Sharon Kendrick - Kalėdinė svajonė

Nikolas da Kontis nepakentė vedybų, Kalėdų ir meilės, bet visų labiausiai nemėgo, kai žmonės nedarydavo to, ko jis norėdavo.

Neįprastas susierzinimas jį, žingsniuojantį erdviame Niujorko viešbučio numeryje, privertė prikąsti išraiškingą keiksmažodį. Už lango tamsėjančiame danguje žibėjo dangoraižiai ir žvaigždės, bet už juos ryškiau švietė mieste jau suspindusios Kalėdų girliandos.

Nikolas šventiškos nuotaikos ir net prasidedančio nemėgstamiausio metų laiko nepaisė. Jis galvojo tik apie vienintelę seserį – kodėl gi ji tokia neklusni?

– Nenoriu, – sumurmėjo ir stengdamasis išlaikyti apleidžiančią savitvardą trūksmingai įkvėpė, – kad tavo pamergė būtų kažkoks vulgarus erotinis modelis. Ilgai ir sunkiai dirbau, kad tavo gyvenime atsirastų bent šiek tiek orumo, Mikela. Ar supranti, ką sakau? Neleistina, kad tai įvyktų, negana to, aš neleisiu, kad tai įvyktų.

Mikela toliau į jį stebeilijo iš kitapus prabangaus Niujorko viešbučio numerio viršutiniame aukšte.

– Bet nesutrukdysi jos paprašyti, Nikolai, – neatlyžo ji. – Nuotaka esu aš ir sprendžiu aš. Taip jau yra.

– Tikrai taip manai? – Sučiaupus lūpas jį perliejo dar vienas įkaitęs įsiūčio liežuvis. – Pradžioje galėčiau nesumokėti už šias vestuves.

– Tik vyras, už kurio teku, gana turtingas, kad padengtų vestuvių išlaidas, jei imtumeisi tokių drastiškų priemonių. – Mikela sudvejojo. – Kita vertus, tikrai nepageidautum, kad pasaulis sužinotų, jog Nikolas da Kontis nesumokėjo už vienintelės sesers vestuves vien dėl to, kad nepritarė jos pasirinktai pamergei. Žmonės manytų, kad nueita per toli – net tokiam senamadiškam vyrui kaip tu.

Nikolas sugniaužė ir atpalaidavo pirštus, gaila, kad netoliese nėra bokso kriaušės, išlietų besikaupiantį susierzinimą. Įprastai pasaulis sukasi pagal jo norus, jis nepratęs, kai jų nepaisoma. Negana to, kad Alektas Sarantas elgiasi kaip kokia damutė… dar reikia susitaikyti su tuo, kad Alana Kolins čia.

Pagalvojęs apie seserį ir tai, kiek teko paaukoti, Nikolas piktai susiraukė. Per ilgai kovojo, kad niekas nesuardytų mažos jų šeimynėlės, ir dar nebuvo pasirengęs atsisakyti teisių į seserį. Juk senų įpročių sunku atsikratyti. Jis patyrė gėdą, netektį, bet viską paliko praeityje. Kiek pajėgdamas globojo Mikelą, kuri tuoj susituoks ir bus saugi visą gyvenimą. Apsimokėjo atidžiai rinkti mergintojus – sesuo nutekės į vieną galingiausių italų kilmės amerikiečių šeimų Niujorke. Ji įgis neliečiamumą, kurio Nikolas jai troško, ir niekam nevalia šito sugadinti. Niekam.

Juolab ne Alanai Kolins.

Vien pagalvojus apie tą koketišką paleistuvę Nikolo kūnas keistai nevaldomai sureaguodavo, o jis juk didžiavosi gebėjimu susitramdyti. Jį užliejo sumišęs geismas ir apmaudas, tačiau smarkiausiai jautėsi įsiūtis, ir Nikolas jo įsikibo.

– Negaliu patikėti, kad ji drįsta čia rodytis, – iškošė. – Negaliu patikėti, kad ji čia.

– Na, taip jau yra. Aš ją pakviečiau.

– Maniau, kad nuo tada, kai atsiėmiau tave iš tos pasibaisėtinos mokyklos, judvi nesimatėte.

Mikela sudvejojo.

– Tiesą sakant, mes… na, mes visus šiuos metus palaikėme ryšį, – prisipažino. – Rašėme elektroninius laiškus ir susiskambindavome, o Anglijoje su ja susitikdavau. Pernai ji atskrido į Niujorką, mudvi nukeliavome į Floridos salas. Buvo visai kaip senais laikais. Mokykloje ji buvo mano geriausia draugė, Nikolai. Mudvi daug kas sieja.

– Tik anksčiau apie tai neužsiminei, – rėžė jis. – Slapta puoselėji draugystę ir tik vestuvių išvakarėse staiga apie tai praneši? Kaip atrodys, jei tavo vestuvėse svarbų vaidmenį atliks tokia prastai pagarsėjusi menkavertė ekshibicionistė?

