Cat Schield - Beprotiškas sprendimas

Ranką atmetęs ant juodos odinės kėdės atlošo Džei Ty Stounas siurbčiojo vieną iš firminių Riko kokteilių ir mąstė apie moteris.

Violeta Fontein tą vakarą vilkėjo aptemptą trumpą juodą suknelę ilgomis rankovėmis, kaklo iškirptė slėpė jos dailius raktikaulius. Net ir aptempta suknelė iš priekio atrodė kukli. Bet kaip ji atrodė iš nugaros! Ak, kaip atrodė! Plati V raidės formos iškirptė atidengė nuogą odą, ant kurios kryžiavosi spagečių storio dirželiai – nuo kaklo iki pat liemens. Džei Ty įtarė, kad toks ir buvo sumanymas – jo akis traukė tvirtas, apvalus užpakaliukas.

Jo pirštai tvinkčiojo, kai įsivaizdavo liečiąs patrauklius apvalumus. Prieš šešerius metus, kai dar nebuvo sutikęs Violetos, seksualiausia jam buvo krūtinė bei kojos. Tačiau dabar jis turi užduotį – rasti geresnį užpakaliuką nei Violetos. Kol kas tokio nebuvo. Gerai, kad ji nenumano, ką jam padarė, nes Džei Ty prarastų daugiau, ne tik nepakeičiamą ir mėgstamiausią padavėją.

Dabartinis Fonteinų Chic viešbučio baro Bakara barmenas Rikas buvo kokteilių plakimo genijus. Šįvakar drybsodamas hole Džei Ty ragauja Riko purvinojo martinio. Kodėl jis šešis vakarus per savaitę čia pasirodo, aiškino tuo, kad bando parvilioti Riką atgal į Titaną , kur ir yra jo vieta.

Džei Ty susipylė paskutinį kokteilio lašą. Ką jis apgaudinėja? Per tuos metus, kai Rikas keitė darbdavius, Džei Ty daugumą vakarų praleido čia, nes čia lygiai penkiolika po vienuoliktos savo užpakaliuką pradėdavo kraipyti Violeta, ji bendraudavo su klientais. Būdama Fonteinų Chic savininke ji laikėsi griežtos kontrolės.

– Dar vieną, Džei Ty? – padavėja klausiamai kilstelėjo galvą ir apdovanojo jį šilta šypsena.

– Žinoma. Kodėl ne? – jis galva linktelėjo Violetos pusėn. – Ir jai vieną tų, kurį mėgsta.

Šarlenė akimis surado, į ką jis rodė.

– Žinai, darbe ji negeria.

– Gal šįvakar man padarys išimtį.

– Galbūt, – bet Šarlenės balsas sakė ką kita.

– Galėtum ją atsiųsti iki manęs?

Vakarinis ritualas padavėją privertė nusišypsoti.

– Žinoma.

Violeta pati atnešė jam taurę ir įgudusiai lengvai pastatė priešais.

– Rikas sakė, kad šįvakar geri šitą.

– Prisijungsi?

Kai ji papurtė galvą, ausyse gundomai susiūbavo briliantų lašeliai.

– Aš dirbu.

– O aš esu geriausias tavo klientas.

– Tiesą pasakius, tu esi Riko, o ne Fonteinų Chic gerbėjas.

– Aš esu tavo gerbėjas, – sumurmėjo jis, o Violetos akys trumpam išsiplėtė iš nuostabos dėl tokio jo prisipažinimo.

Ar gali taip būti, kad ji nekreipia dėmesio į jo susidomėjimą? Nė viena padavėja negalvoja, kad jis kas vakarą čia atsibeldžia tik išgerti.

Jis negalėjo nuolat sau priminti, kad jam patinka turinčios dailią figūrą, šviesiaplaukės ir sukalbamos. Todėl aukštas ūgis ir lieknumas, paveldėti iš motinos šokėjos, ir rudi, garbanoti tėvo plaukai buvo tikrai ne Džei Ty skonio. O tvirtą valią išugdė jos atsiskyrėlis dėdė Tiberijus Stounas, surogatinis tėvas. Žmogus, kuris kaltino Džei Ty tėvą dėl atimtų teisių į paveldėjimą.

– Gali skirti porą minutėlių, – jis ranka mostelėjo į tuštumą priešais.

Jos antakis pakilo nuo įsakmaus reikalavimo, bet ji įsitaisė skersai greta stovinčios sofutės ir sukryžiavo ilgas kojas. Liemenį siekiančius plaukus buvo susirišusi aukštai, į arklio uodegėlę. Atrodė ne tik šiuolaikiškai, bet ir retro, ir gerai, kad neslėpė didelių rudų akių ir griežtų skruostikaulių.

Juodų aukštakulnių nosyte beveik palietė jo kelnes, alkūne atsirėmė į sofos atlošą, galvą pasirėmė ranka ir laukė, kol jis prabils. Paskubomis nusišypsojusi Violeta atrodė pati linksmiausia kada nors sutikta optimistė. Ji buvo saulės šviesa, krentanti ant jo šešėlio. Visada arti, visada nepaliečiama.

