Catherine Mann - Ar mes turime planą?

– Ar čia profesinis šnipinėjimas?

– Ką, po šimts, čia paistai? – ji pasuko laisvą sijoną aplink liemenį.

Kas galėjo pamanyti, kad griežto kirpimo sijonas galėtų jį sujaudinti? Jis suvokė, kad svajoja numauti gremėzdiškus jos batelius. Išbučiuotų ją nuo kojų aukštyn, po sijonu, paliestų šilkinę šlaunies odą…

Jis atsikrenkštė ir sutelkė dėmesį į Mari širdies formos veidą.

– Tau netinka apsimetinėti kvailute, – jis gerai žinojo, kad ji turi genijaus intelekto koeficientą. – Bet jeigu nori, kad kaip tik taip atrodytų, tuomet puiku. Ketinai gauti slaptos informacijos apie naujausią mano kompiuterinės diagnostikos patobulinimą?

– Visai ne, – ji delnu persibraukė per surištus plaukus. – Niekada tavęs nelaikyčiau suokalbininku, nes esi mokslininkas. Ar kažkas panašaus.

Jis kilstelėjo antakį.

– Vadinasi, Mari, atėjai čia ne informacijos, – jeigu ketina laikytis atstumo, vertėtų ją vadinti daktare Mandara, bet jau vėlu ką nors keisti. – Tai kodėl įsėlinai į mano kambarį?

Ji atsiduso ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Gerai. Pasakysiu, bet prižadėk nesijuokti.

– Skauto garbės žodis, – jis prispaudė delną sau prie širdies.

– Buvai skautas?

Prieš tremtį į karinę pataisos mokyklą – bet jis nenorėjo kalbėti nei apie tas dienas, nei apie tai, ką veikė. To niekada neišpirks net atidaręs po nemokamą kliniką kiekviename žemyne. Nors bandė – gelbėdamas gyvybes stengėsi užglaistyti praeitį.

– Ketini papasakoti, kaip atsiradai mano kambaryje.

Mari sužiuro į duris, paskui atsargiai prisėdo ant odinės sofos ranktūrio.

– Karališkųjų asmenų persekiotojai vijosi mane, kad telefonais galėtų nufotografuoti ir pafilmuoti, kad pelnytų penkias sekundes šlovės. Po paskutinio mano seminaro kažkokia grupelė atkulniavo man išpaskos.

Noras ją apsaugoti įsiplieskė Rovano viduje.

– Ar tėvas nenusamdė tau asmens sargybinių?

– Pati pasirinkau be jų apsieiti, – nieko neaiškindama atsakė ji ir karališkai kilstelėjo smakrą lyg leisdama suprasti, kad šia tema nediskutuos. – Man nepavyko pasprukti nepastebėtai. Moteris, kuri stūmė šitą vežimėlį, užsiplepėjo telefonu. Pamačiau galimybę apsimesti viešbučio darbuotoja ir pasinaudojau ja.

Mintis, kad ji buvo viena, kėlė jam norą kam nors duoti pylos – jis galvojo apie jos tėvą. Bet kas iš to, jeigu ji atsisakė sargybinių? Tėvas vis tiek turėjo reikalauti savo.

Mari toliau kalbėjo:

– Žinau, kad tu tikriausiai nusišypsotum kameroms ir eitum tolyn, bet tos nuotraukos… neprofesionalios. Aš turiu rimtai dirbti, kad išsaugočiau gerą vardą, – ji atlošė galvą, iš nusivylimo akimirkai suspaudė lūpas, paskui pratrūko, sunkiai purtydama galvą:

– Ne aš tai suorganizavau.

Jos nuovargis persmelkė ir jį, Rovanas panoro paliesti nusvirusius jos pečius ir pamasažuoti įsitempusius raumenis. Bet ji greičiausiai užsimotų sidabriniu maisto indo dangčiu. Todėl jis pasirinko saugesnį būdą, suteiksiantį jai atsipalaidavimą.

Pakilęs nuo baro jis pražingsniavo pro vežimėlį, ėjo prie jos.

– Vargšė maža turtinga princesė.

Mari akys susiaurėjo it katės.

– Koks tu bjaurus.

– Tik tu viena taip galvoji, – Rovanas sustojo per žingsnį nuo jos, nedrįso prisiliesti.

Mari pamažu atsistojo, atsisuko į jį.

– Na, atleisk, kad nesu tavo gerbėjų klubo narė.

– Tikrai nežinojai, kad čia mano kambarys? – dar kartą paklausė jis, nors tiesa spindėjo jos akyse.

– Tikrai nežinojau, – ji papurtė galvą. – Ant vežimėlio buvo tavo kambario numeris. Be vardo.

– Jeigu iš anksto būtum supratusi, kad čia mano kambarys, mano maistas… – jis paėmė viešbučio darbuotojo švarką ir Kalėdų Senio kepurę. – Būtum pasidavusi savo persekiotojų grupuotei, o ne prašiusi mano pagalbos?

Jos lūpos virptelėjo, slėpdamos šypseną.