Mikela susierzinusi stvėrėsi už galvos.

– Sulaukiu tokios reakcijos, o dar stebiesi, kodėl nepasakiau anksčiau?

– Ką apie tavo sąsają su ja sako Lukas? – pasidomėjo Nikolas.

– Tai nutiko seniai. Viskas praeity, Nikolai. Dauguma JAV nė negirdėjo apie žurnalą „Aukso kalneliai“ – jis seniai bankrutavo. Taip, žinau, fotosesijos vaizdo įrašas kažkaip atsirado „YouTube“…

– Ką?! – suriko Nikolas.

– Bet šiuolaikiniais standartais jis gana kuklus, – paskubėjo nuraminti Mikela. – Palyginti su kai kuriais muzikiniais klipais… na, jį beveik tinka rodyti darželinukams! Be to, Alana to nebedaro. Klaidingai ją vertini, Nikolai, ji…

– Ji paleistuvė! – iškošė jis, pykčiui vėl smarkėjant sicilietiškas akcentas tapo dar ryškesnis. – Per anksti subrendusi paleistuvė, kurios nė per dešimt pėdų nevalia prileisti prie padorių žmonių. Mikela, kada gi įsikalsi į galvą, kad Alana Kolins yra…

– Oi! – Piktą tiradą pertraukė ramus balsas. Atsigręžęs Nikolas išvydo moterį, kuri nesivarginusi pasibelsti įėjo į kambarį, ir staiga pamiršo visus žodžius. Jei tą akimirką būtų paklausę, koks jo vardas, tikriausiai būtų sunkiai prisiminęs. Mirksnį jos nė neatpažino, nes prisiminimuose ji vilki labai mažai, o priešais stovinti moteris neatidengusi beveik nė sprindžio odos. Tik natūraliai geidulingas balsas pažadino prisiminimus ir aistrą. Netrukus akys iš naujo susipažino su nuostabiu kūnu ir jam teko pripažinti įgimtą jausmingumą, sklindantį nuo jos kone apčiuopiamomis bangomis.

Viešnia vilkėjo džinsus ir baltus marškinius aukšta apykakle, bet kūną dengiantys drabužiai nepaslėpė sultingų apvalumų. Tankūs juodi plaukai krito ant pečių tarytum švytinti srovė, mėlynos akys žvelgė su pašaipa. Nikolas nurijo seiles. Buvo pamiršęs, kokia šviesi jos oda, kokios rausvos lūpos. Buvo pamiršęs, kad šita betėvė airiško kraujo turinti viliokė gali nė nesistengdama jį paveikti.

Jai judant pastebėjo, kaip žvilga į marškinių apykaklę įsegta mėlyna laumžirgio pavidalo sagė, deranti prie nuostabios akių spalvos. Ir nors Nikolas ją niekino, nepajėgė sutramdyti aistros pliūpsnio, nuo kurio įsitempė kūnas. Ši moteris kėlė nepageidaujamas mintis, vertė galvoti apie seksą.

– Ar ką tik girdėjau savo vardą, tariamą be reikalo? – linksmai pasiteiravo viešnia. – Gal norėtumėt, kad išeičiau ir grįžčiau vėliau?

– Gali bet kada išeiti, – šaltai metė Nikolas. – Bet gal padaryk mums visiems paslaugą ir negrįžk?

Alana kilstelėjo smakrą ir juodi plaukai nuvilnijo nugara tarytum tamsus krioklys. Tada nenuoširdžiai nusišypsojo.

– Kaip matau, praradai įgimtą žavesį, Nikolai, – kandžiai pastebėjo. – Buvau pamiršusi, kad tavo įžeidimai visiškai kitokio lygio.

Nikolas pajuto, kaip įkaito kraujas ir smilkinyje sutvinksėjo pulsas. Jam nepatiko geismo pliūpsnis, nuo kurio nepakeliamai sustandėjo lytis. Jis panūdo prisispausti prie jos lūpų savo lūpomis, bučiniais užtildyti akiplėšiškus žodžius ir įsiskverbti į ją giliai, kol ji ims nepaliaudama kartoti jo vardą.

Tebūnie ji prakeikta, piktai, pagiežingai pamanė Nikolas. Tebūnie prakeiktas jos didelis pasitikėjimas ir supuvusi moralė. Tebūnie prakeikti tie nuodėmingi apvalumai, priverčiantys suaugusį vyrą ropoti stiklo šukėmis, kad tik galėtų prie jų prisiliesti.

– Atleisk, – nutęsė jis, – bet akimirką nepažinau tavęs apsirengusios.

Nikolas pastebėjo jos veide šmėstelėjusį sutrikimą ir pasijuto apimtas svaigaus malonumo, kad užkliudė jautrią vietą ir įskaudino. Įskaudino taip, kaip ši moteris kadaise įskaudino jo šeimą, kėsindamasi suteršti jų vardą.

Alanos veide nušvito bereikšmė šypsena.