Džei Ty gurkšnojo ir įdėmiai stebėjo ją pro akinių rėmelį. Tamsūs paakių ratilai išdavė, kad po Tiberijaus nužudymo prieš keletą savaičių ji pradėjo daugiau dirbti.

– Tau reikėtų pailsėti, – pasakė puikiai suprasdamas, kad ne jo reikalas, ką ji veikia.

– Ir ką tada daryti? Sėdėti ir sielvartauti? – ji tikriausiai išgirdo nevilties toną savo balse, giliai atsidususi toliau kalbėjo ramiau. – Žinau, kad žmonės, netekę vieno iš tėvų, taip elgiasi, bet aš nesugalvoju, kaip geriau pagerbti Tiberijaus atminimą nei darbu.

Džei Ty supratingai linktelėjo.

– Esu tikras, kad jam patiktų.

Nors jam davė antrą vardą – Tiberijaus – jaunesniojo motinos brolio, iki praėjusios savaitės jis neturėjo kitos galimybės susipažinti su savo dėde – tik iš nuogirdų apie jo reputaciją. Džei Ty augo Majamyje, kur buvo įkurta Stounų nuosavybių būstinė. Tiberijus retai išvykdavo iš Vegaso. O nesantaika tarp Tiberijaus, jo svainio ir Džei Ty tėvo Prestono Rodo nesuteikė jokios galimybės Džei Ty užmegzti santykių su Tiberijum.

Nuoskauda Tiberijų ir Prestoną lydėjo dvidešimt penkerius metus. Iš to, ką sužinojo iš šeimos draugų, Prestonas apkaltino Tiberijų Stounų nuosavybių grobstymu ir įtikino Džeimsą Stouną atleisti sūnų. Paskui, prabėgus penkeriems metams, Džeimsas mirė, o Džei Ty tėvas prispaudė žmoną Fioną Stoun, kuri pakluso tėvo paliepimui niekada nepriimti savo vyro pavardės, paveikti direktorių tarybą, kad ši balsuotų ir paskirtų Prestoną pirmininku ir vyriausiuoju vadovu.

– Ačiū, kad šįryt atvažiavai pagerbti atminimo, – padėkojo Violeta. – Žinau, kad judu su Tiberijum nebuvote artimi, bet paskutiniu metu jis dažnai kartojo, jog apgailestauja dėl tų metų, kai šalinosi tavęs ir kad norėtų tave pažinti.

Gailestis suspaudė jam krūtinę.

– Net nenutuokiau, kad jis taip jautėsi, – Džei Ty giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė.

Kai atvažiavo į Las Vegasą sutvarkyti vietinių šeimos reikalų, jo nuomonė apie Tiberijų buvo suformuota to, ką sužinojo iš savo tėvo ir senelio. Nors santykiai tarp jo ir dėdės daug metų buvo įtempti, po to, kai pamatė, kaip Violeta žavisi Tiberijumi, ir pridėjęs kitus teigiamus Las Vegaso verslininkų atsiliepimus apie dėdę, ėmė įtarti, kad Tiberijus padarė tai, kuo jį apkaltino tėvas, tik dėl labai rimtos priežasties.

– Kai reikalai būdavo susiję su tavo šeima, jis elgdavosi kaip tikras kietakaktis, – Violeta šyptelėjo, – nes tikrai nekentė tavo tėvo.

– Jausmas buvo abipusis.

Violeta akimirką susimąstė.

– Paskutiniu metu jis neretai kartojo, kad mano, jog tu sunkiai dirbi valdydamas Stounų nuosavybes.

Geri žodžiai smigo tiesiai į paširdžius. Džei Ty apgailestavo, kad nepažino dėdės tokio, apie kokį kalba Violeta. Savo minčių jis niekada niekam neatskleidė. Net pusbroliui Brentui, nors jiedu artimi lyg broliai. Džei Ty įsmeigė akis į gėrimą. Gal Rikas į kokteilį įmaišė tiesos serumo? Džei Ty pastatė taurę. Kai pakėlė akis, Violetos žvilgsnyje pamatė nuostabą.

– Kodėl taip elgiesi?

– Prieš du mėnesius man suėjo trisdešimt, įgijau teisę valdyti savo nuosavybę ir trisdešimt procentų Stounų nuosavybių , kuriuos mirdama man paliko motina. Taip gavau galimybę pasirausti finansuose ir pažiūrėti, ką pastaruoju metu daro mano tėvas.

– Ir?

– Kompanija gerokai įsiskolinusi. Mano tėvas daug skolinosi stengdamasis plėstis su kiekvienu nauju pastatu, mūsų ištekliai prie bankroto ribos, – jo gerklėje apsivertė nusivylimo kamuolys, kuris per pastarąsias šešias dienas nuolat augo.