Sandra Hyatt - Gundymo pamokos

Kita vertus, Denė ir pati dar nebuvo iki galo atsigavusi po susitikimo su Adamu. Mėgino apsimesti esanti abejinga, bet galvoje pačiomis keisčiausiomis akimirkomis vis iškildavo to vakaro prisiminimai. Ji daug ką galėjo padaryti kitaip. Visų pirma būtų pravertę laikyti liežuvį už dantų.

Jos tėvas, vyriausiasis vairuotojas, turėjo teisę žinoti, kas įvyko. Netgi privalėjo. Bet Denė iki šiol nedrįso apie tai prasitarti. Nes ponas Sentkleras buvo ne vien vyriausiasis vairuotojas. Jis buvo jos tėvas, kuris, sužinojęs, kas nutiko, ja labai nusiviltų. Ji negalėjo pakelti minties nuvilsianti žmogų, kuris tiek daug dėl jos padarė ir tiek mažai reikalavo.

Denė save įtikinėjo, kad jeigu nieko nesakys, jis nieko ir nesužinos. O jai juk daugiau niekada neprireiks kur nors vežti Adamą.

Be to, jos tėvas atrodė be galo nusiminęs po apsilankymo pas draugą, todėl Denė jautėsi savotiškai pateisinanti savo tylėjimą. Ji norėjo jo liūdesį praskaidrinti, o ne pagilinti. Bent jau taip teisinosi pati sau. Filmas, kurį jiedu ketino žiūrėti, turėjo tapti puikiu gydančiu balzamu. Tai, kad jį statant buvo filmuojamos tikros, kvapą gniaužiančios automobilių gaudynės, buvo ne mažiau svarbu. Be to, jie abu kadaise susipažino su pagrindiniu filmo kaskadininku.

Denė save įtikinėjo, kad jai visai nerūpi, ar ji dar kada kur nors veš Adamą. Juk šitai ir taip nutikdavo be galo retai, todėl vargu ar ji to pasiges. Ji žinojo, kad Adamas dėl vakarykščio įvykio nė už ką neatsiteistų su jos tėvu. Tik ne jis. Tas apsikeitimas frazėmis buvo asmeninis reikalas. Tai ir liks tarp jųdviejų. Toks buvo Adamo elgesio kodeksas.

Kai Denė pagaliau paėmė į rankas nuotolinio valdymo pultelį, pasigirdo trys stiprūs bilstelėjimai į duris. Smalsūs jos ir tėvo žvilgsniai susitiko. Ponas Sentkleras suskato stotis, bet Denė rankos kilstelėjimu jį sustabdė.

– Sėdėk. Atidarysiu.

Svečių, o ypač netikėtų, jie sulaukdavo retai. Kadangi tėvas gyveno rūmuose, buvusioje sarginėje prie vartų, svečiai čia negalėdavo tiesiog užsukti kada panorėję.

Denė atidarė duris.

Anapus slenksčio stovėjo ne draugas.

– Adamai, – jos balse atsispindėjo šokas. Denei buvo smalsu, ar jis atėjo pasikalbėti apie praėjusį vakarą. O gal jos komentarai turėjo rimtesnių pasekmių?

– Daniele, – jo veidas atrodė neperprantamas. – Norėčiau su tavimi pasikalbėti. Ar galiu užeiti?

Po neilgos dvejonės Denė žengė žingsnį į šalį. Kad ir kaip garsiai instinktai ir išdidumas šaukė pasielgti priešingai, buvo nevalia atsakyti karališkajam įpėdiniui. Paskutinį kartą Adamas ant jos slenksčio buvo pasirodęs prieš penkiolika metų, kai drauge su Reifu atėjo pakviesti į pačių organizuojamas beisbolo rungtynes. Tų rungtynių priežasties ji gerai neatminė – tai buvo kažkaip susiję su Reifo vykdomu mokyklos projektu. Prisiminė tik tai, kaip prastai jų sumanymas baigėsi.

Adamas įžengė į ankštą prieangį, savo masyviu kūnu jį kone visą užpildydamas. Kvepėjo nuostabiai. Priminė praėjusį naktį. Argi ji, užuot mėgavusis, neturėjo nekęsti su nuoskauda susijusio kvapo? Ji girdėjo tėvą pakylant nuo sofos.

– Pone Sentklerai, – Adamas nusišypsojo. – Nieko svarbaus. Jums leidus, tenorėčiau persimesti vienu kitu žodžiu su Daniele.

– Žinoma. Trumpam nueisiu į dirbtuves.

Kad ir ką Adamas ketino pasakyti, Denė nenorėjo, kad tėvas tai išgirstų. Nepaisant jo pastangų atrodyti linksmam, apsilankymas nieko gero nežadėjo. Kita vertus, ji nenorėjo, kad tėvas išeitų, nes, jam čia esant, Adamas privalėtų susilaikyti nepasakęs to, kas jį čia atvedė.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.