Lori Foster - Viliojantis iššūkis

Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.

Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurės Amerikoje.

Timpčiodama mini sijonėlio palanką žemyn, Džosė Džekson įėjo į triukšmingą patalpą. Prieblandoje pro melsvai pilkus cigarečių dūmų debesis buvo sunku įžiūrėti, kas sėdi baro gale. Pagaliau pastebėjo vyrą, kaip sutarta, įsitaisiusį nugara į ją ant paskutinės baro kėdės.

„Įžūli, – tarė sau, bandydama įsijausti į vaidmenį. – Drąsi, seksuali, pasitikinti savimi." Ji mirtinai išgąsdins tą vargšą vyruką, ir jis iš karto pasipustys padus.

Džosė specialiai parinko visuomet sausakimšą, judrią vienišų žmonių susitikimo vietą tikėdamasi, kad viskas tuo ir pasibaigs. Tačiau jis nustebino ją, sutikdamas čionai ateiti. Na, bent sesuo sakė, kad jis sutiko. Tačiau sesuo taip pat minėjo, kad jis jai „idealiai" tiks, o tai reiškia, kad Džosei jis tikriausiai net labai nepatiks. Siuzana apibūdino jį kaip patikimą. Subrendusį. Susitvarkiusį gyvenimą.

Džosei jau buvo įgrisę sesers rengiami pasimatymai su nepažįstamaisiais, tačiau dar labiau ji bodėjosi vyrais, kurie, Siuzanos nuomone, turėjo jai tikti: manieringi, nuobodūs ir per daug besirūpinantys aplinkinių nuomone apie save. Vyrai, kuriems nė motais romantika ar jaudulys. Jie tik norėjo susirasti į save panašią moterį, kurią galėtų vesti ir toliau nuobodžiai gyventi.

Jai jau dvidešimt penkeri. Beveik visą gyvenimą Džosė dirbo, norėdama įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir įtikti seseriai. Ką gi, pagrindinį tikslą pasiekė, dabar gali skirti laiko kitiems dalykams. Pavyzdžiui, laisvalaikiui. Ji nusipelnė pagaliau atsipalaiduoti ir pasilinksminti. Galbūt Bobas Morisonas nori turėti mielą šeimyną ir gražų namelį jaukioje aplinkoje. Tačiau Džosė Džekson turi kitų planų. Jei susitikimo vieta jo dar neatbaidė, vos pažvelgęs į ją, jis tikrai apsigalvos.

Džosė lėtai artinosi prie jo. Kažkas tyliai už nugaros švilptelėjo ir ji pajuto, kaip nukaito skruostai. Tada kažkas drąsiai plekštelėjo jai per užpakalį, ir Džosė apsisukusi vos neišbėgo lauk. Tačiau įstengė rūsčiai žvilgtelėti į priekabiautoją ir vos išsilaikė ant aštuonių centimetrų aukštakulnių. Nemažas žygdarbis, ypač žinant, kad paprastai ji avi tvirtus batus guminiais padais. „Viskas bus gerai, – nuramino save, – viskas…"

Vyriškis atsisuko į ją ir minčių gija staiga nutrūko.

Jergutėliau. Jai užgniaužė kvapą, visa apmirė stebeilydamasi į jį. „Ką gi. Tikrai neatrodo nuobodus, panele Džose, tik jau ne su tais gražiai aptemptais džinsais ir juodais teniso marškinėliais. Negali būti, kad tai jis." Nors kartą nepažįstamasis atrodė per daug… tinkamas, per daug vyriškas, patrauklus ir seksualus. Tikrai seksualus. Nejaugi likimas iš jos tyčiojasi, atsiųsdamas tokį žavingą vyrą. O gal?

Džosė prisivertė žengti dar vieną netvirtą žingsnį, nors ją labai varžė siauras mini sijonėlis ir bateliai absurdiškai aukšta pakulne.

– Bobas? Bobas Morisonas?

