėjo paklausti. – Kaip rasti būdą įsitempti mane į lovą ? Ponia Vitni užaugino nekvailą dukterį, tad Medison žaviai nusišypsojo, kaip buvo įpratusi nuo tada, kai MicroTech perėmė Ateities vaikus , ir atsakė, kad būtų nepaprastai malonu, bet turinti įsipareigojimą.

Apsimestinė vedusio jos darbdavio šypsena virto tikra grimasa.

– Nagi, Medison, neišmintinga visą laiką sakyti ne.

Taip pat neišmintinga merginti tą, kuri pateikė ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, – pamanė Medison. Bet ji žinojo tai, kas jam tebebuvo paslaptis – kad nemaloni jųdviejų sąjunga greitai iširs.

Šypsena vėl nušvietė jos veidą.

– Gal kitą kartą, pone Šyldsai. Kaip ir sakiau, turiu pasimatymą.

Nueidama Medison jautė į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį.

Po dvidešimties minučių ji įsmuko į ramų barą Leksingtono gatvėje. Ten laukė du dalykai: šaltas Cosmopolitan kokteilis ir kambario draugė iš koledžo laikų – Barbara Doson.