Christy McKellen - Atostogos su nepažįstamuoju

Konoras Prestonas negalėjo patikėti savo akimis. Ji sėdėjo ant jo lovos – apšviesta mėnulio šviesos ir gundomai išlenkusi nugarą. Visu kūno svoriu rėmėsi ant vienos rankos, galvą buvo palenkusi žemyn – atrodė taip, tarsi pozuotų vienam iš tų meilės romanų, kuriuos jis matydavo oro uostų spaudos kioskų lentynose.

Jis spėjo, kad ji ką tik prausėsi duše, – ilgi šviesūs plaukai šlapiomis sruogomis krito jai ant pečių. Suirzęs jis stebėjo, kaip vandens lašas, nuvinguriavęs jos nugaros linkiu, paptelėjo ant lovatiesės.

Nuo jos sklido šviesa, tarsi ji būtų norėjusi padaryti jam teigiamą įspūdį – bent taip atrodė po kelionės pavargusioms jo akims.

Katerina Mejers.

Jis manė, kad jam pagaliau pavyko ją įtikinti, jog tarp jų viskas baigta, bet ji buvo čia, ir vėl nuoga jo lovoje, jo vasarnamyje. Vasarnamyje, apie kurį jis tikrai jai nebuvo net užsiminęs. Nejau jam taip ir nepavyks pasislėpti nuo įkyraus jos dėmesio?

– Ką, po velnių, veiki mano lovoje, Katerina? – šiurkščiai paklausė jis nedraugišku balsu – paprastai stengdavosi būti ramus, bet dabar jautėsi pavargęs ir suirzęs, nenusiteikęs bendrauti su jį persekiojančia buvusia mergina.

Bet tai, kaip ji sureagavo, buvo visiškai nepaaiškinama.

Ji sušuko, ir taip garsiai, kad jam vos nesprogo ausų būgneliai. Iš išgąsčio krūptelėjęs jos kūnas išsirietė švytinčiu lanku ir po akimirkos su trenksmu sukniubo ant lovos.

Atmetusi plaukus, ji atsisuko į jį, akimirkai atidengdama dailias savo krūtis – lyg ir didesnes, nei jis prisiminė, ir čiupusi rankšluostį apsivyniojo juo krūtinę.

Pažvelgęs į išsigandusį, išbalusį, mėnulio šviesos nušviestą veidą jis suprato, kad suklydo.

Tai buvo ne Katerina.

Dar vienas, naujas, nemalonumas.

Iš išgąsčio Džosės širdis vos neiššoko iš krūtinės ir kūnas nuėjo pagaugais. Pastarąsias dešimt minučių ji buvo įbedusi akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną, ir tai, kad kažkas stovi priešais ją, ji įžiūrėjo tik po kurio laiko. Nors to didžiulio vyro, stovinčio jos lovos kojūgalyje, veido bruožų nematė, aiškiai juto jo pyktį.

– Ko jums reikia? – tai buvo instinktyvus klausimas – ji ištarė jį pašnibždomis ir drebančiomis lūpomis, nebūdama tikra, ar nori išgirsti atsakymą.

– Savo lovos. – Jo balsas jau buvo ramesnis, bet ne itin draugiškas, piktas, bet kartu ir suglumęs.

Ji sumišo. Gal ji sapnuoja? Tokių keistų dalykų nebūna net sapne.

– Ką turite galvoje, sakydamas savo lovos? Kas jūs toks, po galais? Mirtinai mane išgąsdinote.

Vyriškis, išgirdęs išgąstį jos balse, žengė žingsnį atgal ir pakėlė abi rankas delnais į viršų tarsi pasiduodamas.

– Atleiskite. Nenorėjau jūsų išgąsdinti. – Jo balsas buvo jau švelnesnis. – Maniau, kad jūs… – Jis patylėjo. – Aš apsirikau.

Džosės akys, pamažu apsipratusios su tamsa, matė jau geriau. Kūnas nebebuvo toks įsitempęs. Gal jis ir neketino jos pulti, vis dėlto jai buvo neramu ir ji apdairiai pasislinko arčiau stalinės lempos.

Akimirką ji sutriko – iš jos ausinukų, numestų prie lovos, sklido tyli muzika, matyt, todėl ir neišgirdo jo žingsnių.

Sukaupusi drąsą ji paklausė – šįkart jau griežčiau, stengdamasi kontroliuoti padėtį:

– Taigi, norėčiau sužinoti, kas jūs?

Ji tikėjosi, kad jai pavyks įkalbėti jį išeiti. Kažkur buvo girdėjusi, kad gintis geriausia puolant. Iki šiol jai buvo tekę kovoti tik dėl lėšų įvairiems verslo projektams, netgi susiremti su agresyviai ir kategoriškai nusiteikusiais kapitalo rykliais, bet tai buvo visai kas kita, nei vidurnaktį susitikti akis į akį su nepažįstamu vyru.

– Esu Konoras Prestonas. Tai mano kambarys, – pasakė jis.

