Tess Gerritsen - Laikoma kalta

– Viskas įvyko tik vakar, – švelniai prabilo Čeisas. – Reikia laiko, kad atsigautum po šoko.

– O privalau galvoti apie laidotuves. Jie net nesako, kada leis… – Ji suvirpėjo. – Nesuprantu, kodėl taip ilgai trunka. Kodėl tyrėjai viską turi tiek kartų tikrinti? Negi jie nesupranta , kas įvyko? Argi tai ne akivaizdu?

– Tai, kas akivaizdu, ne visada yra tiesa, – tarė Kesė.

Evelina pažvelgė į dukterį.

– Ir ką tai turėtų reikšti?

Sugrįžo Filipas.

– Mama, skambino Lornas Tibetsas.

– O varge. – Evelina sunkiai atsistojo. – Einu.

– Jis nori susitikti su tavimi asmeniškai.

Ji susiraukė.

– Dabar? Negali kiek palaukti?

– Tau taip pat geriau dabar su juo pasikalbėti, mama. Anksčiau ar vėliau vis tiek turėsite susitikti.

Evelina atsisuko į Čeisą.

– Negaliu važiuoti viena. Ar galėtum palydėti mane?

Čeisas nežinojo, nei kur jiems reikia važiuoti, nei kas tas Lornas Tibetsas. Tą akimirką jis tenorėjo palįsti po karštu dušu ir pamiegoti. Bet tai teks atidėti.

– Žinoma, Evelina, – atsakė jis. Nenoriai atsistojo ištiesdamas sustingusias kojas, kurių nuovargį tebejuto po ilgo važiavimo iš Greničo.

Evelina pagriebė rankinę. Ištraukė iš jos automobilio raktelius ir padavė Čeisui.

– Aš… per daug prislėgta, neįstengsiu vairuoti. Gal galėtum?

Jis paėmė raktelius.

– Kur važiuosime?

Drebančiomis rankomis Evelina užsidėjo saulės akinius. Tamsūs stiklai paslėpė paburkusius paakius.

– Į policiją, – atsakė ji.

Šeperdo salos policijos nuovada buvo įsikūrusi perstatytoje universalinėje parduotuvėje, kuri per daugybę metų buvo suskaldyta į galybę mažyčių patalpų ir kabinetų. Čeiso atmintyje atgijo daug įspūdingesnis statinys, tačiau seniai jis nesilankė jo viduje. Tada jis buvo dar tik vaikis, be to, labai padūkęs, ir jam policijos būstinė kėlė grėsmę. Tą dieną, kai jį atitempė už sutryptas ponios Gordimer rožes– beje, nuniokotas netyčia,– šios lubos atrodė daug aukštesnės, kambariai erdvesni, o visos durys– tarsi siaubo vartai.

Dabar Čeisas pastatą matė tokį, koks buvo iš tikrųjų,– seną ir nušiurusį, kurį verkiant reikėjo perdažyti.

Lornas Tibetsas, naujasis policijos viršininkas, savo sudėjimu labai tiko šiam klaustrofobiškam mažų kabinetų labirintui. Jei darbui policijoje buvo nustatytas koks nors minimalus pareigūno ūgio reikalavimas, tai jis kažkokiu būdu peršoko šią kartelę. Tai buvo kresnas vyras, pasipuošęs vasarine rusvai žalsva uniforma, ūgį didinančia kepure, kuri, kaip spėjo Čeisas, slėpė plinkančią viršininko galvą. Čeisui jis priminė Napoleoną, vilkintį visą oficialią aprangą.

Nors Tibetsas ūgiu ir negalėjo pasigirti, socialinių įgūdžių jam netrūko. Jis vikriai išlaviravo pro daugybę netvarkingai sustumtų stalų, metalinių spintelių ir pasisveikino su Evelina, reikšdamas pernelyg didelį, manieringą susirūpinimą.

– Evelina! Man taip nesmagu, kad turėjau pakviesti čionai atvykti. – Jis užjaučiamai spustelėjo jai ranką, tačiau nuo jo prisilietimo Evelina tik krūptelėjo. – Tikriausiai ši naktis tau buvo siaubinga, ar ne? Tikras košmaras.

Evelina patraukė pečiais, iš dalies atsakydama į klausimą, iš dalies bandydama išsilaisvinti iš jo gniaužtų.

– Žinau, kad dabar sunkus metas ir nenorėjau tavęs trukdyti, tik ne šiandien. Bet juk supranti, kaip viskas vyksta. Reikia baigti ataskaitas. – Jis žvilgtelėjo į Čeisą apgaulingai nerūpestingu žvilgsniu. Mažasis Napoleonas, pastebėjo Čeisas, turėjo smalsias, pastabias akis.

– Čeisas, – pristatė Evelina persibraukusi ranka per palaidinės rankovę, tarsi norėdama nusivalyti viršininko Tibetso letenos atspaudą. – Ričardo brolis. Šį rytą atvažiavo iš Konektikuto.