Jo tamsios akys buvo beveik juodos, kaip ir blizgantys tiesūs plaukai, netvarkingai, tačiau žaviai sukritę ant kaktos. Jis lėtai, atidžiai nužvelgė beveik nepridengtas kojas, akimirką sustojo prie liemens, tada taip įsistebeilijo į krūtinę, kad Džozė beveik pasijuto liečiama. Galiausiai žvilgsnis nukrypo į veidą. Tada vyras giliai įkvėpė: regis, buvo apstulbęs taip pat kaip ir ji. Džosė laukė, kol jis prabils ar ką nors padarys, patvirtindamas prielaidą, kad nėra toks, kokio ji norėtų, kad jis – dar vienas tipiškas Siuzanos pasiūlytas vyriškis, turintis įpratinti ją prie ramaus šeimyniško gyvenimo.

Tačiau jis atsistojo, gerokai už ją aukštesnis, metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų vyras, ir nusišypsojo. „Tokia šypsena gali pražudyti", – pagalvojo ji. Širdis tankiau suplakė. Vyriškis tiesiog tryško žavesiu ir šiluma, neatrodė nė trupučio sunerimęs, pasipūtęs ar nuobodus. Tiesą pasakius, jinai suvirpėjo. Ir tikrai ne iš nusivylimo.

Jis ištiesė delną – didelį delną, kuriame pradingo jos ranka, ir, regis, paženklino ją savo jėga ir kaitra. Balsu, nuo kurio moterims tikriausiai kyla įvairiausių fantazijų, tarė:

– Aš… Bobas. Labai malonu susipažinti, Džose.

Paprastai jis nemeluodavo.

Nikas Harisas pasižiūrėjo į priešais stovinčią dailią merginą ir atleido sau. Meluoti buvo būtina, tiesiog privaloma, nes susidūrė su pačia žavingiausia, seksualiausia moterimi, kokią tik galima įsivaizduoti, – ji stovėjo taip arti, tačiau ne jam skirta. Geriau jau šimtą kartų pameluos, padarys bet ką, kad tik ji neišeitų. Bobui, žinoma, nelabai patiktų, jei kas nors apsimestų juo, tačiau jo draugas neturėjo jokio noro su ja susipažinti. Bobą labiau domino jos sesuo, griežta moteris, suorganizavusi šį susitikimą. Nikas nesuprato, ką Bobas įžvelgė Siuzanoje Džekson, tačiau dabar labai tuo džiaugėsi. Tai dėl Bobo silpnybės moterims Nikas sėdėjo čia šeštadienio vakarą, pasirengęs atsiprašyti už savo draugą ir partnerį.

Kaip gerai, kad sutiko Bobui pagelbėti. Priešingu atveju nebūtų su ja susipažinęs, o dėl Džosės tikrai vertėjo praleisti amerikietiškojo futbolo varžybas, į kurias iš anksto buvo nusipirkęs bilietą. Dėl jos galima ir visai sporto atsisakyti.

Ji atrodė nustebusi kaip ir jis, stovėjo išpūtusi žalias akis, vos pravėrusi burną. Putlios lūpos buvo nudažytos ryškiai raudonai ir matėsi rausvas liežuvis. Po galais, kiek visokių dalykų jis galėtų padaryti su tuo liežuviu…

Nors ir pavėluotai, prisiminė mandagų elgesį:

– Gal norėtum prisėsti?

Paprastai jis būdavo tikras džentelmenas, supratingas, blaiviai mąstantis, o retkarčiais, jei prireikdavo, mokėjo būti netgi ypač žavus. Tačiau dabar stovėjo netekęs žado. Viskas dar pablogėjo, kai ji atmetė ilgus šilkinius rudus plaukus, gūžtelėjo ir užkėlė dailų užpakaliuką ant baro kėdės šalimais. Jis dar kelias akimirkas lyg apkerėtas žiūrėjo į šią jos kūno dalį, kol galiausiai įstengė atplėšti žvilgsnį. Jos trumpas juodas sijonėlis užkilo dar aukščiau, atidengdamas grakščias šlaunis. Švystelėjusi aukštakulniu bateliu apauta pėda, ji užsimetė koją ant kojos. Nikas sunkiai nurijo seiles – net pats išgirdo, ir paliepė sau tučtuojau susitvardyti. Nenorėjo, kad Džosė pamatytų, kokį įspūdį jam padarė.