Anne Stuart - Ties riba

– Na, kartais skirtumą tarp meilės ir neapykantos įžiūrėti baisiai sunku, – tarė slaugytoja. – Galbūt per ateinančias savaites išsiaiškinsite, kuri gi sieja judu.

– Galbūt. Tikiuosi, sieja ta, kuri ir turėtų sieti.

Ji nepajėgė nutaisyti perdėm optimistiško balso.

– O jeigu ne, duosiu jums savo adresą, galėsite savo vyrą atsiųsti man, – pasakė slaugytoja rimtu veidu.

Ji pirmąkart pajuto galinti šypsotis.

– Su džiaugsmu.

– Ak, ir vos nepamiršau – leitenantas Raikeris norėtų jus palydėti, – balse buvo aiškiai justi sarkazmas. Ji pakėlė nebereikalingą ligoninės drabužį ir pasuko durų link. – Nesileiskite jo išgąsdinama. Jis daug loja, bet nekanda. Daktaras Hobsonas jam prisakė jūsų nespausti, bet aš daug vilčių į tai nedėčiau. Tik nesileiskite įbauginama, – slaugytoja nusišypsojo. Sėkmės.

Ir tada ji vėl liko viena, žiūrėjo į žalio viniplasto grindis ir mąstė, kokius šiurpius nusikaltimus buvo įvykdžiusi.

Jokių. Žinojo tai instinktyviai, ir šis žinojimas buvo tvirtas ir guodžiantis. Deja, be atminties neturėjo jokių galimybių paneigti kaltinimus.

Gal iš tiesų ji nėra įtariamoji. Gal tai tik paranojiškos mintys. Ji pažvelgė žemyn į savo elegantiškus drabužius ir pagalvojo apie sutuoktinį, kuris neatvyko. Vidinis balsas kuždėjo, kad paranojiškos mintys nėra didžiausia bėda. Leitenantas Raikeris maloniai ją supažindino su didžiausiomis jos bėdomis. Raikeris buvo vidutinio amžiaus, gelsvai rusvais plaukais ir tokios pat spalvos akimis, įsitempęs, tiesios, šiek tiek gąsdinančios laikysenos. Ne žmogėdra, kaip galima buvo spręsti iš slaugytojos kalbų, bet ir žavesiu nespinduliavo. Privačiame poilsio kambaryje ji sėdėjo priešais leitenantą sukryžiavusi kulkšnis, žvelgė į jį kiek iš aukšto.

– Ponia Vinters, šiandien jūs išleidžiama savo vyro priežiūron – nors, reikia pasakyti, aš tam nepritariu. Primenu, kad prisiekėte likti jo globoje, kol visas šis reikalas išsispręs, – jo akyse buvo matyti lengva panieka.

– Koks reikalas?

– Daktaras Hobsonas sakė, kad jums laikinai dingusi atmintis, – leitenantas atrodė nusiteikęs skeptiškai. – Kaip jums patogu. Trumpai tariant, ponia Vinters, jus surado sudaužytame automobilyje šalia Džersio pakrantės su lavonu keleivio sėdynėje. Galiausiai išsiaiškinome jo tapatybę – be jūsų pagalbos. Džordžas Endriusas. Jūs patyrėte smegenų sukrėtimą – neaišku, ar būtent per avariją, o skrodimas parodė, kad jūsų bendrakeleivis mirė ne nuo avarijos sukeltų sužeidimų. Jis buvo pasmaugtas. Akivaizdu, kad jums nepakaktų jėgos pasmaugti Endriuso ūgio ir svorio vyro. Ir akivaizdu, kad jūs puikiai numanote, kas tai padarė.

– Kodėl taip sakote? – ji greitai atrėmė. – Iš kur žinote, kad tas žmogus manęs nesumušė, o kol buvau be sąmonės, nepasmaugė mano bendrakeleivio?

– Vargu, ponia Vinters. Buvo pasipriešinimo pėdsakų – jūsų nagai buvo kruvini ir nulūžinėję, o ant Endriuso kūno kraujo nerasta.

– Kraujo? O kaip DNR tyrimai?.. – kažkur iš užkaborių to, ką žinojo, atėjo klausimas.

– Kraujas buvo jūsų, ponia Vinters, – atsakė leitenantas pavargusiu balsu. – Ir lavonas – ne vienintelė jūsų bėda. Dar kyla klausimas dėl 350 000 dolerių jūsų automobilio bagažinėje. Ant banknotų pilna jūsų pirštų atspaudų, ponia Vinters. Jūsų ir Endriuso, – balsas buvo atšiaurus, nepermaldaujamas, niršus. – Jūs atsisakėte bendradarbiauti su policija nuo pirmos akimirkos, kai tik atgavote sąmonę – nesuteikėte mums jokios informacijos nei tada, nei vėliau. Patikrinę pirštų atspaudus sužinojome kelis jūsų bendrakeleivio slapyvardžius, bet tada pėdsakai prašapo. Žinome, kad jis buvo nusikaltėlis, ponia Vinters. Smulkus niekšelis, šantažistas, – jis piktai papurtė galvą. – Galbūt jūsų vyras sugebės įtikinti jus pasielgti garbingai.