– O, – pratarė Tibetsas ir jo akys blykstelėjo atpažinusios Čeisą. – Esu matęs tavo nuotrauką mokyklos sporto salėje. – Jis ištiesė ranką. Spustelėjimas buvo triuškinantis, tarsi juo žmogus norėtų kompensuoti ūgio trūkumą. – Žinai, tą, kur tu su krepšinio apranga.

Čeisas nustebęs sumirksėjo.

– Ji vis dar kabo?

– Tai vietinė šlovės alėja. Mokyklą baigei septyniasdešimt pirmaisiais? Žvaigždė vidurio puolėjas mokyklos krepšinio komandoje.

– Stebiuosi, kad visa tai žinote.

– Aš taip pat žaidžiau krepšinį. Madisono vidurinėje mokykloje, Viskonsine. Laisvų metimų ir įmestų taškų rekordininkas.

Čeisas puikiai tai įsivaizdavo. Lornas Tibetsas, pašėlęs krepšinio aikštelės neūžauga. Štai iš kur toks kaulus traiškantis rankos paspaudimas.

Staiga atsidarė nuovados durys. Moteris sušuko:

– Ei, Lornai!

Tibetsas liūdnai atsisuko į ką tik iš gatvės įsiveržusią lankytoją.

– Ir vėl grįžai, Ana!

– Kaip tas netikras pinigas! – šūktelėjo moteris ir persimetė aplamdytą rankinę ant kito peties. – Kada galų gale gausiu oficialią ataskaitą?

– Kai tokią turėsiu. O dabar nešdinkis.

Visai nesutrikusi moteris pasisuko į Eveliną. Abi galėjo pozuoti madų žurnalui. Prie Anos– susivėlusiais plaukais, dėvinčios per didelį sportinį nertinį, nušiurusius džinsus– nuotraukos būtų parašyta „Prieš tai“.

– Ponia Tremein? – mandagiai kreipėsi ji. – Žinau, kad dabar netinkamas metas, bet aš vėluoju atiduoti straipsnį ir man reikia trumpo komentaro…

– Dėl Dievo meilės, Ana! – užriaumojo Tibetsas. Jis pasisuko į prie registratūros stalo sėdintį policininką. – Elisai, išvesk ją iš čia!

Elisas kaip žaislinis spyruoklinis klounas iš dėžutės stryktelėjo nuo kėdės.

– Eime, Ana. Žygiuok pro duris, nebent norėtum rašyti straipsnį sėdėdama už grotų.

– Einu. Einu, – sumurmėjo Ana ir atplėšė lauko duris. Jai išeinant jie išgirdo šnabždesį. – Jergutėliau, jie net neleidžia merginai dirbti savo darbo…

Evelina pasižiūrėjo į Čeisą.

– Tai Ana Berenger. Viena geriausių Ričardo reporterių. O dabar didžiausia kenkėja ir įkyruolė.

– Negali kaltinti, – tarė Tibetsas. – Juk už tai jai ir mokate, ar ne? – Jis paėmė Eveliną už parankės. – Eime, reikia pradėti. Tiesiai į mano kabinetą. Tai vienintelė nuošali vieta šiame akvariume.

Lorno kabinetas buvo tolimiausiame koridoriaus gale, praėjus daugybę spintos dydžio kambarėlių. Beveik kiekvienas kvadratinis colis užgrūstas baldais: stalas, dvi kėdės, knygų spinta, metalinės spintelės. Suglebęs, niekieno nepastebimas papartis kampe. Nors kabinetas ankštas, visur atrodė švaru, dulkės lentynose nuvalytos, visi dokumentai tvarkingai sudėti į dėžutę su užrašu „Siunčiamieji“. Ant sienos, visiems matomoje vietoje kabojo plakatas: „Kuo mažesnis šuo, tuo aršesnė kova.“

Tibetsas su Evelina atsisėdo. Trečią kėdę atnešė sekretorei, turėjusiai užrašyti pokalbį. Čeisas atsistojo kampe. Džiaugėsi galįs stovėti ir judinti sustingusius sąnarius.

Bent jau pirmas dešimt minučių buvo gera. Tada Čeisas pajuto, kad svyra į šoną, beveik negirdi, apie ką kalbama. Jautėsi kaip tas apgailėtinas, pamažu vystantis papartis.

Tibetsas uždavinėjo klausimus, o Evelina atsakinėjo įprastu šnabždančiu balsu, galinčiu kiekvieną užmigdyti žiemos miegu. Ji smulkiai nupasakojo to vakaro įvykius. Įprastas vakaras, sakė ji. Šeštą valandą visi vakarieniavo. Valgė ėrieną su šparagais, citrininį suflė desertą. Kaip visada Ričardas išgėrė taurę vyno. Kalbėjosi kasdieniškai, apie naujausias laikraščio paskalas. Dėl mažėjančio tiražo, kylančių spaudos išlaidų. Kėlė nerimą galimas teismo procesas dėl šmeižto. Aptarė paskutinį straipsnį, kuris supykdė Tonį Grefemą. Tada kalba sukosi apie Filipo egzaminus, Kesės pažymius. Apie nuostabias šiais metais alyvas, remontuotiną įvažiuojamąjį keliuką į garažą. Tipiškas pokalbis per šeimos vakarienę.