– Spėju, kad mes šito niekada nesužinosime, sutinki? – ji įsikibo į švarką. – Skanios vakarienės.

Jis jos nepaleido.

– Čia daug maisto. Gali užkąsti kartu, kurį laiką dar pabūtum pasislėpusi.

– Ar tu ką tik pakvietei mane kartu pavakarieniauti? – šypsnis atgaivino jos veidą, atmosfera kone traškėjo. – Ar bandysi paslapčia mane nunuodyti?

Mari prikando apatinę lūpą, ir jis galėjo prisiekti, kad ji pasviro jo pusėn. Jeigu pirštu užkabinęs jos marškinių apykaklę timptelėtų, ji būtų jo glėbyje.

Bet jis tik ištiesė ranką ir nubraukė juodų šilkinių plaukų sruogą nuo jos smakro.

– Yra daugybė dalykų, Mari, kuriuos norėčiau tau padaryti, ir galiu tave patikinti, kad nuodų tame sąraše tikrai nėra.

Jos veide atsispindėjo sąmyšis, tačiau ji nebėgo ir nesijuokė. Tiesą pasakius, jis galėtų prisiekti, kad pastebėjo, jog ji susidomėjo, nors ir nenoromis. Ir jam to pakaktų, kad pabandytų pažiūrėti, kas bus, jeigu…

Rovano aistros miglą išblaškė inkštimas.

Inkštė ne Mari. Ji spoksojo kažkur jam pro petį, ir jis atsigręžė į garso pusę. Šniurkščiojimas darėsi garsesnis, virto rauda, kuri užliejo kambarį.

Iš po viešbučio vežimėlio?

Jis įsmeigė akis į Mari.

– Kas per velnias?

Ji papurtė galvą, iškėlė rankas.

– Nežiūrėk į mane.

Rovanas perėjo kambarį ir truktelėjęs vežimėlio staltiesėlę atidengė verkiantį kūdikį.

Mažylio riksmas drebino kambarį. Mari sutrikusi žiūrėjo į plastiko kėdutėje gulintį ir kambarių tarnybos vežimėlyje įtaisytą kūdikį. Nieko nuostabaus, kad vežimėlis buvo sunkesnis nei įprasta. Jeigu būtų iškart apžiūrėjusi, būtų radusi kūdikį. Logika jai sakė, kad kažkas negerai, bet apėmusi savanaudiška baimė dėl kelių nuotraukų nustelbė įtarimus.

Tik pagalvokite, vargšas mažylis ten išbuvo visą šitą laiką. Toks mažutis. Ir bejėgis. Gal dviejų ar trijų mėnesių, vystykluose, su baltais marškinėliais, mažos, spurdančios kojytės buvo įsuktos į žalią apklotą.

Mari sunkiai nurijo seiles, nesurezgė minčių, buvo netekusi žado.

– Ak, Dieve, čia kūdikis?

– Ne šunytis, – kriauklėje prie baro Rovanas nusiplovė rankas ir atsiklaupė prie vežimėlio.

Jis kaip prityręs gydytojas apžiūrėjo verkiantį kūdikį, pakišo delnus po mažyliu ir pakėlė didelėmis, patikimomis rankomis. Putlios mažutės rudos rankytės ir kojytės maskatavo, kol mažylis žagsėdamas prigludo prie Rovano krūtinės.

– Ką jis veikė vežimėlyje? – ji pasitraukė, leido jam prieiti prie sofos.

– Ne aš čia atvariau kambarių tarnybos vežimėlį, – atsainiai atrėmė jis ir įkišo pirštą mažyliui į burnytę. Tikriausia tikrino, ar nėra vilko gomurio?

– Na, ir ne aš jį ten įkišau.

Berniukas ar mergytė? Ji negalėjo pasakyti. Krutantis ryšulėlis neišsiskyrė nei rožine, nei mėlyna spalva. Juodose garbanėlėse nebuvo ir kaspinėlio.

Rovanas alkūne pastūmė pagalvėlę su gyvūnų atvaizdu ir atsisėdo ant odinės sofos, kūdikį pasidėjo ant kelių ir tęsė jo apžiūrą.

Mari susiėmė rankas sau už nugaros.

– Ar jam viskas gerai? Jis ar ji?

– Ji, – atsakė jis ir apsuko vystyklu. – Mergaitė, maždaug trijų mėnesių, bet aš tik spėju.

– Reikia paskambinti administracijai. Galbūt ją palikęs žmogus tebėra pastate? – nelabai tikėtina, juk ji tiek laiko čia stoviniavo ir flirtavo su Rovanu. – Nuo vežimėlio pusės ėjo moteris. Pamaniau, kad ji tiesiog kalbasi telefonu, o gal ji buvo kūdikio motina?

– Žinoma, reikia išsiaiškinti. Tikėkimės, kad apsauga turės filmuotą medžiagą, kurioje bus toji moteris. Apgalvok, ką pasakysi administracijai, prisimink visas smulkmenas, kol dar pėdos neataušusios, – jis kalbėjo lyg detektyvas, o ne daktaras. – Ar matei dar ką nors netoliese vežimėlio, kai jį perėmei?