Avril Tremayne - Vyriška silpnybė

– Gal likime prie tiesiog viengungio, Vila, – iškošė pro sukąstus dantis.

Aiškiai nesupratusi užuominos ji paklausė:

– Argi nesi užkietėjęs viengungis? Juk tavęs nedomina niekas, kas peržengia draugų su privalumais ribas? Žinoma, čia nieko blogo.

Skotas be žado stebeilijo į draugę. Šalia Robis atsiduso, tarsi žadėdamas nesijuokti. Keitė stovėjo prikandusi lūpą, tokia pačia mina kaip ir Robis.

– Po to, kas nutiko Sekminių saloje… – Vila staiga nutilo ir skaisčiai nuraudo.

Skotas vis dar spoksojo sustingęs, melsdamasis, kad ji neužbaigtų sakinio.

– Na, ką gi. Keitė geriausia teisininkė šeimos reikalais Sidnėjuje ir nuostabi, miela, užjaučianti…

– Ačiū, Vila, – ramiai pertraukė Keitė. – Bet aš dar ne šventoji.

Vėl pradėjęs kvėpuoti Skotas pastebėjo, kad jos aukšti skruostikauliai raustelėjo – ir ne gražiai, o pribloškiančiai . Jis privalo atgauti pusiausvyrą ir grįžti prie sumanymo.

Skotas kaip sąmokslininkas palinko prie Vilos ir sušnabždėjo:

– Girdėjau, kad Keitė Rubiko kubo čempionė.

Keitė vos nepaspringo juoku.

Dėl to Skotas jos troško dar labiau. Reikėjo ją iš čia išsivesti. Galbūt į terasą, į atokų kamputį, kurį, kaip žinojo iš patirties, nuo pašalinių akių saugojo didelis vazoninis augalas.

Deja, pasigrobti Keitę jam sutrukdė kita sena draugė iš „Žaliojo rifo“. Eimė. Ji žengė tiesiai tarp jų – Eimė visada užsitikrindavo, kad bus pastebėta, o jai iš paskos atkaukšėjo ir jos kambariokė Džesika. Džesikos Sekminių saloje nebuvo, bet ji jau spėjo su visais susipažinti.

Sumanymas pakibo ant plauko, tačiau jis neprarado vilties. Tereikia pusvalandžio ir Keitė bus jo.

Eimė pakštelėjo jam į skruostą ir tuoj pat apkabino Keitę.

– Keite! – sucypė. – Šimtas metų.

Keitė nusijuokė.

– Tiksliau dvi savaitės. Tą vakarą „Lapėje“ išgėrei ne taip ir daug. Neprisimeni?

Kokia čia velniava? Nejaugi jis vienintelis nepažįsta Keitės? Na, gal ir nevienintelis – Vilos brolis Lukas Singapūre. Čia kažkoks „Žaliojo rifo“ sąmokslas? Ar galiausiai pasirodys Šantalė ir Brodis? Kažin ar jis susitvardytų. Įsivaizdavo, kaip Brodis prieina, kaip pasiglemžia dar vienos jo moters širdį…

Ne, Keitė nėra jo moteris.

Dabar apsikabino Džesika ir Keitė. Jis nieko nebesupranta. Net ir Džesika pažįsta Keitę?

– „Lapėje“ naujas martinis.

Keitės skruostai vėl raustelėjo.

– Smulkmenas galėsime aptarti vėliau, – tarė ir teatrališkai nusipurtė.

Skotas privalėjo išgirsti tą istoriją.

– Nemėgsti martinių? – pasiteiravo ir tą pačią akimirką Vila, Eimė ir Džesika pratrūko kvatotis.

Jis atsisuko į Robį, bet tas tik gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas manęs neklausk .

– Purvinųjų martinių, – pridūrė Eimė. – Kuriais ją vaišino Barnabas, mano senas priešas, tą patį vakarą buvęs „Lapėje“. Šviesiaplaukis, mėlynakis gražuolis Barnabas. Jis manosi esąs Dievo dovana rinkodarai. Ir moterims. Iš dalies, tiesa, bet Keitei ši taisyklė negalioja.

Keitė juokdamasi papurtė galvą, mėgindama pakeisti temą.

– Čia svarbiausia, kaip jis pasakė „purvinasis“, – įsikišo Džesika imdama taurę punšo. – Viena, kai tavęs klausia, ar norėtum purvinojo martinio, ir visai kas kita, kai tavęs paklausia: Ar mėgsti išsipurvinti, mažute? Po tokios frazės susilydytų bet kuri, bet tik ne Keitė.

Merginoms vėl pratrūkus juokais Keitė ranka užsidengė akis.

Robis aiškiai būtų prasmegęs skradžiai žemę.

– Rimtai?

Vila pakštelėjo jam į skruostą.

– Ne visi vyrai tokie subtilūs kaip tu, Robi.

Robis atsisuko į Skotą.