O gal tu prasmek pragaran , – pagalvojo ji tyliai, išlaikydama ramų veidą.

– Ką aš veikiau su tuo vyru? Kur buvo mano sutuoktinis?

– Manau, jūs į šį klausimą galėtumėte atsakyti daug geriau nei mes, – jeigu tik panorėtumėte.

Ji papurtė galvą.

– Bijau, kad negaliu.

Nepaisant priešiškumo, juodu su šiuo vyru norėjo atsakymų į tuos pačius klausimus, ir ji pasistengė mandagiai nusišypsoti.

– Tiesiog neprisimenu. Bent jau kol kas. Netrukus atmintis grįš, bent jau taip sakė gydytojas.

Leitenantas prunkštelėjo, panieka buvo akivaizdi. Turbūt laikė ją išpaikinta lengvabūde būtybe. O ji nesijautė lengvabūdė, apie išpaikinimą bylojo nebent šilkinis kostiumėlis. Kažin ar jis dovanotas gražuolio sutuoktinio , – mąstė ji, – to, nuo kurio pabėgau? O gal tai mirusio meilužio dovana?

– Ar mano vyras jau atvyko? – paklausė, bauginama minties apie susitikimą su tuo nepažįstamuoju, savo rankose laikančiu jos gyvenimą, nepažįstamuoju, nuo kurio anksčiau pabėgo. Rodėsi, to ilgiau išvengti nepavyks. Ir vis dėlto paaiškėjo, kad pavyko.

– Jis neatvyks, – trumpai tarė leitenantas Raikeris. – Jis paprašė savo draugo jus parvežti. Nemanau, kad dabar jūsų atžvilgiu būtų nusiteikęs labai geranoriškai.

– Turbūt ne, – tyliai sutiko ji, beviltiškai trokšdama žinoti, kas, be nekenčiamo vyro, lauks jos namuose grįžtančios.

Atsakymai slypėjo ten. Atsakymai, kurių jai reikėjo, priežastis, dėl ko pabėgo.

Bet jos laukia kur kas daugiau nei atsakymai. Ji nepajėgė įsivaizduoti vietos ar žmogaus. Bet pažino jausmą, užplūdusį susimąsčius apie grįžimą.

Ilgesį.

Ir baimę.

Automobilis skriejo nesibaigiančiu greitkeliu, rudų spalvų peizažas rodėsi nykus ir negyvas. Koks baisus metų laikas , – liūdnai pagalvojo. Po žiemos viskas mirę, o pavasaris erzinamai toli. Ji niūriai svarstė, kur keliauja. Į Bakso grafystę, taip jai buvo pasakyta. Tai nežadėjo nieko gero.

– Atleiskit, pareigūne Strupai, – ji palinko į priekį prie kresno peties. – Kur tiksliai mes važiuojame?

Jis pažvelgė į ją su nepasitikėjimu, tuomet vėl nukreipė piktą žvilgsnį į rūke skendintį kelią.

– Nagi, ponia Vinters. Ir pati puikiai žinote, kur mes važiuojame. Į Žiemos Kalvą, jūsų vyro ūkį Beltaune, Pensilvanijoje. Į Bakso grafystę, kurioje pastaruosius septynerius metus gyvenote.

Ji atsilošė. Juto palengva apimančią apatiją, ir tai jai nepatiko. Tvirtai išsitiesė.

– Ar aš jus pažįstu? – staiga paklausė. Kai ją supažindino su vyro pasiuntinuku, turbūt vietiniu policininku, šis nepasirodė pažįstamas.

– Aš su jūsų vyru seni bičiuliai, – tarė jis, bet balse buvo justi dar kai kas, ko ji nesuprato. – Ir mudu galėjome būti draugai, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Jei tik nebūtumėte tokia išranki.

Ji galėjo nuspėti, ką jis norėjo pasakyti, ir kūną perbėgo drebulys.

– Kodėl jis neatvyko manęs pasiimti? – pagaliau ryžosi tą ramybės nedavusį klausimą ištarti garsiai. Nebuvo priežasčių nerimauti – savo vyro ji neprisiminė, tad kodėl jis galėtų turėti galią ją įskaudinti? Bet turėjo. Turbūt nenuostabu, kad ji jo nekentė.

– Nemanau, kad jis norėtų su jumis turėti daugiau reikalų nei būtina, – atšovė Strupas. Jo kaklą dėl nervinimosi išmėtė raudonomis dėmėmis. – Buvau jam skolingas, tad pasisiūliau perimti šį darbelį. Be to, spėjau, kad įklimpus į košę dėl žmogžudystės jūsų pasipūtimas truputį subliūško.

Jų žvilgsniai susitiko galinio vaizdo veidrodėlyje, ir buvo aišku, ką Strupas turėjo omenyje. Kūną ir vėl perbėgo drebulys.