Džosė tyliai atsiduso, jos širdis pamažu rimo. Prestonas. Ką gi. Tikriausiai jis yra Abigailės brolis – klajūnas, kuris, iššvaistęs turtą, grįžo namo. Jinai jį įsivaizdavo ne tokį. Abigailė buvo smulkutė ir liekna, visiškai nepanaši į savo brolį. Šis vyras nebuvo mažas, anaiptol. Iš to, ką matė sėdėdama lovoje, galėjo spėti, kad jo ūgis turėtų būti ne mažesnis nei metras aštuoniasdešimt, be to, atrodė tvirtas kaip jautis. Tokį susitikti kur nors nakčia tikrai nenorėtų.

– O kas jūs esate? – iš tamsos sklindantis šiurkštus jo balso tonas ją baugino.

Pasilenkusi į priekį, ji įžiebė stalinę lempą. Oho, jis iš tikrųjų didelis, kažkoks apdriskęs ir nesiskutęs. Plaukai prašėsi žirklių, drabužiai buvo susiglamžę ir netvarkingi. Jis atrodė pavargęs; akys iš nuovargio buvo apsiblaususios. Ji prisiminė Abigailę minėjus, kad jam dar nėra trisdešimties – jis buvo vos keleriais metais už ją vyresnis, – bet atrodė taip, tarsi turėtų daugiau gyvenimiškos patirties. Jo veido bruožai buvo vyriški – gal ir ne klasikiniai, bet tikrai įsimintini. Į tokius vyrus visados krypsta kitų akys, kad ir kur ar su kuo jie būtų.

Pajutus, kad jis irgi ją stebi, jai ėmė šiurpti oda, kūną nutvilkė karštis, o jautriausios kūno vietos pradėjo deginamai tvinksėti.

– Mudvi su Abigaile turime bendrą verslą. Džosė Marčpein, – pasakė ji gana šaižiu balsu. Tikėjosi pamatyti jo veide bent kokį atpažinimo ženklą. Nepamatė; užtat jis nužvelgė ją vertinamu žvilgsniu. – Abė sakė, kad galiu čia kurį laiką pagyventi… – pridūrė ji tęsdama žodžius, nes jo veidas vis labiau niaukėsi.

– Iš tikrųjų? – jo klausimas buvo netikėtas, balso tonas nedraugiškas.

Kambaryje stojo nejauki tyla, jie žiūrėjo vienas į kitą.

Tyla?

Kažkas buvo atsitikę.

Nebegrojo muzika. Su siaubu Džosė staiga suvokė, kad ji, išgąsdinta Konoro pasirodymo, visiškai pamiršo apie taurę, kuri išsiliejusi gulėjo ant lovos, ir… savo nešiojamąjį kompiuterį.

Grįžtelėjusi atgal, ji pasižiūrėjo į tamsų jo ekraną. Bakstelėjo į tarpo klavišą, tada sunerimusi ėmė baksnoti kitus klavišus – niekas nepasikeitė.

Regis, jos kompiuteriui nepatiko būti apipiltam sultimis, ir jis pasipiktinęs užgeso.

– Ne, ne, ne, ne !

Čia, šioje dėžėje, buvo visas jos darbas, kurį buvo nuveikusi nuo atvykimo į šią vietą pradžios. Ji, kvailė, tikėjosi, kad čia bus interneto ryšys ir jos darbas bus išsaugotas, ir su nuostaba svarstė, kodėl Abė apie tai jos neįspėjo. Ji tyčia taip pasielgė. Nė kiek tuo neabejojo.

– Kas nors negerai?

Tęsiamai bosu tariami jo žodžiai nutraukė jos mintis. Apėmus panikai, ji visiškai buvo jį pamiršusi.

– Apelsinų sultimis suliejau savo kompiuterį. – Būtų galėjusi iš to pasijuokti, bet jautėsi pernelyg sukrėsta. Be kompiuterio ji bus lyg be rankų.

– Apelsinų sultimis? – Jis iš lėto palingavo galva. – Vadinasi, pakrikštijote jomis ir mano lovą.

Ją suėmė pyktis. Jos kompiuteris nebeveikia, o jam rūpi lova?

– Ką tik dingo mano trijų dienų darbas.

Atrodo, atžarus jos balso tonas jo nejaudino.

– Ar visada dirbate nuoga? – Sunėręs ant krūtinės rankas ir kilstelėjęs antakį, jis žvelgė į ją kurstančiu žvilgsniu.

Plaukeliai ant jos rankų atsistojo piestu, vidurius nutvilkė karštis. Staiga prisiminusi, kad po rankšluosčiu yra visiškai nuoga, ji nusuko nuo jo akis ir ėmė dairytis drabužių. Juos pasiimti ji galėjo tik praėjusi pro jį. Jai teks nulipti nuo lovos, vadinasi, jis atsidurs vos per kelis centimetrus nuo jos. Vien nuo tokios minties ji ėmė nervintis, jos akis aptraukė migla.