– Ar kada esi pasakęs ką nors panašaus?

– Ne, ir po reakcijos, kurios sulaukė Barnabas, vargu ar kada ryšiuos. Nors kažkada jaunystėje prisidariau gėdos mestelėjęs dvynėms komentarą apie ménage a trois 1 1 Posakis, reiškiantis, kad trys žmonės gyvena kartu, siejami romantinių ir lytinių santykių (pranc.). Posakis dažnai vartojamas turint galvoje seksą trise (čia ir toliau – vert. pastabos). .

Džesika išpūtė akis.

– Dvynėms? Ta prasme… ménage a trois ? Čia kažkoks kokteilis?

– Kokteilis, – patikino Skotas. – Ir, pasirodo, labai skanus, nes užsisakiusios atrodė labai laimingos. – Krenkštelėjo vaidindamas, kad susigėdo. – Turiu galvoje gurkšnodamos.

– Jos užsisakė tik kokteilių ar kartu ir tave? – pasipiktinusi sumirkčiojo Eimė.

Skotas nusišypsojo. Šią tingią, plačią šypsenėlę pasilaikydavo flirtui su moterimis, kurios niekada neatsidurs jo lovoje.

– Džentelmenas negali išduoti damų paslapčių.

Eimės akyse kažkas pasikeitė. Sunerimo? Tačiau ji persimainė taip greit, kad pasirodė, jog pasivaideno, ir netrukus ji jau juokėsi kartu su visais.

– Šiaip ar taip gana kalbų apie jaunystę. Jei teisingai suskaičiavau, tau dvidešimt septyneri – vos metais vyresnė už mane, tad noriu patikinti, kad vis dar laikau save jaunu.

Staiga aiktelėjus Keitei Skotas apsisuko. Panašu, kad ji apsipylė punšu, nes ranka valėsi suknelę. Tikriausiai užtiško vos lašelis, nes jis nieko nepastebėjo, bet Vila jau vedėsi ją į vonią, o Eimė klausė Robio, ko įpylė į punšą, nes Keitė paprastai taip greitai neapgirsta.

Pasirodo, į punšą buvo įmaišyta degtinės, baltojo vyno, baltojo romo, šampano ir truputis braškių. Nelabai mergaitiška. Keista, kad kiti svečiai neklupinėjo ir nevartė skulptūrų ir gėlių vazonų.

Tačiau Skotas nujautė, kad Keitės atveju punčas niekuo dėtas. Kažkodėl ji atrodė pritrenkta . Negali būti, kad dėl istorijos apie ménage a trois ? Ji ne tokia. Užtektų dviejų minučių viską jai paaiškinti. Vadinasi, jai išrengti liko dvidešimt aštuonios.

Tačiau per artimiausias dvidešimt minučių Skotui nepavyko net prie jos prisiartinti. Vos tik žengdavo jos pusėn, ji pasukdavo kur nors kitur. Tarsi jo vengtų. Beprotybė. Tokia pati beprotybė kaip ir nuolat kylantis testosteronas jo organizme. Žingsniuodama po namus ji atrodė velniškai seksualiai.

Pamatęs, kad praėjo jau dvidešimt keturios minutės, Skotas, rodos, šimtąjį kartą pamėgino prie jos prieiti, tačiau Keitė kaipmat nudūmė prie žmonių grupelės, kurios amžiaus vidurkis turėjo būti apie šimtą keturis. Taip. Ji iš tiesų jo vengė.

Dieve mano.

Jis vaikėsi, o ji bėgo. Skotui iki šiol dar nebuvo taip nutikę, bet kol stebėjo ją mėgindamas suprasti, ką padarė ne taip, gundymui skirtas pusvalandis ėjo į pabaigą, o ji… dingo. Kaip Pelenė. Tik nepametus savo gundančių kurpaičių.

Skotas kišenėje apčiuopė jos vizitinę kortelę.

Keista. Ką jis pasakė? Ką padarė? Paslaptis. Bet jam patiko paslaptys. Ir iššūkiai. Ir moterys raudonomis lūpomis.

Staiga pasidarė visiškai aišku, kad tarp jo ir Keitės Kleri (o tarp jų tikrai kažkas buvo) viskas nesibaigs pralietu punšu ir paslaptingu dingimu.

Dar kartą pažvelgė į adresą jos vizitinėje. Vos per kvartalą nuo jo biuro.

Bus nesunku.

Keitė įėjo į savo butą, numetė rankinę ant sofos, nusispyrė batelius, pamankštino kojų pirštus ir sudejavo, tačiau ne dėl to, kad maudė kojas.

Skyrybų vakarėlis buvo tragiškas.

Negalėjo patikėti, ką vapėjo apie Rubiko kubą ir kabiamušį. Ji ne ką geresnė už Barnabą ir jo purvinuosius martinius! Flirtavo su tuo gražuoliu kaip hormonų valdoma paauglė.