Sarah Morgan - Kvietimas nusidėti

– Zakai? Kur tu, po velnių? Jau geriau nepalik manęs, be tavęs tikriausiai neištversiu. Bet kurią akimirką galiu pasiduoti ir kibti į angliavandenius. Tada suknelei bus galas. Paskambink, kai gausi žinutę.

Telefonui vos neišslydus iš prakaituoto delno Teilorė stipriai jį suspaudė. Tai viso labo vestuvės. Būrys žmonių, kurie jai nerūpėjo ir kuriems tikrai nerūpėjo ji. Dėl to neturėtų šitaip jaudintis. Ji čia tik todėl, kad to primygtinai norėjo filmo prodiuseris.

Teilorė pabandė giliai įkvėpti, bet suknelė neleido krūtinei išsiplėsti. Dizaineris taip užsiuvo drabužį ant jos, kad prireikus nueiti į tualetą liepė jai atsiųsti žinutę.

Sicilijos karštis pliekė nuogą Teilorės nugarą. Ji užvertė akis stebėdamasi, kokia absurdiška ši padėtis. Ankštoje suknelėje buvo siaubingai karšta, o ji verčiau mirs, nei leis kam nors kartu eiti į tualetą, vadinasi, negali nei valgyti, nei gerti. Tiesa, ji ir taip mažai valgydavo. Dar vaikystėje mamos įskiepyta drausmė niekada jos neapleido. Ji buvo pratusi jausti alkį, bet pastaruoju metu noras valgyti darėsi vis stipresnis ir ji žinojo dėl to tampanti irzli. Galėtų kam nors net galvą nurėžti ir jei taip nutiks, pasistengs, kad toji galva priklausytų Korečių šeimos nariui, kaltam dėl šiuo metu patiriamo nepatogumo.

Ji svarstė, ar jis taip pasielgė tyčia. Šis filmas – jo kūdikis. Tikriausiai liepė dizaineriui pasistengti, kad joks vyras nepajėgtų nuvilkti suknelės ir sužlugdyti didžiojo jos sugrįžimo.

Ją išvydęs Zakas juoksis. Ji taip ilgai vilki tik džinsus, kad jis dar nematė jos šitaip apsirengusios.

Teilorė neapkentė dirbtinumo ir kėslų, slepiamų po oro bučiniais ir nugludintomis šypsenomis.

Atsispyrusi vaikiškai pagundai kramtyti nagus ji žvilgtelėjo į dailų manikiūrą ir nuliūdo išvydusi virpančias rankas.

Nedrįso paimti taurės šampano. Išlietų gėrimą ant suknelės. Arba, dar blogiau, ant kitos moters suknelės, o juk žinojo, kaip kiti tai suprastų.

Suirzusi, kad nerimauja dėl to, ką pagalvos žmonės, ji įmetė telefoną į rankinę.

Beprasmiška šitaip reaguoti į smulkmenas. Per pastaruosius porą metų ji suprato, kas gyvenime svarbiausia. Juk yra žmonių, kuriuos kamuoja rimtos problemos, o ji prisidirbo pati ir viską paliko praeityje.

Teilorė priėmė prastų sprendimų. Pasitikėjo žmonėmis, nors nederėjo to daryti, bet dabar tapo kitu žmogumi. Su laiku tai įrodys.

O ši diena, žinoma, tam ir skirta.

Ji turi įrodyti.

Nedarys klaidų. Net ir netyčia neišlies gėrimo.

Net jei kas nors priešais ją išpiltų aliejaus, jai nevalia paslysti.

Šito reikėjo, jei norėjo susigrąžinti aktorės karjerą, o to ji žūtbūt troško. Taip troško, kad net įsitraukė į reklamos cirką, neatsiejamą nuo jos darbo. Tokią kainą turėjo sumokėti už tai, kad užsiimtų mėgstama veikla.

Ši mintis privertė vėl iš rankinės išsitraukti telefoną.

– Ei, Zakai! – Jos balsas virpėjo. – Tik noriu pranešti, kad moterys čia labai seksualios. Net tau pavyktų su kuo nors susidėti, todėl paskubėk, kol nepražiopsojai progos. O jei net to nepakanka, kad čia atsidurtum, tada pasakysiu, kad negaliu nusišlapinti, nebent kas nors išardytų mano suknelės siūles. Išvydęs mane galėsi negyvai užsijuokti. Paskambink.

Jai pasidarė baisu, kad taip jo trūko.

Tai Zakas paragino ją siekti svajonės ir vėl vaidinti. Deja, kai kurios svajonės neatsiejamos nuo košmarų. Jei nepajėgs su tuo susidoroti, kaip ištvers dėmesį grįžusi į filmavimo aikštelę? Vaidybos ji ilgėjosi, bet šito – ne.

– Teilore! – Tobulai išpuoselėta veja link jos ėjo Santas Koretis, filmą prodiusuojančios įmonės vadovas, kalbama, permiegojęs su visomis pastarųjų penkių filmų pagrindinėmis aktorėmis. – Vėluoji.

– Ant manęs siuvo tavo išrinktą suknelę. – Ji neužsiminė pusvalandį mindžikavusi lauke, mėgindama sukaupti drąsą ir įeiti pro vartus. – Iš patirties žinau, kad paparacai labiau sukrunta, jei priverti juos laukti, o paskui išverti iš koto.

– Nepamiršk, kad reklamuoji mano filmą, ne save. Noriu reklamos ir omenyje turiu gerą reklamą. Nenoriu, kad žmonės imtų knaisiotis po tavo praeitį.

Na va. Kalbasi vos dvi minutes, o tema jau sukasi apie jos praeitį.

To neišvengsi. Jos klaidos buvo taip išviešintos, kad tapo neatsiejama dalimi, todėl dabar žmonės, įskaitant Santą, pirmiausia mato jas.

Skrandis garsiai sugurgė ir priminė esąs tuščias.

– Esu tikra, kad po vestuvių, kuriose bus gausu Korečių dinastijos atstovų, žiniasklaida galės rinktis, apie ką rašyti.

Senajai Teilorei jis gal ir būtų pasirodęs patrauklus, bet pastarosiomis dienomis ji, užuot ieškojusi bėdų, vengė jų. Ypač susijusių su vyrais. Kaip reikiant jau pasimokė.

– Rausti? – Jo akys nužvelgė ją. – Teilorė Karmaikl, pasiutėlė ir seksuali katytė, prireikus geba nurausti. Priimsiu tai kaip ženklą, kad moki vaidinti. Pritariu. Žmonėms patinka pažeidžiamumas. Jie gal net atleis tau už šokiruojamą praeitį.

– Mano praeitis – tik mano reikalas. – Nors ji buvo prikibusi tarsi nenuvaloma purvo žymė. – Na, tai ką apžavėti pirmą?

– Ar neturėjai ateiti su palyda? – Jo akys nužvelgė aplinką. Teilorei pavyko pro sukąstus dantis nusišypsoti.

– Turėjau atvykti su draugu Zaku, bet jis užtruko. – Ir ji už tai nudės jį.

– Nepamiršk, šiandien privalai bendrauti su įtakingais žmonėmis, o ne veltis į meilės santykius.

– Zakas nėra… – Ji pasigailėjusi nutilo viduryje sakinio, bet Santas jau pritariamai linkčiojo.

– Gerai, nes sujauktiems tavo santykiams mano filmavimo aikštelėje vietos nėra.

– Mano santykiai nėra sujaukti. – Galėjo pasakyti, kad apskritai nėra jokių santykių, bet nutylėjo.

– Šis filmas sutrauks daugybę žiūrovų dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl, kad tai mano filmas… – Jis šaltai nusišypsojo. – Antra, todėl, kad jame vaidini tu, Teilorė Karmaikl. Žmonės plūs į kino teatrus pažiūrėti didžiojo tavo sugrįžimo, nes tu nusiritusi, o visiems patinka vėpsoti į padugnes. Jei manęs neapgauna nuojata dėl tavęs, žiūrovai išeis sužinoję, kad moki vaidinti. Todėl, būk gera, nesusimauk.

Nors buvo karšta, ji sudrebėjo.

Štai ko ji neapkentė. Žiniasklaidos ir kino studijų, manančių, kad ji yra jų nuosavybė ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir už jos ribų. Ją, jauną žvaigždutę, tai kone palaužė, bet dabar ji nebėra toji naivi mergaitė.

Tikrai neleis, kad tai vėl nutiktų.

Teilorė nesusimaus ir neleis kitiems jos sužlugdyti.

Panorėję gali tuos prakeiktus kamerų objektyvus priklijuoti jai prie užpakalio – vis tiek neužklups jos besielgiančios nederamai. Ji bus tokia tobula, kad žiniasklaida numirs iš nuobodulio. Tol trinsis tą purvo žymę nuo įvaizdžio, kol švytės lyg sidabras saulėje.

– Na, tai kas čia šiandien svarbiausias? Papasakok. – Nors vilkėjo labai holivudinę suknelę, ji buvo žvali, dalykiška ir tegalvojo apie reikalus. – Ką turėčiau sužavėti?

– Visus. Visi vestuvių svečiai laukia progos su tavimi pasikalbėti. Teilorė Karmaikl pagaliau grįžo iš tremties. Žmonės trokšta smulkmenų. Liežuvautojai tik ir nerimsta.

– Pasirūpinai tuo.

– Tu – didžiausias mano turtas, o turtu aš moku naudotis. Niekam neatskleisk smulkmenų. Ir interviu duok tik man sutikus.

– Jokių problemų.

Savo praeitį ji buvo įgrūdusi į stalčių ir užrakinusi jau kelerius metus. Nuo minties, kad kiti stengsis iškapstyti purvą, ją pykino, o ir žodžiai negelbėjo.